Svarbiausia – teisybės jausmas

Brigita Kulbytė
2019-04-04
Marius Povilas Elijas Martynenko sutinkamas teatro scenoje, žinomas ir kaip slemo kūrėjas, o visai netrukus pasirodys jau antroji Elijaus knyga. Maža to, jis filmuojasi ir naujame Šarūno Barto filme „Sutemose“. Apie tai ir kalbamės su aktoriumi. Kaip atsidūrei filmo „Sutemose“ filmavime? Prieš pusantrų metų, tik pradėjęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau dar labai „žalias“ ir neturėjau jokios vaidybos patirties kine. Regis, lapkritį man paskambino Alina Lu, ...

Favoritė (The Favourite)

Išgaubta kameros akis žvelgia į erdvius rūmų koridorius, sienų apmušalus, paauksuotus paveikslų rėmus – interjerus, kuriuose puošnūs kostiumai ir dailiai sušukuoti perukai rengia ančių varžybas ar ieško kito karališkai subtilaus būdo pasilinksminti. Filmo „Favoritė“ veiksmas beveik nesitraukia iš rūmų, kuriuose Marlboro hercogienė Sara Čerčil (Rachel Weisz) ir jos tarnaitė Abigailė Hil (Emma Stone) konkuruoja dėl Anglijos karalienės Anos (Olivia Colman) dėmesio ir visomis išgalėmis siekia tapti jos favorite. An...

Ekstazė (Climax)

Laura Šimkutė
2019-03-31
Režisieriaus Gasparo Noé „Ekstazėje“, rodos, esama nemažai ankstesnių jo filmų bruožų: čia ir „Nesugrąžinamo laiko“ („Irréversible“, 2002) atmosfera bei siaubo nuojauta, nešvanki „Meilės“ („Love“, 2015) erotika ir filmo „Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) narkotikų haliucinacijos. Noé lieka ištikimas savo temoms ir „Ekstazėje“ žiūrovą pakviečia į fantasmagorišką kelionę po LSD paveiktą sąmonę. Filmo centre – spalvingos šokėjų tru...

Riba (Gräns)

Rašydama apie režisieriaus Ali Abassi filmą „Riba“ turėsiu kalbėti užuolankomis, beveik neliesdama siužeto, kad per daug neatskleisčiau ir nesugadinčiau jums žiūrėjimo malonumo bei nuostabos, vis rečiau patiriamų kino salėje. Esame taip pripratę prie sprogimų, specialiųjų efektų, sekso ir smurto scenų, kad akivaizdūs bandymai šokiruoti ir tampyti mūsų nervus ilgainiui ima erzinti ir tiesiog nebeveikia. Tačiau ne šiuo atveju. Žiūrėdami „Ribą“ kilstelsit antakį, galbūt pasibjaurėsite ar nusikvatosite, bet vargiai liksite abejingi. ...

Paryžietiškas auklėjimas

Nojus Pakėnas
2019-03-31
  Žano Polio Siverako (Jean-Paul Civeyrac) juostos originalus pavadinimas ,,Mano provincialai“ nurodo asmenišką paties kūrėjo santykį su filmo veikėjais, iš visos Prancūzijos atvykusiais studijuoti režisūros į Paryžių. Režisierius atskleidžia jaunystėje patirtą ir savo studentuose matomą jauno žmogaus savęs ir savo vietos naujoje aplinkoje ieškojimą per kūrybą.   Siverakas sugeba vaikino Etieno istorija perteikti ...

Profesionalus mėgėjiškumas

  Režisierės Gabrielos Pichler filmas „Mėgėjos“ („Amatörer“) – 2018 metų Göteborgo kino festivalyje išrinktas geriausiu šiaurietišku filmu išsiskiria gebėjimu taikliai su humoru kalbėti aktualiomis temomis bei nuolat stebinti žiūrovą tiek turinio, tiek formos žaismingumu, šviežumu, derme. Nors mėgėjiškumas kartais supriešinamas su profesionalumu, šiame filme režisierė a...

Jean-Luc Godard pasaulis: nuo Z iki A

Aistė Šivytė
2019-03-30
„Filmas susideda ir trijų dalių: pradžios, vidurio ir pabaigos. Bet nebūtinai tokia tvarka.“- tai yra Godard’o frazė kuri apibrėžia tiek jo kūrybinį kelią, tiek chaotišką požiūrį į kiną. Nuo „Breathless“ iki „Weekend“ režisierius vis stebina neįprastomis raiškos formomis, kuria nuosavą pasaulį ir laikosi jo logikos, nenusileisdamas žiūrovui.               Spalvotieji Godard’o filmai niekad nepabėgs nuo tapatinimo su ikoniškai iš...

