Karštis, kuris užburia

„Karštis“ (rež. Maya Werneck Da-Rin, 2019) - filmas, primenantis G. G. Markeso istorijas, kuriose aprašytas panašus balansas tarp kasdienės realybės ir magijos. Filmo idėja režisierei Maya Werneck Da-Rin kilo bendraujant su Amazonės indėnų bendruomenėmis, todėl šis filmas yra kilęs iš realijų tų žmonių gyvenimuose.   Filmo siužetas – pagrindinio veikėjo Justino ir jo dukros kasdienybė. Filmas prasideda ...

To, kas arti, prasmė ir beprasmybė

Šiemet kino festivalio „Scanorama“ tarptautinėje trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“, skatinančioje jaunuosius talentus, dalyvavo penki Lietuvos kūrėjų darbai, parodyti ir atskiru seansu. Iš jų negalima nuspėti Lietuvos kino ateities ar įvardyti jaunuosius kūrėjus dominančias temas ir kino stilius. Palyginti su praėjusių metų programos temine ir stilistine įvairove, šiemet filmai nenutolsta nuo mus supančio laiko ir aplinkos. Kai kuriems režisieriams tai leidžia pasakyti ką nors prasmingo apie būtį ir tik...

Tai Audriaus filmas, o ne filmas apie Audrių

Brigita Kulbytė
2019-12-31
Filosofas, knygų apie kiną autorius Nerijus Milerius Leipcigo kino festivalyje pristatė filmą ,,Pavyzdingas elgesys“, kurtą kartu su 2017-ųjų pabaigoje mirusiu režisieriumi Audriumi Mickevičiumi. Filmas buvo įvertintas pagrindiniu „Auksinio balandžio“, tarpreliginės žiuri bei FIPRESCI prizais. Lietuvoje išvysti filmą tikimės pavasarį. O kol kas – pokalbis apie kūrybą, kalinius ir gyvenimą mirties akivaizdoje.   Filmą įkvėpė s...

Sutemose

Kyla įspūdis, kad kone kiekvienas kūrėjas šiuo metu jaučia pareigą ar impulsą sukurti istorinį filmą viena ar kita tema (nacionalinės premjeros vis dar laukia Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ ir Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“). Žinoma, pokaris, tapęs tikra ideologinės kovos arena, – dabar labiausiai aktualizuotas laikotarpis šalies istorijoje. Tai daug pasako apie mūsų karščiuojančią kolektyvinę istorinę sąmonę. „Sutemose“ – pirmasis Šarūno Barto ilgai brandintas istorinis filmas, nes ...

Daktaras Miegas (Doctor Sleep)

Dominykas Niaura
2019-12-30
Pagrindinis susidomėjimą ir tuo pat metu abejonę keliantis dalykas, kalbant apie „Daktarą Miegą“, yra šio filmo, kaip antrosios „Švytėjimo“ (rež. Stanley Kubrick, 1980) dalies, pozicionavimas. Kaip įprasta, tęsinius retai kada galima pateisinti; dažniau apgailestaujama, kad originalas nebuvo paliktas ramybėje. Panašiai yra ir su „Daktaru Miegu“. Vis dėlto jis geresnis, nei buvo galima tikėtis iš kūrėjų, niekaip nesusijusių su klasikinio siaubo filmo autoriais. Vienintelis bendras vardiklis autorine prasme yra tas, kad tiek šis, tiek ...

Auksinė pirštinė (Der goldene Handschuh)

Laura Šimkutė
2019-12-30
Istorijos apie žudikus pagal nusistovėjusią tradiciją dažnai yra romantizuojamos, pateikiamos estetiškai, stilingai, net elegantiškai. Lyg tai būtų kažkas, kas nusipelnė būti apgaubta pagražinimo šydu. Žmonės mėgsta žudikų istorijas, dievina filmus, kuriuose netrūksta veiksmo, paslapties, bandoma išaiškinti nusikaltimus. Dėl to savo laiku itin populiarus buvo serialas „Deksteris“. Dėl to šiais metais „Netflix“ platformoje pasirodė dokumentinis serialas apie Tedą Bundy – serijinį žudiką, kurio gyvenimo istorija ir motyvai daugelį d...

