Išgyventi pavasarį ir mūsų laiką
Dar Anatole’is France’as sarkastiškai rašė apie orų įtaką žmonių elgesiui. Pasak jo, prancūzai niekada nekelia sukilimų žiemą. Visos didžiosios revoliucijos vyksta liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Galima mirti dėl idėjos, tačiau peršalti – jokiu būdu. O britų rašytojas Martino Amisas metų laikus lygina su literatūros žanrais. Pasak jo, vasara – tai romantikos sezonas, ruduo – tragedija, žiema – satyra, o pavasaris – komedija. Kaip žinia, komedijos gali būti ne ką mažiau sudėtingos nei aukštasis tragedijos menas. Juk iki šiol ginčijamasi, ką rašė Antonas Čechovas: komedijas ar dramas. Tad siekdama anestezuoti asmeninio ir politinio (juk artėja rinkimai, tad net civilizuotas pokalbis su draugais vis mažiau įmanomas) gyvenimo komedijas, nusprendžiau kone dviem savaitėms pasitraukti į kino teatro salės tamsą. Juk gyventi kitų problemomis visada lengviau...
Suaugusiųjų problemos
Filmų apie socialines, ekologines, egzistencines ir kitokias problemas festivalyje tikrai nestigo. Štai Nuri Bilge Ceylanas „Laukinėje kriaušėje“, kaip visada, „kapsto“ giliai ir nagrinėja žmogiškosios būties peripetijas. Nuo jo neatsilikti bando ir Claire Denis filme „Gyvenimas aukštybėse“, nors kartais atrodo, kad kubistinio grožio Roberto Pattinsono galva režisierei rūpi labiau nei filmo temų artikuliacija. Tačiau, akivaizdu, Denis lygiuojasi į Andrejų Tarkovskį. Tad, regis, ji laikosi nuomonės, kad kuo daugiaprasmiškiau – tuo geriau. Aišku, yra ir kita kūrėjų grupė, linkusi viską „pritraukti prie žemės“. Viena jų – rumunė Adina Pintilie, kurios „Neliesk manęs“ tiesiog stebina savo tiesmukumu ar paprasčiausiu vulgarumu. Filmas – tarsi grupinės terapijos seansas, po kurio turėtume išeiti susitaikę su savo kūnų kitoniškumu, išsilaisvinę iš traumų, baimių etc. Tačiau bent jau man filmas tik suaktyvino nihilistiškus ir mizantropiškus jausmus, nes režisierei puikiai pavyko parodyti, koks vienmatis gali būti žmogus.
Po kiek blankoko filmo „Asmeninė pirkėja“ (tačiau iškalbingo apie transcendencijos paieškas šiuolaikiniame pasaulyje) į didžiuosius kino teatrus sugrįžo ir Olivier Assayasas. Jo „Dvilypiai gyvenimai“ – labai prancūziška komedija, didžiuma veiksmo vyksta prie pietų ar vakarienės stalo su vyno taure rankose, diskutuojant apie politiką, literatūrą ir skaitmenines technologijas. Žinoma, čia nestinga ir santykių peripetijų. Kito režisieriaus rankose tai galėjo tapti banalia komedija apie neištikimus sutuoktinius ir snobišką Paryžiaus bohemos gyvenimą. Tačiau Assayasas visada buvo subtilus yrančio pasaulio, kuriame užaugo, ir naujos pasaulio tvarkos, naujų kapitalo cirkuliacijų, kintančių santykių stebėtojas. Ko vertas jau vien pavadinimas „Dvilypiai gyvenimai“ – nuoroda į modernybės pagimdytą vis labiau besitrinančią ribą tarp virtualybės ir tikrovės, asmeninio ir profesinio gyvenimo susikirtimus, tą amžinąją prarają tarp žodžių ir veiksmų ir, žinoma, herojų posūkius „į šoną“. Tačiau, gink Dieve, Assayasas neišstato savo personažų moraliniam žiūrovų teismui, nebent lengvai šaiposi rodydamas žaviuosius jų bruožus ir silpnybes. Negąsdina jis ir apokaliptine ateitimi. Filme iškalbingai nuskamba kunigaikščio Salinos iš Luchino Visconti „Leopardo“ citata: „Kad viskas liktų taip, kaip buvo, viskas turi pasikeisti.“