Vittorio De Sica

Penktasis dešimtmetis. Antrojo pasaulinio karo nualinta Italija. Betiksliam kraujo liejimui pasibaigus, žmones vis tiek kankino sunkus išgyvenimo faktorius. Todėl nieko nuostabaus, kad kino kūrėjai atsigręžė į žmonių vargią kasdienybę. Tiesa, ankstyvieji neorealistiniai filmai nebuvo taip džiugiai sutikti žiūrovų. Kalbėdamas apie pirmąjį savo pokario kūrinį bei apskritai  vieną iš pirmųjų neorealistinių juostų „Shoeshine“ (ji pripažinta kaip vienu iš geriausių Vittorio De Sicos darbų),  įvardijo jį kaip nenusisekusį. Tuometinė italų tauta, n...

François Truffaut

Toma Kukenytė
2019-03-30
1942 metais Paryžiaus teatre Théâtre Pigalle jaunas berniukas išvydo ankstyvą Marcel Carné Les visiteurs du soir seansą. Sujaudintas artėjančio filmo rodymo, nusprendė tą dieną praleisti mokykloje vykstančias pamokas. Tačiau jau tą patį vakarą berniuko teta pasiūlė nueiti į kino teatrą, būtent į Les visiteurs du soir. Nenorėdamas prisipažinti, jog jau matė šį filmą, neturėjo kito pasirinkimo tik dar kartą jame apsilankyti. Tai buvo vienas iš tų kartų, kuomet F. Truffaut besąlygiškai įsimylėjo kiną, suvokdamas daugkar...

Jean Vigo: (sapnų) pasaulio režisierius

               Beveik kiekvieną sykį žiūrint kokį nors filmą pirmą kartą, nejučiomis užduodu sau klausimą (gaila, kad tik retorinį): „...ką sapnuoja šios kino juostos autorius?. Visgi prancūzų dvidešimto amžiaus pirmosios pusės režisieriaus Jeano Vigo (net mintyse) to nepaklausiau. Priežastis - labai paprasta - režisierius suteikia progą sapnuoti kartu. Tai, žinoma, kiek idealistinis ir mergaitiškai svajingas apibūdinimas, tačiau būtent taip - lyg ką tik nubudusi jaučiausi po kiekvieno ...

Geismas, Amerika ir Pauline Kael

Pauline Keal (1919-2001), įvardijama kaip viena įtakingiausių XX. a. antos pusės Amerikos kino kritikų/ių, pagarsėjusi savo sąmojingomis, kandžiomis ir oponuojančiomis recenzijomis. Pati Kael, savo recenzijas rašiusi po pimosios filmo peržiūros (taip teigia pati autorė), teigė, kad ėjimas į kiną buvo jos pirmoji, protą užtemdanti aistra (tai galima nuspėti ir iš jos dviprasmiškų knygų – recenzijų, ese rinkinių – pavadinimų: „Aš praradau tai filmuose“, „Kiss Kiss Bang Bang“, „Einant pastoviai“, „Svirduliuojant&...

Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA)

2018-ieji Amsterdame 31-ą kartą vykusiam dokumentinių filmų festivaliui IDFA buvo kitokie – nuo sausio meno vadovo pareigas perėmė Orwas Nyrabia. Šis nepriklausomo dokumentinio kino prodiuseris, režisierius, festivalio DOX BOX įkūrėjas žinomas ir kaip aktyvistas, kovojantis su Sirijos režimu. 2012 m. jis buvo sulaikytas Damasko oro uoste ir apkaltintas kūręs filmą apie teroristus (su juo po poros metų lankėsi ir Lietuvoje). Atvykęs į festivalį „Nepatogus kinas“ pristatyti filmo apie Homso miesto ir jo revoliucionierių likimą (&bd...

Lietuviški trumpametražiai filmai „Scanoramos“ programoje „Naujasis Baltijos kinas“

Ieva Toleikytė
2018-12-31
Panelė Merė buvo jauna, panelė Merė buvo graži. Dar ji turėjo sužadėtinį, tokį poną Foksą, apie kurį nieko tikro nežinojo, tik kad jis drąsus, galantiškas ir turtingas. Kartą paklaustas, kur jiedu gyvens po vestuvių, ponas Foksas papasakojo jai apie savo pilį, tačiau, nors ir keista, nepakvietė į svečius. Vieną dieną, kai panelė Merė buvo viena, o ponas Foksas išvykęs, ji nusprendė pati surasti tą pilį ir savomis akimis ją išvysti. Po ilgų ieškojimų galiausiai priėjusi, pamatė keistą dalyką – virš vartų kabėjo užrašas ...