Valstybinės laidotuvės (State Funeral)

Sergejus Loznica, panašu, yra ne tik universalus kūrėjas, kuriantis ir dokumentiką, ir vaidybinį kiną, bet ir dažnas svečias mūsų šalyje. Jį netgi galima laikyti savotišku ,,Scanoramos“ talismanu. Ne viename jo filme ranką yra pridėję ir Lietuvos kino atstovai: bene ryškiausiai – Danielius Kokanauskis, dirbęs prie kelių Loznicos filmų montažo režisieriumi. Lankydamasis šių metų „Scanoramoje“ Loznica tarėsi ir dėl naujo vaidybinio filmo projekto, kuris turėtų būti susijęs su kraupiomis Kijevo žydų žudynėmis Babij Jare 1941 metais. Ta...

Vokiečių ekspresionizmas

Vokiečių ekspesionizmas, tai kinematografinis judėjimas atsiradęs Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Ekspresionizmas pasižymėjo savita stilistika, netradicinėmis scenografijoje vyraujančiomis formomis. Kurti daugiausia fantastiniai siaubo filmai, jiems būdinga sąlygiškumas, groteskas, perdėtas emocionalumas, fantasmagoriniai vaizdiniai, herojai – mistinės, blogį nešančios būtybės; dažnos košmarų, haliucinacijų scenos. Su „Daktaro Kaligario Kabinetu” siejamas pirmasis avangardinis kino judėjimas, kuris vadinamas ekspresionizmu. Šis filmas su...

Orlako rankos

Po pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje atsiradęs ekspresionizmo kinematografinis judėjimas pasižymėjo labai ryškia stilistika. Ekspresionizmas Vokietijoje užgimė, kai šalyje vyravo pesimistinės nuotaikos ir tautos savivertė, moralė bei ekonominė padėtis buvo pasiekusi kritines žemumas. Valdžios draudimas importuoti beveik visą užsienio filmų produkciją ir auganti infliacija buvo vieni pagrindinių veiksnių, paskatinusių Vokietijos filmų industrijos produktyvumą, kartu ir šio ekspresionizmo stiliaus atsiradimą. Infliacija  atpigino darbo jėgą , todėl filmų kūrėjai ga...

Ekspresionizmas bei jo bruožai filmuose

Pirmą kartą Vokietijoje ekspresijos, kaip meninio kūrinio principas buvo paminėtas 1908 m. Po kelerių metų, šis menas įsivyravo dailėje, teatre, muzikoje bei literatūroje. Ir štai, po kone dešimtmečio turime nemažą skaičių ekspresionistinio kino pavyzdžių. Šiame rašto darbe aptarsiu du iš jų Carlo Mayerio ir Hanso Janowitzo „Daktaro Kaligario kabinetas“ bei F. W. Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“. Šie filmai siejamai su ekspresionizmo pradžia. Ir ne veltui, filmuose apstu naujų iki tol kino ekranuose dar nematytų mo...

VOKIEČIŲ EKSPRESIONIZMAS KINE

XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje Vokietija išgyveno visai šaliai nelengvą laikotarpį, kuris stipriai paveikė ir kino sferą. Pralaimėję I pasaulinį karą, vokiečiai turėjo išsimokėti didžiules reparacijų sumas, didėjo šalies izoliacija ir sąmoningas užsienio (tiek Europos, tiek Holyvudo) filmų importo draudimas. Valstybės paskolos lėmė pinigų infliaciją, todėl vokiečiai buvo pasiryžę investuoti dideles sumas kuo greičiau, tam, kad išsaugotų jų vertę.Visi šie faktoriai lėmė nacionalinio kino augimą ir vyriausybė, nepaisant prastos finansinės si...

Tapatybės paieškos

Regis, Tarptautinis Talino kino festivalis „Juodosios naktys“, tapęs A klasės festivaliu, pats sau užsimovė kilpą ant kaklo. Akivaizdu, kad „Juodosios naktys“ neturi pajėgumų konkuruoti su tokiais banginiais kaip Kanų, Berlyno, Venecijos ir kiti festivaliai. Dėl to jo konkursinė programa (ir ne tik) atrodo kaip nuo kitų festivalių likę trupiniai. Tad šįkart, aplenkdama pagrindinę programą, nusprendžiau apsidairyti „savo kieme“ – Baltijos šalių filmų konkursinėje programoje, atspindinčioje regiono pastarųjų metų kino tendenc...