Dar vienas „užkietėjęs“ šiuolaikinio pasaulio antropologas – Jia Zhang-ke, naujausią jo filmą „Balčiausi yra pelenai“ taip pat buvo galima išvysti „Meistrų“ programoje. Režisieriaus negali pavadinti moralistu. Tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinis pasaulis jo nedžiugina. Dar kartą įsitikinau, kad Jia Zhang-ke tikrai nėra režisierius, kuris mėgsta stebinti. Kiekvienas naujas jo filmas – tarsi apsilankymas pas seną gerą draugą. Šiame filme, kaip ir ankstesniuose, jis „rutulioja“ iš pažiūros paprastą ne vieną dešimtmetį apimančią meilės istoriją, kartu kalbėdamas apie milžiniškas socialines bei ekonomines transformacijas, žmonių tarpusavio santykių kaitą vartotojiško kapitalizmo ir Kinijos visuomenės technologizavimo amžiuje. O pagrindinės herojės Ksiao vaidmenį kuria Jia Zhang-ke kino veidu tapusi jo gyvenimo partnerė Zhao Tao, kuri iš filmo į filmą tarsi mitinė būtybė juda tarp industrinių šiukšlių, fabrikų, naktinių miestų gatvių ir šiuolaikinių „susvetimėjusių“ monolitų. Jos meilė ir pasiaukojimas nusikalstamo pasaulio atstovui Binui (Liao Fan) tampa savotišku senojo pasaulio moraliniu imperatyvu. Filme kartojasi ne tik mums jau puikiai pažįstamos vietos (pavyzdžiui, Trijų tarpeklių užtvanka), pasirodo net ir NSO (žinoma, iš karto galima prisiminti į orą pakylantį daugiabutį „Tykiame gyvenime“). Pats Jia Zhang-ke yra sakęs, kad šiuolaikinėje Kinijoje vyksta tokie „stebuklai“, kad net ufonautai nieko neturėtų stebinti.
Meksikietis Carlosas Reygadasas savo naujame filme „Mūsų laikas“, kuriame vaidina kartu su savo partnere bei vaikais, kvestionuoja meilės ribas ir jos tvarumą. Pagrindinė filmo siužetinė linija – meilės trikampis tarp poeto Chuano (pats Reygadasas), jo žmonos Esteros (Natalia López) ir arklių išjodinėtojo Filo (Phil Burgers). Tačiau tai ne tradicinis pasakojimas apie neištikimybę ir skyrybas, o dviejų žmonių pastangos išlaikyti šeimą, bandant taikyti atvirų santykių modelį. Chuanas pats pastūmėja Esterą į Filo glėbį, tačiau, akivaizdu, negeba suderinti savo racionalaus mąstymo ir emocijų. Tai prasiveržia pavydu, paranoja ir agresija, kas tik dar labiau aštrina Esteros ir Chuano santykius. Nors kai kurios filmo scenos gali atrodyti komiškos, o Reygadasas net apkaltintas melodramatiškumu, pretenzingumu, narcisizmu ar galų gale nepasitikėjimu žiūrovais (filme neįprastai daug dialogų, yra režisieriaus kinui nebūdingas naratorius), filmo personažai dėl savo sutrikimo, silpnumo ir nuolatinių klaidų atrodo atpažįstami. Taip pat Reygadasas išlaiko gebėjimą neforsuotai atskleisti personažų vidinius išgyvenimus (kuriuose net jie patys kartais nelabai susivokia). O įspūdingai Diego Garcíos filmuojama gamta funkcionuoja kaip iškalbingas žmogiškųjų aistrų subtekstas. Gal mūsų visų santykių peripetijos iš šalies atrodytų apgailėtinos?
Nostalgija persmelktos Kirilo Serebrennikovo „Vasaros“, kurios veiksmas vyksta 9-ojo dešimtmečio pradžioje, perestroikos išvakarėse, centre – dar vienas meilės trikampis tarp Maiko Naumenkos (Roma Zver), jo žmonos Natašos (Irina Staršenbaum) ir Viktoro Cojaus (Teo Yoo). Tiesa, čia pamatysime tik romano užuominas, (ne)kaltą bučinį (tačiau, kaip sako vienas filmo personažų, nekaltas laikymasis už rankų gali būti pats pavojingiausias). Šią fragmentišką istoriją pertraukia sąlygiški, skoningai animuoti, ironiški muzikiniai intarpai. „Vasara“ mažai ką turi bendra su tipiškais vakarietiškais biografiniais filmais apie muzikantus – nėra čia nei sekso scenų, nei narkotikų, sudaužoma tik viena gitara. Ir ta personažų „sufantazuotoje“ scenoje. Tačiau būtent šį fantazijos ir tikrovės susikirtimą, netiesmuką pasišaipymą iš sovietinės sistemos, parodant, kad net tada egzistavo tam tikros laisvės formos (kad ir prigrūstuose komunaliniuose butuose), laikyčiau bene didžiausia filmo stiprybe. Angažuotiems Lietuvos režisieriams to reikėtų mokytis.