Olivier Assayaso kinas. Apie revoliuciją, kuri neįvyko

Šiuolaikinis kinas nuolatos susilaukia įvairiausių kaltinimų, kad jis - nostalgiškas, apolitiškas, aistoriškas, iškraipo istorinę tiesą, jame per daug smurto, prievartos ir t.t. Tokie kultūros teoretikai kaip Jeanas Baudrillardas ar Fredricas Jamesonas kritikavo šiuolaikinį kiną kaip mitologizuojantį istoriją, kaip praradusį bet kokį „tikro istorinio įvykio“ pojūtį, kaip įklimpūsį stilistiniuose pa(si)kartojimuose, eskapistinį, siekiantį pabėgti iš „kraujuojančių vertybių“ pasaulio. Nors tokie pareiškimai jau yr...

Sergejus Dobrotvorskis – mąstyti kinu

Sergejus Dobrotvorskis rašė, kad Raineriui Werneriui Fassbinderiui „kinas su visais jo mitais, apgaulėmis, keistenybėmis ir kaprizais buvo pagrindine jo savasties paslaptimi, pačiu stipriausiu narkotiku ir pačiu pastoviausiu prisirišimu“, tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį Sergejų Dobrotvorskį, kuris mirė, būdamas tik metais vyresnis už R.W. Fassbinderį, trisdešimt aštuonerių – 1997 m. S. Dobrotvorskis parašė daugiau kaip šešis šimtus straipsnių, yra sukūręs kino scenarijų, vaidinęs bei režis...

Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis

Šių metų Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio organizatoriai, tęsdami politiškai angažuoto kino festivalio tradiciją, deklaravo siekius užčiuopti politines tendencijas Vokietijoje, Europoje ir už jos ribų. Jie taip pat pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir istorijos kartojimąsi. Konkursinėje programoje buvo galima pamatyti ir dabarties politinius procesus analizuojančių, į istoriją besigręžiančių, ir ekologinį ūkininkavimą propaguojančių filmų. Pagr...

Vyrų metai

Filmai, kuriuose imituojama tikrovė – išgalvoti įvykiai perteikiami dokumentine maniera, – tokį menamosios dokumentikos (mockumentary) apibrėžimą galima rasti žodyne; būtent taip apibūdinamas filmas „Velnio metai“ (Rok ďábla, Čekija, 2002). Kodėl čekų režisieriui Petrui Zelenkai prireikia imituoti tikrovę? Nes su draugais (kaip pabrėžiama titruose) nori pasijuokti iš savęs pačių – toks ir yra menamosios dokumentikos tikslas – parodija. Kas yra Zelenka? Režisierius. Kas yra Zelenkos draugai? Muzikantai. Kas pajuokiama „V...

„Nematomas frontas“ ir herojiško tautos pasipriešinimo mitas

„Kas valdo praeitį – valdo ateitį. Kas valdo dabartį – valdo praeitį.“ George Orwell, 1984 Režisierių Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ (2013) – tai, kaip teigiama pačiame filme, partizano, nacionalinio didvyrio Juozo Lukšos-Daumanto (1921-1951) ir jo pasipriešinimo istorija. Tai eksportinis filmas, skirtas edukuoti užsieniečius apie lietuvių pokario anti-sovietinę ginkluotą kovą  (1944-1953). „Nematomas frontas“, kaip ir daugelis kitų tokios tematikos (...

Malonios kino patirtys

Toronto kino festivalio programa, kaip visada, plati ir eklektiška – pilna ir labai gerų, ir prastų, ir vidutiniškų filmų. Kadangi Kalėdos čia pat, norisi kalbėti tik apie gerus, iš kurių daugelį bus galima pamatyti Lietuvoje. Turbūt džiugiausias įvykis šių metų festivalyje buvo Marijos Kavtaradzės filmo „Vasara“ premjera „Atradimų“ programoje. Filmas, kuriame pasakojama apie egzistencinę dviejų psichiatrijos ligoninės pacientų ir psichologijos absolventės kelionę, Lietuvos ekranuose pasirodys pava...