ALFREDO HITCHCOCKO FILMAS ,,KLAIDINGAS ŽMOGUS”

Gina Kimantaitė
2019-12-27
1956m., Hitchcockas savo filmografiją papildė dar vienu detektyvu ,,Klaidingas žmogus”, kuris, deja, yra daugelio užmirštas. Žinomas prancūzų kino kritikas bei režisierius Francois Roland Truffaut, kuris rašė apie Hitchcocko sukurtus filmus (knyga vadinasi ,,Le Cinéma selon”; 1966m.) ,,Klaidingą žmogų” išskiria kaip patį tikriausią ir kone geriausią režisieriaus kūrinį. Visgi nuo pat premjeros šis filmas nesusilaukė didelio susidomėjimo, kitų kino kritikų nebuvo taip gausiai analizuojamas bei aptarinėjamas kaip garsieji ,,Svaigulys”...

Vokiečių ekspresionizmas

Ekspresionizmas – tai, meno srovė, susiformavusi XX a. pradžioje Vokietijoje, kurios tikslas buvo atvirai ir pabrėžtinai pavaizduoti žmogaus dvasinę būseną, jo jausmus ir nuotaikas. Nors ekspresionizmas plačiai paplito kitose šalyse, tačiau pirmiausiai šis terminas vartojamas kalbant  apie vokiečių meną, kuriame jis ryškiausiai realizuotas. Kine ši srovė paplito iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Ekspresionistinį vokiečių kiną galime laikyti pralaimėjusios karą tautos vidiniu monologu, o savitą filmų stilistiką, meninių priemonių įvairovę, siaub...

Moterų lygybei „dar neatėjo laikas“

Žmogaus teisių festivalyje „Nepatogus kinas“ italų režisierė Claudia Tosi pristatė savo naują daug diskusijų sukėlusį filmą „Aš turėjau svajonę“ (2018, Italija, Prancūzija). Jame rodoma nesibaigianti politikių kova už lyčių lygybę valstybėje, vis dar neatsikratančioje berluskonizmo. Pradėjusi filmuoti režisierė tikėjosi užfiksuoti moterų lygių teisių pergalę, tačiau filmo herojės susidūrė su neįveikiamomis visuomenės kultūrinėmis nuostatomis ir ydomis. Claudia Tosi sutiko papasakoti apie užkadrinę savo dokumentikos realybę.

Nematoma

Laura Šimkutė
2019-12-24
Praūžus premjerinėms aistroms po vieno laukiamiausių metų filmų „Nematoma“ (taigi Jonynas, taigi „Lošėjas“!), manau, verta pabandyti atkoduoti filmą atsiribojus nuo lūkesčių. Kad ir kaip būtų sunku. Taip, kone visi tikėjosi daugiau, taip, kažkas čia neveikia, kažkas ne iki galo aišku, lyg ir gražu, lyg ir akiai malonu, bet išėjus iš kino salės lieka tuštumos, sumišiusios su nesusipratimu, jausmas. Kūrėjai, užkėlę lūkesčių kartelę su „Lošėju“, pristatydami „Nematoma“ pateikė žiūrovams...

Gimtinė

„Gimtinės“ veikėjai išgyvena asmeninius virsmus ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos fone. Filme vaizduojamas lūžio laikas, kai griuvus senai tapatybei nauja dar nėra sukurta. Pokyčius apibūdina nežinia, sutrikimas, susilpnėjusi orientacija, taip pat laisvės galimybė. Kūrinį galima vadinti brandos drama: ją išgyvena dvylikametis paauglys, išsiskyrusi moteris ir iš okupacijos išsivadavusi šalis. Kartu tai ir kelio filmas – pagrindiniai jo veikėjai keliauja ne tik per 10-ojo dešimtmečio Lietuvą, bet ir po savo vidinius pasaulius. ...

Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas (The Death and Life of John F. Donovan)

Naujojo Xavier Dolano filmo plakatai šiek tiek primena Caravaggio tapybą – iš tamsos į mus žvelgia šviesos nutvieksti pagrindinių filmo veikėjų veidai. Reklaminė personažų galerija kino teatrų afišose atrodo oriai, o gremėzdiškas pavadinimas „Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“, sakytum, sufleruoja, kad užmačios buvo didelės – sukurti epinį veikalą (pasižiūrėjus filmą – galbūt net magnum opus). Tai patvirtina ir užsienio spaudoje pasirodžiusi informacija apie ilgiau nei paprastai trukusį darbą montažinėje – vie...