Jau ne viename savo filme Mia Hansen-Løve kalba apie žmones, išgyvenančius asmeninio ar profesinio gyvenimo pokyčius, teigdama, kad reikia nebijoti pasiduoti gyvenimo srovei, o norint judėti į priekį kartais tenka palikti savo senuosius pavidalus ar mylimuosius. „Majos“ istorija gali priminti tokius banalius holivudinius filmus kaip Ryano Murphy „Valgyk, melskis, mylėk“ apie vakariečių dvasines paieškas Indijoje. Čia prancūzas karo žurnalistas Gabrielis (Roman Kolinka), grįžęs iš Sirijos, kur buvo laikytas įkaitu, vyksta į vaikystės namus Indijoje. Jis ne tik bando susitaikyti su savo praeitimi, – susitinka su prieš daugelį metų tėvo globai jį palikusia motina, – bet ir užmezga romaną su dešimčia metų jaunesne Maja (Aarshi Banerjee). Tačiau žiūrėti Hansen-Løve filmus – tikras malonumas, nes ji pasitiki savo žiūrovais. Tai taupi ir skrupulinga režisierė, mėgstanti elipses ir nutylėjimus, gebanti parodyti užsimezgantį ryšį tarp dviejų žmonių be romantinių klišių. O ir pati Indija filme netampa tik gražiu atviruku, režisierei pavyksta išvengti globėjiško žvilgsnio iš viršaus.
Istorija ir politika
Tikra razina festivalio programoje – Radu Jude’s „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“. Šio koliažiško filmo pavadinimas – maršalo Iono Antonescu žodžiai, pasakyti Rumunijos Ministrų Taryboje 1941-ųjų liepą, kai prasidėjo etniniai valymai Rytų fronte. Filmo herojė – menininkė Mariana (Ioana Iacob), kuri stato gatvės spektaklį apie žydų žudynes Odesoje. Jai tenka susidurti ne tik su miesto politikų priešiškumu (įsimena jos diskusijos apie istorinį reliatyvizmą ir „lyginamąją trivializaciją“ – kai selektyviai konstruojamas nacionalistinis istorinis naratyvas), bet ir spręsti iškylančius sunkumus su neprofesionaliais aktoriais, kurie, pavyzdžiui, nenori dirbti su romais arba vaidinti sovietų kareivių, tačiau itin entuziastingai sutinka „persikūnyti“ į nacius.
„Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ – tai puikus brechtiško kino, kurio, maniau, jau niekas (išskyrus porą adeptų) nebekuria, pavyzdys. Radu Jude naudoja kino kroniką (beje, filme naudojami archyviniai žydų žudynių kadrai filmuoti Lietuvoje), vaidybinių bei dokumentinių filmų ištraukas, cituoja Hannah Arendt, Ludwigą Wittgensteiną, Walterį Benjaminą, Winfriedą Georgą Sebaldą. Vienas kritikas net baisėjosi, kaip Jude gali kelias minutes filmuoti pagrindinę heroję, tiesiog garsiai skaitančią knygą. Sakyčiau, tikras šių laikų radikalizmas.
Labiausiai šokiruoja filmo finalas, kuriame rodoma žiūrovų reakcija į patį spektaklį. Tada supranti nacionalistinės amnezijos padarinius ir tai, kad istorija bent mažų mažiausiai „rimuojasi“. Deja, manau, kad jeigu tokia akcija būtų surengta Lietuvoje, reakcija būtų tapati (nušvilpiami sovietų armijos kariai, skanduojami antisemitiniai lozungai etc.).