Kiros Muratovos kinas – anarchija kreivų veidrodžių karalystėje

„Šiai planetai aš rašyčiau nulį“, – sako Ofa, režisierės Kiros Muratovos filmo „Trys istorijos“ („Tri istoriji“, 1997) personažė. Manieringosios Renatos Litvinovos kuriama Ofelija specifiniu, ištęsiančiu skiemenis balsu taria: „Aš nemyliu vyrų, aš nemyliu moterų, nemyliu vaikų, man nepatinka žmonės“. Atrodo, kad per „Asteninį sindromą“ („Asteničeskij sindrom“, 1990) buvo atskleista paslaptis apie žmones tarp žmonių, kurią suvokus, lieka arba į gyvenimą žvelgti rimtai ir že...

Marlonas Brando Elia Kazano filme „Geismų tramvajus“

Brando lankė Lee Strasbergo vadovaujamą „Aktorių studiją”, tačiau sporadiškai, o Elaine Strich yra sakiusi, kad „Marlono ėjimas į mokyklą studijuoti metodo būtų tas pats, kas pasiųsti tigrą į džiunglių mokyklą”. Savo tikrąja mokytoja Brando vadino Stellą Adler ir yra sakęs, kad „ji išmokė mane būti natūraliu ir nebandyti vaidinti emocijų, kurių aš asmeniškai nepatiriu spektaklio metu.” Sakoma, kad norint pamatyti metodo „pasirodymą” kine reikia pažiūrėti Marlono Brando įėjimą „Geismų tramvajuje&rdquo...

Vienatvė už kadro, vienatvė kadre

Su Antonu Charitonovu – pagrindiniu filmo personažu, režisierė Liubovė Arkus susipažino 2008-aisiais metais, perskaičiusi berniuko rašinį „Žmonės“. Lygiai taip pat netikėtai, kaip ir ši pažintis su autizmu sergančiu vaiku, iš kinotyrininkės L. Arkus pavertė režisiere, kuriančia dokumentinį filmą apie Antono akistatą su gyvenimu. Filmas „Antonas čia, šalia“ (Антон тут рядом, Rusija, 2012) išsako autorės poziciją, kuri sąmoningai nevengia sentimentalaus ir asmeniško žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio filmo pas...

Boguslawas Linda: lenkų kino chameleonas

Boguslawo Lindos, vieno prieštaringiausių ir garsiausių lenkų kino aktorių, charizma pasireiškia taupiuose gestuose, mimikoje, aistringame, atvirame ir kartu melancholiškame žvilgsnyje, o įgimtas jusliškumas ir ekstremalūs pasirodymai ekrane gali būti lyginami net su geriausiais Marlono Brando ar Alo Pacino vaidmenimis. Nors 10 deš. jo populiarumą ir žvaigždės statusą įtvirtino Wladyslawo Pasikowskio politiniai veiksmo filmai, ypač pirmoji „Šunų“ („Psy“, 1992) dalis, Boguslawas Linda vienus įsimintiniausių ir ryškiausi...

Martino Scorsese’s dokumentika: istorija per biografiją

Dokumentiniuose Martino Scorsese‘ės filmuose istorija atsiveria per biografijas, o šios glaudžiai susijusios tiek su esamuoju laiku, tiek su laikmečiu bei jo kontekstais. Laikas tampa istorijos ir tikrovės liudininku. Nors dokumentinis filmo žanras tarsi įpareigoja žiūrovą būti atidžiam faktams, tačiau Scorsese‘ės požiūris į dokumentinę tikrovę – žanrinis, poetiškas, karikatūrizuotas, todėl visada kirba abejonė – ar galime aklai pasitikėti šia mefistofeliška režisieriaus šypsena? Filmuose skirtingai dominuoja laiko ir istorinės tikr...

Dvi intelektualės su karžygių genais

Ada Paukštytė
2018-12-26
Spalio viduryje kino ekranuose bus atverstas istorijos puslapis, pasakojantis apie bajoraites seseris Chodakauskaites, ankstyvoje jaunystėje pasirinkusias lietuvybę ir kūrusias Lietuvos valstybę. Dokumentinė juosta „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ supažindina su pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetoniene, ilgamečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga Tūbeliene ir patriotiška tarpukario dvasia. Filmo režisierė Ramunė Kudzmanaitė, operatorius Rimvydas Leipus, dailininkas Ramu...