Ad astra

Dominykas Niaura
2019-12-23
Režisierius Jamesas Gray’us, dėmesio sulaukęs filmais „Mes valdome naktį“ (2007) ir „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008), šįkart bando, kaip pats teigia, ne fantazuoti, o kiek įmanoma tiksliau atvaizduoti tikrovę. Tiesa, pirmenybė teikiama ne fizinei, o vidinio patyrimo tikrovei: tai atspindi ir momentas, kai pravirkusio aktoriaus ašarų režisierius nusprendė nepašalinti, nors iš tikrųjų kosmose jos negalėtų riedėti. Filme gilinamasi į atsiskyrėlišką astronauto profesijos pusę. Tai primena istoriją, kai &bdquo...

Pragaras ir rojus

Visų pirma norėčiau aptarti Akira Kurosawa režisuoto filmo High and Low finalinę sceną. Iš pradžių matoma maža patalpa, kuri yra skirta kalėjimo susitikimams. Vienintelis dalykas, kuris skiria dvi kambario puses, laisvę ir nelaisvę bei padėtį visuomenėje yra stiklinė sienelė su grotomis. Vos tik Kingo Gondo pasitikėdamas savimi įeina į patalpą sienelė sukuria efektą, kuris jo atvaizdą atspindi stikle sukurdamas iliuzija, jog jis yra kitoje pusėje grotų. Jis nori pamatyti žmogų, kuris jį šantažavo, kankino. Netrukus į maža patalpą įeina pagrobėjas, jo kūno kalba manieringa, ban...

Kuprotas kalnas II

Lietuviškai išvertus, :“Brokeback mountain „ – „Kuprotas kalnas“. Būtent šio, Kuproto kalno apylinkėse pagrindiniai veikėjai atranda savo trapią, bet kada žūti galinčią, aplinkos nepripažįstamą „kuprotą“ meilę. Kalno motyvas filme pasirodo turbūt net keliolika sykių – beveik visada jis reiškia Ennis ir Jack laiką, praleistą kartu, taigi simbolizuoja tarsi ramybės ir meilės oazę atšiauriame ir veikėjams nepalankiame išoriniame pasaulyje. Taip pat kalno motyvą galima įžvelgti ne tik kaip meilės iš...

Kuprotas kalnas I

Režisieriaus Ang Lee filmas ,,Kuprotas kalnas“ pasakoja įstabią dviejų vyrų tragišką meilės istoriją. Pagrindiniai veikėjai Enis Del Maras ir Džekas Tvistas įsimyli vienas kitą ganydami avis Kuprotojo kalno papėdėje,tačiau  dėl visuomenės primestų normų, standartų pagal kuriuos turėtų gyventi vyras jie negali būti kartu. Abu susituokia ir susilaukia vaikų, kitaip tariant įsipaišo į tradicinį gyvenimą,pagal visuomenės sukurtas taisykles. Ir jų šeimyniniuose gyvenimuose pilna scenų, kurios kvestinuotų jų vyriškumą: pavydžiui, jiems nėra leidžiama,kaip &s...

Kuprotas kalnas

Režisieriaus Ang Lee romantinėje dramoje ,,Kuprotas kalnas”  didelį vaidmenį atlieka pats kalnas, kurio motyvas filme kartojasi vis primindamas apie galimą ir tuo pačiu nepasiekiamą idilę. Kalnas filmo pradžioje veikia lyg akstinas Ennio ir Jacko aistrai prasidėti. Tačiau kalno svoris ir metamas šešėlis tuo pačiu yra ir pranašas, kuris sufleruoja apie tai, kad šie santykiai yra slegiami naštos, slaptumo ir iš esmės esantys negalimi. Paskutinį kartą fizinėje formoje kalną matome ir jiems pirmą kartą išsiskiriant vasarai pasibaigus. ...

Sugretinimai, paralelės filmuose

Sugretinimai, paralelės filmuose, žymi aukštesnį režisieriaus pilotažą. Atskleidžią  įžvalgumą, smulkmeniškumą bei dėmesingumą. Sugretinimai filmui suteikia ryškesnių spalvų, kontrastų, kuria stipresnį įvaizdį ar gilesnę prasmę. Sugretinimus ar paraleles mes matome, vartojame ir kasdieniniame gyvenime, dėl to daugelyje filmų nėra sunku atskirti, kur yra naudojamos pastarosios detalės. Vis dėl to, režisieriai ne visada renkasi lengviausią kelią ir ne visada pateikia sugretinimų ar palyginimų tiesiogiai ant lėkštutės, žiūrovui prieš akis. Mano manymu pa...