Vitalijus Manskis taip pat gręžiasi į praeitį ir iš naujo žvelgia į Putino eros pradžią, kai mažai kam žinomas valdininkas ne vienam dešimtmečiui tapo Boriso Jelcino įpėdiniu. Manskio filmuose visada žavėjo tai, kad jis neapsimetinėja visažiniu ekspertu. Štai ir „Putino liudininkai“ prasideda labai intymiais kadrais, kuriuose jo šeima Naujųjų metų išvakarėse išpakuoja dovanas. Per televiziją Jelcinas praneša, kad atsistatydina. Tada Manskis, didžiam jo žmonos ir dukterų pykčiui, pradeda jas persekioti po butą su kamera ir „kronikuoti“ jų būseną. Iš vyresniosios dukros lūpų nuskambėję žodžiai, kad Putinas yra kaip Mao Dzedongas (žinoma, nugirsti iš mamos), tapo pranašiški. Užkadrinis Manskio balsas ir toliau mus lydės rinkiminėse peripetijose ir Kremliaus koridoriais. Tačiau Manskis filme nebando išnešti „sveiko kailio“. Jis suformuluoja mintį, kuri, manau, gali būti taikoma ne tik Rusijai, kad tylus pritarimas – tai bendradarbiavimas. Tad ir aukščiausio rango politikai, ir Rusijos piliečiai ar galų gale pats Manskis yra atsakingi už tai, kuo tapo ir kokią galią savo rankose sutelkė Putinas. Filmo pabaigoje nuskamba žodžiai, kad Putinas turėjo šalį vesti į ateitį, bet ši tapo per daug panaši į praeitį.
Pasakojimai iš miško glūdumos
Vis dėlto mano festivalio favoritai – Natalijos Meščianinovos „Pasaulio šerdis“ bei Natalijos Merkulovos ir Aleksejaus Čupovo „Žmogus, kuris visus nustebino“. Abu šie filmai, pasirinkę gamtos aplinką, kas, žinoma, įgauna alegorinę prasmę, kalba apie tai, kaip gali būti sunku išeiti iš savo vidinio narvo ar tvirtovės ir surasti kontaktą su aplinkiniais ar net artimiausiais žmonėmis. „Pasaulio šerdyje“ pasakojama apie jauną veterinarą Jegorą (tiesiog puikus aktorius Stepanas Devoninas), kuriam daug lengviau atrasti ryšį su šunimis nei žmonėmis. Jaunuolis dirba nuošaliame medžioklinių šunų veislyne, kurio ramybę sutrikdo pasirodę žaliųjų aktyvistai. Jų veiksmai „išjudins“ personažo slopinamus jausmus, desperaciją, netikrumo jausmą ir vaikystės žaizdas. Filmo siužetas gana minimalistinis, tačiau Meščianinova (beje, scenarijus rašytas kartu su Borisu Chlebnikovu ir pačiu Devoninu) jau ne kartą įrodė turinti talentą iš kasdienybės tekstūrų, „mažųjų“ žmonių gyvenimų sukurti daugiaprasmį ir jaudinantį pasakojimą. Režisierė ir aktorius filme geba taip subtiliai palengva atskleisti personažo vidinius išgyvenimus, kad Jegoras ir jo laukinio žvėrelio akys įsimena ilgam.
O „Žmogus, kuris visus nustebino“ – puikiai sukonstruotas intelektualinis žaidimas, kuriame susipina folkloro, legendų motyvai ir net seksualinės tapatybės tema. Filmo herojus miškininkas Jegoras (Jevgenijus Cyganovas) su šeima gyvena Sibire. Jis staiga sužino, kad jam auglys ir liko gyventi tik keli mėnesiai. Nepadeda nei tradicinė medicina, nei šamanai. Galiausiai Jegoras, inspiruotas legendos apie gaigalą, kuriam pavyko apgauti mirtį apsimetus antimi, nusprendžia tapti moterimi. Žinoma, tai pašiurpina visus kaimelio gyventojus, vyrą atstumia ir žmona. Nors ne vienas kritikas filmą suvokė kaip socialinį pamfletą, tokiu būdu kritikuojantį požiūrį į LGBT bendruomenę dabartinėje Rusijoje, filmo kūrėjai, akivaizdu, kuria daugiaprasmę parabolę apie nuolatinio kitimo poreikį – kartais galime išgyventi tik atsisakę savo ankstesnės tapatybės, socialinio statuso ar tiesiog baimės keistis.