Istorijos pojūtis šiuolaikiniame kine – režisierės Jane Campion kūryba

I.  „Kostiumo sagos, mirštančio generolo munduras <...> kažkokiu būdu siejasi su laiku ir istorijos įvykiais“, – Edgaro Windo mintį dėsto Michailas Jampolskis paskaitoje „Istorija kaip asambliažas“, kurioje pasakoja apie XIX a. atsiradusį istorizmą, jis susijęs su padidėjusiu dėmesiu praeities detalėms bei su muziejų ir antikvariatų suklestėjimu. Trijuose režisierės Jane Campion (g. 1954) filmuose persikeliama į XIX a.: „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), „Moters portretas“ (The Potrait of a Lady

Atkūrimas kaip kritinis istorijos tyrimas

Walteris Benjaminas garsiosiose “Istorijos filosofijos tezėse“ klausia su kuo tapatinasi istorizmo atstovas? ir iš karto atsako – su nugalėtoju: Dabartiniai valdovai yra visų praeities laimėtojų įpėdiniai. Taigi įsijautimas į nugalėtoją visuomet parankus to meto valdovams.<…> Visi, ligi šios dienos iškovoję pergalę, žygiuoja drauge triumfo eisenoje, kurią niūnai viešpataujantys veda per parblokštuosius. Taigi Benjaminui – kalbėti istoriją – tai sakyti melą. Visgi didelis reenactment...

Atsitiktinumai ir gudrybės

Filme „Sztuczki“ režisierius Andrzej Jakimowski žaismingai pasakoja brolio ir sesers, Stefeko ir Elkos istoriją, jų pastangas apgauti arba privilioti sėkmę keistiems nepažįstamiesiems, o taip pat ir sau. Filmo pradžioje matome Stefeką (akt. Damian Ul) ir Elką (akt. Ewelina Walendziak) nerūpestingai valgančius arbūzą. Dar nežinodami, koks ryšys jiedu sieja, dėl ryškau...

Vienos šypsenos metamorfozės

Tarp Vyslos upės ir Vavelio pilies driekiasi kino žvaigždžių takas, viena jų priklauso aktoriui Bogusławui Lindai, kuris Krokuvoje baigė Teatro mokyklą ir kurį laiką dirbo Senajame miesto teatre. Kita šlovės alėja, kurioje Linda paliko savo parašą, yra Torunėje, kur 1952 m. gimė būsimas aktorius. Gal tik atsitiktinumas, tačiau gimtadienį birželio 27 dieną Bogusławas Linda švenčia kartu su režisieriumi Krzysztofu Kieślowskiu bei jų sukurtu personažu Viteku. Pagrindinis „Atsitiktinumo“ („Przypadek“, 1981) herojus filme išgyvena tris skirting...

Jono Meko atminties kinas

Nuo 7 deš. pradžios Jonas Mekas (g. 1922 m., Semeniškėse) dokumentuoja savo gyvenimą, kurdamas asmeninį liudijimą apie draugystę, egzilį ir istorijos „tekėjimą”. Kone visus J. Meko filmus (išskyrus The Brig, 1964) galima apibūdinti kaip impresionistinius (auto)biografinius dienoraščius. Nors, žinoma, filmuodamas išorinį pasaulį, avangardinio kino krikštatėvis iš tiesų filmuoja savo vidinį pasaulį. Atmesdamas dramą, saspensą, linijinį naratyvą, J. Mekas dokumentuoja tai, ką jis pats vadina „mažais, intymiai...

Recenzija Rūtos Oginskaitės straipsniui „Irimo laikų dokumentika“

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė straispnyje „Irimo laikų dokumentika“, parašytame 1993 metais,  plačiau ir kruopščiau analizuoja Audriaus Stonio filmus ir jų kontekstus, o jeigu dar tiksliau – visą režisieriaus kūrybinį kelią. Kino kritikės piešiamas Audriaus Stonio portretas – skaidrus, šviesus ir, drįsčiau pasakyti, herojiškas. Šis kino režisierius siekė tapti aktoriumi (sekė tėvų pėdomis, kurie buvo Jaunimo teatro aktoriai), tačiau savo mokytojo Henriko Šablevičiaus dėka pajuto nenumaldomą aist...

Žmonės kenčia ir yra čia, šalia

„Visą gyvenimą kūriau kino žurnalą „Seans“ ir man nebuvo svarbu, kiek žmonių jį skaitys, bet man rūpėjo, kad filmą „Antonas čia, šalia“ pamatytų kuo daugiau žmonių“, – su žiūrovais dalinasi dėl gyvenimo aplinkybių režisiere tapusi kinotyrininkė Liubov Arkus. Šiandien jos veiklos sritimi tapo darbas su suaugusiais autistais. Filmas „Antonas čia, šalia“ (Антон тут рядом, Rusija, 2012) Lietuvoje buvo pristatytas 2013 m. per „Kino pavasario“ festivalį, o tų pačių metų rudenį „Vilniaus dokumenti...