Jeano Renoiro filmas ,,Žaidimo taisyklės“ (‘The Rules of the Game’)

Gina Kimantaitė
2019-11-27
Kaskart prakalbus apie pasiekimus kino sferoje neišvengiamai dalį laurų tenka skirti prancūzams. Visų pirma, entuziastų brolių Lumière’ų dėka, Prancūzija tapo kino gimtine. Kinui vis labiau įsiliejant į žmonių kasdienybę prancūzai toliau išliko vieni iš lyderiaujančių išradėjų – kūrėjų. Būtent Prancūzijoje susiformavusi tarpukario kino tendencija, tapusi grandimi tarp vokiečių ekspresionizmo ir film noir stilių, padarė didžiulę visuotinę įtaką. Trečiajame dešimtmetyje išsivystęs judėjimas, pavadintas poetiniu re...

„Ūkų krantinė“ Marcelis Carné, 1938

Daugelis šiandienos kinotyrininkų neretai žvelgia į poetinį realizmą, 4-ojo dešimtmečio prancūzų kino srovę, tik kaip į pereinamąjį kino istorijos tarpsnį, žymėjusį savotišką vokiečių ekspresionizmo virsmą film noir kinu. Nors, bėgant metams, poetinis realizmas buvo priverstas pasitraukti į kinotyros periferiją, o kartu su savimi į šiuos rūke paskendusius kino istorijos pakraščius nusitempti ir keletą to meto kūrėjų, kai kurie poetinio realizmo filmai nebuvo užmiršti bei tapo vienais pagrindinių europietiškos tarpukario kino simbolių...

Kuprotas kalnas

Kuprotas kalnas (Brokeback mountain, rež. Ang Lee, 2005) vesterno ir melodramos žanrų motyvų turintis filmas apie dviejų vyrų meilę. Filmą lyginant su klasikiniu vesternu, išryškėja keletas skirtumų. Pirmiausia, vesternas yra šalies kultūros atspindys. Istorijos dažniausiai plėtojamos tarp 19a. - 20a. pradžios laikotarpiu. Tuo tarpu Kuprotame kalne laikotarpis yra apie šešiasdešimtuosius metus. Režisierius išlaiko  Išnyksta ir klasikinis herojaus, kuris visus išgelbės, motyvas. Vesternuose dažniau...

Karolis Kaupinis: scenarijų perrašiau kelis kartus

Brigita Kulbytė
2019-10-22
Karolis Kaupinis baigė kurti savo pirmąjį pilno metražo vaidybinį filmą „Nova Lituania“, jis atrinktas į Karlovi Varų festivalio „East of the West“ konkursinę programą. Pagrindinio veikėjo Gruodžio prototipu tapo mokslininkas Kazys Pakštas, tarpukariu svajojęs apsaugoti lietuvius nuo agresorių iš Rytų ir Vakarų ir įkurti naują, atsarginę Lietuvą. Filmavimo vieta tapo modernistiniai Kauno interjerai. Pagrindinius personažus suvaidino Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė.

Interviu su Jevgenijumi Tichonovu, Titu Lauciumi bei Tadu Šlajumi

Kaip ir kiekvienas metais, Kino pavasaryje vyko Studentų konkursinė programa. Ir šiais metais jaunųjų režisierių programa man pasirodė itin įdomi ir stipri, todėl nusprendžiau pakalbinti tris be galo įdomius bei skirtingus režisierius, kaip jiems kilo idėja sukurti filmus bei su kokiais sunkumais susidūrė kūrimo procese.Tai dokumentinio filmo Taco režisieriaus Jevgenij Tichonov, komedijos Šeima  - Tito Lauciaus bei ekraninio kūrinio Adamah  režisieriaus Tado Šlajaus.   Jevgenij Ticho...

Devymkažkelinti (Mid90s)

Laura Šimkutė
2019-10-15
Turbūt ne kartą teko girdėti sakant, jog mada sukasi ratu. Pastaruoju metu šio teiginio tikrumu tenka įsitikinti stebint, kokios stiliaus tendencijos vyrauja miesto gatvėse – sugrįžta džinsiniai švarkeliai, neoninės spalvos, spalvotos reiverių sportinės striukės, masyvūs sportiniai bateliai ir visokie kitokie patobulinti praeitį menantys akcentai. Teisingai suderinus, tai ne tik gražiai atrodo, bet ir turi nemažai nostalgijos ir daugiausia atėjo iš devymkažkelintų. Iš pirmo žvilgsnio, nostalgijos veiksniu žaidž...