Michaelio Haneke‘s sado-humanistinis kinas

Kine kaip katarsis Michaelis Hanekė, ko gero, nurodė visos savo kino programos esmę: Mano filmai sumanyti kaip poleminiai pareiškimai prieš amerikietišką „staigmenų atakų“ kiną ir žiūrovo de-įgalinimą. Jie yra primygtinų klausimų kino apeliacija vietoje klaidingų atsakymų (nes per greiti), išaiškinant atstumą vietoje artumo pažeidimo, siekiant provokacijos ir dialogo vietoje vartojimo ir konsensuso. Gimęs 1949 m. Michaelis Hanekė kurti kiną pradėjo palyginti vėlai, po filosofijos, psichologijos ir teatro st...

Vladislovas Starevičius - tarp realybės ir pasakos

Kalba yra sudėtingas dalykas. Žodžiai išeina iš žmogaus lūpų savaime, tačiau nėra net menkiausios galimybės, kad jie bus atskirti nuo tam tikros ideologijos, požiūrio, kultūros, manieros. Mano gyvenamuoju laikotarpiu universalumas nustojo egzistuoti. Sunku pasakyti ar jis egzistavo anksčiau, ar tai tebuvo įmantrus žodis, paverčiantis „tiesą“ tiesa, tinkama ir suprantama visiems. Tačiau tiesa nėra taisyklė. Ypatingai tada, kai kalbame apie dvasią paliečiančius dalykus. Kai kalbame apie meną ir supratimą ieškome tiesos, o ne teisingo atsakymo. Tačiau net ir &s...

Fokstrotas (Foxtrot)

Ieva Toleikytė
2018-12-22
Samuelis Maozas pasakoja, kad idėja filmui „Fokstrotas“ kilo iš tikro nutikimo: režisieriaus dukra nuolat pramiegodavo mokyklą ir prašydavo tėčio iškviesti jai taksi, kad spėtų į pamokas. Galų gale vieną kartą supykęs jis nusprendė pamokyti dukrą ir liepė jai važiuoti autobusu – pavėluos, tai pavėluos, pati kalta. Praėjus gal dešimčiai minučių, Maozas išgirdo per radiją, kad 5-ame autobuse (kuriuo ji važiuodavo į mokyklą) susisprogdino teroristas ir žuvo daugybė žmonių. Dukra nekėlė ragelio ir kokią valandą Maozas...

Filmas „Erratum“ – klaida ištaisyta

Debiutinio pilnametražio lenkų režisieriaus Mareko Lechki vaidybinio filmo „Erratum“ (2010) siužeto pagrindu tampa tėvo ir sūnaus konfliktas, atskleidžiamas iš sūnaus pozicijos. Aktoriaus Tomaszo Koto kuriamam pagrindiniam veikėjui, 34 metų didmiestyje gyvenančiam, finansininkui Michalui, komandiruotė į gimtąjį Ščeciną tampa lemtinga kelione į praeitį. Filme naudojami pasikartojantys motyvai virsta kūrinio idėjas perteikiančiais simboliais. Nuo pirmojo kadro vanduo tampa pagrindiniu filmo leitmotyvu, įgaunančiu apsivalymo nuo kalčių ir atleidimo bei susit...

Lėtumo estetika, nykstančios erdvės ir sustingęs laikas Šarūno Barto filme „Trys dienos“

Šarūno Barto filmai dažnai apibūdinami kaip tie, kuriuose nieko nevyksta, naudojama daug gamtovaizdžių, o veikėjai nieko neveikia, tik žiūri pro langą arba rūko. Aiškiai paveiktas rusų poetinio kino tradicijos, Bartas sukūrė specifinę kinematografinę kalbą, kurią, pasak kritiko Sauliaus Macaičio, apibūdina „rimtas tonas, sulėtintas ir rafinuotas plastiškumas, filosofinė perspektyva, siekianti universalios prasmės, kuri yra pastebima tik kruopščiai stebimos visumos kontekste“. Didžiumą Šarūno Barto, taip pat tokių kino autorių kaip  Chantal...

Apsireiškimas (L’apparition)

Vatikanas pasikviečia įtakingą karo žurnalistą Žaką (Vincent Lindon) ištirti keistos Prancūzijos kaimelyje nutikusios istorijos. Tyrimo objektas ir provokuoja, ir kelia abejonių, tačiau Žakas priima pasiūlymą ir vyksta į Prancūzijos kalnus ieškoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo liudininkų. Vis dėlto Bažnyčios vadovų sudaryta tyrimo komisija nepriartėja prie racionalios tiesos, o pats Žakas atranda šį tą daugiau nei vien tik apreiškimą regėjusią Aną (Galatéa Bellugi). Nors filmo siužetas primena tarsi voratinkliu apnarpliotą det...

Maroko istorijos

Dominykas Niaura
2018-12-21
Maroko režisierius ir scenaristas Nabilas Ayouchas pagarsėjo savo 2015-ųjų filmu „Much Loved“, kuris šalyje buvo uždraustas. Jautrių temų režisierius neapeina ir naujame kūrinyje „Maroko istorijos“. Juo mezgamas dialogas tarp Šiaurės Afrikos ir likusio pasaulio, o siužete pasakojama apie penkis skirtingus Kasablankos žmones, nejaukiai besijaučiančius savo gyvenamoje aplinkoje. Pagrindinė dramos mintis pateikiama filmo pradžioje, kur cituojama berberų patarlė: laimę žmogus pasiekia tada, kai gali laisvai daryti tai,...

Pažadinti tikrovę

Savo debiutiniu filmu „Antonas čia, šalia“ (Rusija, 2012) Liubovė Arkus keičia socialinės dokumentikos veidą, radikaliai atsisakydama režisierės kaip pasyvios stebėtojos pozicijos, ir  kviečia į intymų pokalbį apie meilės ir empatijos paieškas šiuolaikinėje kultūroje.   Tikriausiai viename įtakingiausių XX a. kritinių tekstų „Apie fotografiją“ Suzana Sontag, aptardama etinius fotografijos aspektus, rašė: Vienas dalykas – kentėti; kitas – gyventi su fotografiniais atvaizdais, kurie nebūtinai sus...

Psichoanalizė ir 5-ojo dešimtmečio Holivudo filmuose

XIX amžiaus pabaigoje atsirado būtinybė paaiškinti vidinį žmogaus gyvenimą. Vienos neurologas Zigmundas Froidas stengėsi suprasti ir išaiškinti pasąmonėje glūdinčias žmogaus mintis, jo elgesio motyvus, patirtis ir jausenas. Šiam tikslui jis sukūrė teoriją ir psichiatrijos metodą, kuris padėjo pamatus psichoanalizei, t.y. žmogaus vidinio pasaulio supratimui. Kadangi psichoanalizės tyrimo objektas yra žmogus, tai domino ne tik mokslininkus, bet ir filosofus, menininkus.  Kino meną psichoanalizė pasiekė XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje, kada ne tik pats m...
„Roma“, rež. Alfonso Cuarón

Laisva erdvė ir mūsų laikas

Šiemet Venecijos kino festivalyje buvo deklaruojama lygybė, tačiau ji nuskambėjo labai paviršutiniškai, nors ir žymėjo svarbų žingsnį festivalio istorijoje: sekant Kanų ir Lokarno pavyzdžiais, buvo pasirašyta 50:50 deklaracija, kuri turi būti įgyvendinta iki 2020-ųjų. Rodos, kad pagrindinėje konkursinėje programoje iki lygybės tarp moterų ir vyrų režisierių dar tikrai toli. Kaip ir pernai, moteriai atsirado tik viena vieta – laimingąja tapo Jennifer Kent. Jos filmas „Lakštingala“ („The Nightingale“), pasakojantis ...

Tranzitinės laiko erdvės Christiano Petzoldo filmuose

Per pastaruosius dvidešimt metų su daugiau nei dvylika televizijos ir kino filmų Christianas Petzoldas tapo vienu labiausiai Vokietijos kino kritikų liaupsinamu režisieriumi. Net penki jo filmai pelnė Vokietijos kritikų asociacijos apdovanojimą už geriausią filmą. Lūžinis Petzoldo „Vidinis saugumas“ („Die innere Sicherheit“, 2000) pelnė Vokietijos kino prizą, jo su Dominiku Grafu ir Christophu Hochhäusleriu kurtas televizijos miniserialas „Trys gyvenimai“ („Dreileben“, 2011) yra laikomas vienu įdomiausių tele...

Pasakotojo faktorius kine

Dominykas Niaura
2018-10-07
Kai bandome atsakyti į klausimą, kas yra pasakotojas – vaizduotėje ši figūra iškyla kaip archajinis išminčius, pasakojantis istorijas gentainiams prie laužo, arba lygiai taip pat pasakotojas galėtų būti mama su knyga rankose, skaitanti savo vaikui prieš miegą. Tradiciškai pasakotoją kine suprantame kaip tą balsą, kuris tiesiogiai narrate’ina žiūrovams, bet tai tėra pasakotojas kūrinio viduje, o kas pasakoja patį kūrinį yra žymiai svarbesnis momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį. Lyginant tolimą praeitį su dabartimi,...