Pasaulio šerdis (Serdce mira)

„Nėra taip, kad nekenčiame smurto. Mes nekenčiame ir baiminamės netinkamo smurto, smurto netinkamame kontekste. Smurtas tinkamame kontekste – visai kas kita. Nemažai sumokame, kad stebėtume jį stadione, vaikus mokome atsikirsti, didžiuojamės, kai, būdami pagyvenę, krepšinio rungtynėse sugebam trinktelėti klubu. Mūsų pokalbiai kupini karinių metaforų – ginkluojamės, kai mūsų idėjos užginčijamos. Sporto komandų pavadinimuose šloviname smurtą: „Kariai“, „Vikingai“, „Tigrai“, „Lokiai&ldqu...

Pasaulio šerdis (Serdce mira)

Natalijos Meščianinovos „Pasaulio šerdis“ įsiklauso į miegančiojo kvėpavimą, į bėgančios lapės sukeltą šnaresį ar mišką užliejusį rūką. Viską sugeriančios gamtos jutimas filme sukuria ir laiko bei erdvės beribiškumą: tarsi paveikslo rėmo nepaisantys pagrindiniai herojai išliptų iš nutapyto peizažo ir ant tuščių galerijų sienų jų gyvenimas tęstųsi. Tai vienatvės pasakojimas, apie kurį režisierė kalba būsenomis ir statiškais filmo kadrais. Veterinaras Jegoras (Stepan Devonin) glaudžiasi gyvūnų dresuotoj...

Nauja forma dokumentuoti šeimos idilę

Filmas Šventė (Festen, 1998) sukurtas jau po Larso von Triero ir Thomo Vinterbergo išleistų Dogmos 95 idėjų. Ir gan įdomu stebėti kaip režisierius laikosi/ apeina savo paties sukurtas taisyklės. Pavyzdžiui, kad ir kalbant apie žanrą - iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai lyg šeimos dokumentavimas, kaip vaikai ir anūkai elgiasi per senelio šešiasdešimtmetį bei kokios paslaptys tvyro šeimos vidiniame pasaulyje. Visgi, Dogomoje 95 parašyta, jog žanriniai filmai yra nepriimtini, tačiau Šventėje galima pastebėt...

Kurdamas nesiremiu autoritetais

Laura Šimkutė
2019-10-01
Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių  – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.   „Kino pavasaryje“ esate trumpo metražo filmų konkurso komisijos narys. Kaip į ją patekote? ...

Išgyventi pavasarį ir mūsų laiką

Dar Anatole’is France’as sarkastiškai rašė apie orų įtaką žmonių elgesiui. Pasak jo, prancūzai niekada nekelia sukilimų žiemą. Visos didžiosios revoliucijos vyksta liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Galima mirti dėl idėjos, tačiau peršalti – jokiu būdu. O britų rašytojas Martino Amisas metų laikus lygina su literatūros žanrais. Pasak jo, vasara – tai romantikos sezonas, ruduo – tragedija, žiema – satyra, o pavasaris – komedija. Kaip žinia, komedijos gali būti ne ką mažiau sudėt...

Istorija apie kelionę, žvilgsnį ir kuždesius

Brigita Kulbytė
2019-10-01
Po šešerių metų darbo šį pavasarį buvo pristatytas Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Po premjeros pasikalbėjome su kūrybine grupe: režisiere-kelrode Aiste Žegulyte, operatoriumi-žvilgsniu Vytautu Katkumi ir garso operatoriumi-kuždesių gaudytoju Gediminu Jakuba. Keli...

Nefunkcionuojantys ryšiai ir sterili estetika

Laura Šimkutė
2019-10-01
Jei norite pamatyti, kokia ateitis laukia nacionalinio kino, eikite žiūrėti filmų, rodomų didžiųjų festivalių studentiškų konkursų programose. Sprendžiant iš to, kokie filmai pristatyti šių metų „Kino pavasario“ organizuotame studentų konkurse, galima numanyti, kad po poros metų kino teatruose turėtume sulaukti filmų, nagrinėjančių tėvų ir vaikų santykius (nefunkcionuojančius) – pusė (3 iš 6) filmų kabinasi būtent į šią temą. Prisiminus „Scanoramos“ trumpametražių konkursą, galima paantrinti &nd...