W. Alleno „Užburtas ratas“

Dominykas Niaura
2018-10-07
Praeitame amžiuje pagarsėjęs kaip Amerikos nepriklausomo kino genijus, Woody Allenas 2017-ųjų gruodį pristatė savo naująjį filmą „Užburtas ratas“ (ang. „Wonder Wheel“). Šiuo kūriniu 82-ejų metų autorius įrodo, kad vis dar yra pajėgus režisierius ir scenaristas, tačiau apskritai filmas lūkesčių nepranoksta. Ateityje „Užburtas ratas“, ko gero, nebus minimas tarp Woody Alleno šedevrų. Pastarąjį dešimtmetį Allenas per daug neeksperimentuoja ir kiną stato pagal tas pačias taisykles. Filmo eigoje gal...

Katarsis ir kompensacija

Filme atkuriama Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro (Javier Bardem) ir žymios žurnalistės Virginijos Vallejo (Penelope Cruz) meilės istorija. Filmo siužetas sukonstruotas pagal minėtos žurnalistės 2008 m. knygą, kurioje detaliai perteikiama Escobaro ir valdžios, policijos, Kolumbijos specialiųjų tarnybų kova, persmelkta šantažo ir žudynių. „Iš meilės Pablui“ labai nenustebina prie tradicinės holivudinės naratyvinės struktūros pratusio žiūrovo. Šis filmas – viena iš daugelio per pastarąjį šimtmetį sukurtų Pelenės kino istorijų....

Ousmane’as Sembene'as ir jo kovingasis kinas

Senegalo režisierius Ousmane’as Sembène’as gali būti vadinamas ne tik Afrikos kino, bet ir afrikietiško feminizmo tėvu, nors pastarasis žodis ir skamba patriarchališkai. Anot jo, visuomenės pažanga yra neatsiejama nuo moterų emancipacijos. Sembène’ui svarbiausia buvo dalintis savo pažiūromis su Afrikos žmonėmis, o daugelis jų buvo neraštingi, todėl jis kūrė kiną, kurį vadino „vakarine mokykla“. Dėl to jo filmai gali pasirodyti pernelyg deklaratyvūs, tačiau tai, kas juose teigiama, nepalieka abejingų. Režisi...

„Juodaodė motina“ – režisieriaus Khaliko Allaho meilės laiškas Jamaikai

Niujorkietis fotografas ir režisierius Khalikas Allahas meno gerbėjams žinomas dėl savo ypatingos vaizdo kūrimo filosofijos. Geriausiai ji atsiskleidė 2015-aisiais pasirodžiusiame filme ,,Nigeriai lauke“ („Field Niggas“, 2015), sukurtame naktiniame Harleme (Niujorkas). Išskirtiniu autoriaus braižu pasižymi ir naujausias dokumentinis darbas ,,Juodaodė motina“ („Black Mother“, 2018), kviečiantis pakeliauti po neatrastą Jamaiką. Pristatydamas aibę ryškių asmenybių, šią salą vadinančių namais, režisierius atskleidžia sudėtingą šali...

Afroamerikiečių kinas: „blaxploitation“

Afroamerikiečių nepasitenkinimas lėtais pilietinių teisių judėjimo pokyčiais 7-ojo dešimtmečio viduryje vis didėjo. 1966 m. po pasikėsinimo į pilietinių teisių aktyvisto Jameso Mereditho gyvybę vykusiame protesto mitinge „Prieš baimę“ Kwame’as Ture’as pareiškė: „Vienintelis būdas, kuriuo galime sustabdyti baltaodžių puolimą, – perversmas. Nuo šiol mes sakysime – juodoji jėga.“ Tai buvo pirmas kartas, kai terminas „Juodoji jėga“ („Black Power“) buvo panaudotas kaip politinis šūkis, tapęs alte...

Atalanta

Aistė Šivytė
2018-10-07
Prancūzų režisierius Jean Vigo nepaliko, o gal tiksliau ir nespėjo palikti daug filmų. Tačiau visi jie ryškūs ir įsimintini. Šokiruojantis ir sarkastiškas „À propos de Nice“, techniškas, bet ne sausas (netik tematiškai, o ir vaizdiškai) „La Natation par Jean Taris“ („Taris: plaukimo čempionas“), anarchistiškas, bet tuo pačiu ir sapniškas, pagalvių plunksnomis besisvaidantis „Zéro de conduite“ („Nulis už elgesį“). Kiekviename iš šių filmų, bent viena...