Kino peizažai, veidai ir katės

Anekdotu jau tapo istorija, kad vos perkopusi trisdešimt Agnès Varda buvo praminta prancūzų Naujosios bangos senele. Ji pati juokavo, kad gavusi tokį titulą daugiau nebemačiusi reikalo senti. Juokas juokais, tačiau viena originaliausių XX ir XXI a. kino režisierių, „užkietėjusi“ feministė, savo filmais kovojusi už moterų teises ir siekusi sulaužyti nusistovėjusias reprezentacijų klišes, aktyviai dirbo visą savo gyvenimą neapsiribodama viena meno šaka ir keitėsi su kiekvienu nauju filmu. Tačiau visada išlikdavo savimi – ...

Gyvenimas iliuzijomis

Apie 1999 m. Boriso Jelcino atsistatydinimą iš Rusijos Prezidento posto Vitalijus Manskis, tuo metu didžiausio valstybinės televizijos kanalo „Rossija“ dokumentikos skyriaus vadovas, sužinojo taip pat, kaip ir didžioji dalis Rusijos piliečių – su šeima žiūrėdamas televizorių Naujųjų išvakarėse. Manskis užfiksavo ir savo šeimos reakciją, ir istorine tapusią televizijos transliaciją. Nerimo apimta šeima su baime svarsto savo šalies ateitį. Tą naktį Vitalijus Manskis dar nežinojo, kad vos po keli...

Kintančio pasaulio kartografas

Laviruojantis tarp autorinio, eksperimentinio ir populiariojo kino, žanrų ir epochų, Olivier Assayaso kinas pažymėtas maišto dvasia. Gal todėl jam sunku klijuoti etiketes, nes savo filmais Assayasas bando fiksuoti kintantį pasaulį. Jau pirmųjų režisieriaus filmų personažai susiduria su fragmentuota modernia tikrove, gyvena globalios ekonomikos pasaulyje. Kartu Assayaso kinas visada buvo persmelktas autobiografiškumo. „Šaltas vanduo“ (&...

Pradingęs Linklateris

Su Bernadeta susipažįstame šiai plūduriuojant priešais ledkalnį kažkur Pietų ašigalyje. Tokia pradžia lyg ir atsako į filmo pavadinimo keliamą klausimą: „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ („Where’d You Go, Bernadette“, JAV, 2019). Scena verčia susimąstyti ir apie tai, kaip pagrindinė veikėja ten atsirado. Ilgą ir sudėtingą Bernadetos savęs paieškų istoriją režisierius Richardas Linklateris nusprendė papasakoti jam nelabai įprastu būdu, nedažnai matytu ankstesniuose jo filmuose. Su Bernadeta susipažįstame šiai plūduriuoja...

Svarbiausia – teisybės jausmas

Brigita Kulbytė
2019-04-04
Marius Povilas Elijas Martynenko sutinkamas teatro scenoje, žinomas ir kaip slemo kūrėjas, o visai netrukus pasirodys jau antroji Elijaus knyga. Maža to, jis filmuojasi ir naujame Šarūno Barto filme „Sutemose“. Apie tai ir kalbamės su aktoriumi. Kaip atsidūrei filmo „Sutemose“ filmavime? Prieš pusantrų metų, tik pradėjęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau dar labai „žalias“ ir neturėjau jokios vaidybos patirties kine. Regis, lapkritį man paskambino Alina Lu, ...

Favoritė (The Favourite)

Išgaubta kameros akis žvelgia į erdvius rūmų koridorius, sienų apmušalus, paauksuotus paveikslų rėmus – interjerus, kuriuose puošnūs kostiumai ir dailiai sušukuoti perukai rengia ančių varžybas ar ieško kito karališkai subtilaus būdo pasilinksminti. Filmo „Favoritė“ veiksmas beveik nesitraukia iš rūmų, kuriuose Marlboro hercogienė Sara Čerčil (Rachel Weisz) ir jos tarnaitė Abigailė Hil (Emma Stone) konkuruoja dėl Anglijos karalienės Anos (Olivia Colman) dėmesio ir visomis išgalėmis siekia tapti jos favorite. An...

Ekstazė (Climax)

Laura Šimkutė
2019-03-31
Režisieriaus Gasparo Noé „Ekstazėje“, rodos, esama nemažai ankstesnių jo filmų bruožų: čia ir „Nesugrąžinamo laiko“ („Irréversible“, 2002) atmosfera bei siaubo nuojauta, nešvanki „Meilės“ („Love“, 2015) erotika ir filmo „Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) narkotikų haliucinacijos. Noé lieka ištikimas savo temoms ir „Ekstazėje“ žiūrovą pakviečia į fantasmagorišką kelionę po LSD paveiktą sąmonę. Filmo centre – spalvingos šokėjų tru...

Riba (Gräns)

Rašydama apie režisieriaus Ali Abassi filmą „Riba“ turėsiu kalbėti užuolankomis, beveik neliesdama siužeto, kad per daug neatskleisčiau ir nesugadinčiau jums žiūrėjimo malonumo bei nuostabos, vis rečiau patiriamų kino salėje. Esame taip pripratę prie sprogimų, specialiųjų efektų, sekso ir smurto scenų, kad akivaizdūs bandymai šokiruoti ir tampyti mūsų nervus ilgainiui ima erzinti ir tiesiog nebeveikia. Tačiau ne šiuo atveju. Žiūrėdami „Ribą“ kilstelsit antakį, galbūt pasibjaurėsite ar nusikvatosite, bet vargiai liksite abejingi. ...

Paryžietiškas auklėjimas

Nojus Pakėnas
2019-03-31
  Žano Polio Siverako (Jean-Paul Civeyrac) juostos originalus pavadinimas ,,Mano provincialai“ nurodo asmenišką paties kūrėjo santykį su filmo veikėjais, iš visos Prancūzijos atvykusiais studijuoti režisūros į Paryžių. Režisierius atskleidžia jaunystėje patirtą ir savo studentuose matomą jauno žmogaus savęs ir savo vietos naujoje aplinkoje ieškojimą per kūrybą.   Siverakas sugeba vaikino Etieno istorija perteikti ...

Profesionalus mėgėjiškumas

  Režisierės Gabrielos Pichler filmas „Mėgėjos“ („Amatörer“) – 2018 metų Göteborgo kino festivalyje išrinktas geriausiu šiaurietišku filmu išsiskiria gebėjimu taikliai su humoru kalbėti aktualiomis temomis bei nuolat stebinti žiūrovą tiek turinio, tiek formos žaismingumu, šviežumu, derme. Nors mėgėjiškumas kartais supriešinamas su profesionalumu, šiame filme režisierė a...

Jean-Luc Godard pasaulis: nuo Z iki A

Aistė Šivytė
2019-03-30
„Filmas susideda ir trijų dalių: pradžios, vidurio ir pabaigos. Bet nebūtinai tokia tvarka.“- tai yra Godard’o frazė kuri apibrėžia tiek jo kūrybinį kelią, tiek chaotišką požiūrį į kiną. Nuo „Breathless“ iki „Weekend“ režisierius vis stebina neįprastomis raiškos formomis, kuria nuosavą pasaulį ir laikosi jo logikos, nenusileisdamas žiūrovui.               Spalvotieji Godard’o filmai niekad nepabėgs nuo tapatinimo su ikoniškai iš...

Vittorio De Sica

Penktasis dešimtmetis. Antrojo pasaulinio karo nualinta Italija. Betiksliam kraujo liejimui pasibaigus, žmones vis tiek kankino sunkus išgyvenimo faktorius. Todėl nieko nuostabaus, kad kino kūrėjai atsigręžė į žmonių vargią kasdienybę. Tiesa, ankstyvieji neorealistiniai filmai nebuvo taip džiugiai sutikti žiūrovų. Kalbėdamas apie pirmąjį savo pokario kūrinį bei apskritai  vieną iš pirmųjų neorealistinių juostų „Shoeshine“ (ji pripažinta kaip vienu iš geriausių Vittorio De Sicos darbų),  įvardijo jį kaip nenusisekusį. Tuometinė italų tauta, n...

François Truffaut

Toma Kukenytė
2019-03-30
1942 metais Paryžiaus teatre Théâtre Pigalle jaunas berniukas išvydo ankstyvą Marcel Carné Les visiteurs du soir seansą. Sujaudintas artėjančio filmo rodymo, nusprendė tą dieną praleisti mokykloje vykstančias pamokas. Tačiau jau tą patį vakarą berniuko teta pasiūlė nueiti į kino teatrą, būtent į Les visiteurs du soir. Nenorėdamas prisipažinti, jog jau matė šį filmą, neturėjo kito pasirinkimo tik dar kartą jame apsilankyti. Tai buvo vienas iš tų kartų, kuomet F. Truffaut besąlygiškai įsimylėjo kiną, suvokdamas daugkar...