Tranzitinės laiko erdvės Christiano Petzoldo filmuose

Per pastaruosius dvidešimt metų su daugiau nei dvylika televizijos ir kino filmų Christianas Petzoldas tapo vienu labiausiai Vokietijos kino kritikų liaupsinamu režisieriumi. Net penki jo filmai pelnė Vokietijos kritikų asociacijos apdovanojimą už geriausią filmą. Lūžinis Petzoldo „Vidinis saugumas“ („Die innere Sicherheit“, 2000) pelnė Vokietijos kino prizą, jo su Dominiku Grafu ir Christophu Hochhäusleriu kurtas televizijos miniserialas „Trys gyvenimai“ („Dreileben“, 2011) yra laikomas vienu įdomiausių tele...

Pasakotojo faktorius kine

Dominykas Niaura
2018-10-07
Kai bandome atsakyti į klausimą, kas yra pasakotojas – vaizduotėje ši figūra iškyla kaip archajinis išminčius, pasakojantis istorijas gentainiams prie laužo, arba lygiai taip pat pasakotojas galėtų būti mama su knyga rankose, skaitanti savo vaikui prieš miegą. Tradiciškai pasakotoją kine suprantame kaip tą balsą, kuris tiesiogiai narrate’ina žiūrovams, bet tai tėra pasakotojas kūrinio viduje, o kas pasakoja patį kūrinį yra žymiai svarbesnis momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį. Lyginant tolimą praeitį su dabartimi,...

W. Alleno „Užburtas ratas“

Dominykas Niaura
2018-10-07
Praeitame amžiuje pagarsėjęs kaip Amerikos nepriklausomo kino genijus, Woody Allenas 2017-ųjų gruodį pristatė savo naująjį filmą „Užburtas ratas“ (ang. „Wonder Wheel“). Šiuo kūriniu 82-ejų metų autorius įrodo, kad vis dar yra pajėgus režisierius ir scenaristas, tačiau apskritai filmas lūkesčių nepranoksta. Ateityje „Užburtas ratas“, ko gero, nebus minimas tarp Woody Alleno šedevrų. Pastarąjį dešimtmetį Allenas per daug neeksperimentuoja ir kiną stato pagal tas pačias taisykles. Filmo eigoje gal...

Katarsis ir kompensacija

Filme atkuriama Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro (Javier Bardem) ir žymios žurnalistės Virginijos Vallejo (Penelope Cruz) meilės istorija. Filmo siužetas sukonstruotas pagal minėtos žurnalistės 2008 m. knygą, kurioje detaliai perteikiama Escobaro ir valdžios, policijos, Kolumbijos specialiųjų tarnybų kova, persmelkta šantažo ir žudynių. „Iš meilės Pablui“ labai nenustebina prie tradicinės holivudinės naratyvinės struktūros pratusio žiūrovo. Šis filmas – viena iš daugelio per pastarąjį šimtmetį sukurtų Pelenės kino istorijų....

Ousmane’as Sembene'as ir jo kovingasis kinas

Senegalo režisierius Ousmane’as Sembène’as gali būti vadinamas ne tik Afrikos kino, bet ir afrikietiško feminizmo tėvu, nors pastarasis žodis ir skamba patriarchališkai. Anot jo, visuomenės pažanga yra neatsiejama nuo moterų emancipacijos. Sembène’ui svarbiausia buvo dalintis savo pažiūromis su Afrikos žmonėmis, o daugelis jų buvo neraštingi, todėl jis kūrė kiną, kurį vadino „vakarine mokykla“. Dėl to jo filmai gali pasirodyti pernelyg deklaratyvūs, tačiau tai, kas juose teigiama, nepalieka abejingų. Režisi...

„Juodaodė motina“ – režisieriaus Khaliko Allaho meilės laiškas Jamaikai

Niujorkietis fotografas ir režisierius Khalikas Allahas meno gerbėjams žinomas dėl savo ypatingos vaizdo kūrimo filosofijos. Geriausiai ji atsiskleidė 2015-aisiais pasirodžiusiame filme ,,Nigeriai lauke“ („Field Niggas“, 2015), sukurtame naktiniame Harleme (Niujorkas). Išskirtiniu autoriaus braižu pasižymi ir naujausias dokumentinis darbas ,,Juodaodė motina“ („Black Mother“, 2018), kviečiantis pakeliauti po neatrastą Jamaiką. Pristatydamas aibę ryškių asmenybių, šią salą vadinančių namais, režisierius atskleidžia sudėtingą šali...

Afroamerikiečių kinas: „blaxploitation“

Afroamerikiečių nepasitenkinimas lėtais pilietinių teisių judėjimo pokyčiais 7-ojo dešimtmečio viduryje vis didėjo. 1966 m. po pasikėsinimo į pilietinių teisių aktyvisto Jameso Mereditho gyvybę vykusiame protesto mitinge „Prieš baimę“ Kwame’as Ture’as pareiškė: „Vienintelis būdas, kuriuo galime sustabdyti baltaodžių puolimą, – perversmas. Nuo šiol mes sakysime – juodoji jėga.“ Tai buvo pirmas kartas, kai terminas „Juodoji jėga“ („Black Power“) buvo panaudotas kaip politinis šūkis, tapęs alte...

Atalanta

Aistė Šivytė
2018-10-07
Prancūzų režisierius Jean Vigo nepaliko, o gal tiksliau ir nespėjo palikti daug filmų. Tačiau visi jie ryškūs ir įsimintini. Šokiruojantis ir sarkastiškas „À propos de Nice“, techniškas, bet ne sausas (netik tematiškai, o ir vaizdiškai) „La Natation par Jean Taris“ („Taris: plaukimo čempionas“), anarchistiškas, bet tuo pačiu ir sapniškas, pagalvių plunksnomis besisvaidantis „Zéro de conduite“ („Nulis už elgesį“). Kiekviename iš šių filmų, bent viena...

Atalanta

Apie ką gi prancūzų avangardisto Jean Vigo 1934 metų „L'Atalante“? Apie meilę. Tiesa, būtina pridurti, jog apie itin stiprią meilę. Pastaroji susiduria su amžinais savo priešais – nuobodžia, romantika nepasižyminčia rutina bei skirtingais įnoriais. O kodėl gi ši meilė išties stipri? Nes galiausiai išvystame laimingą pabaigą. Pirmasis pateikiamas vaizdas  - tai barža, pavadinimu „L'Atalante“. Ten ir vyksta didžioji dalis viso juostos veiksmo. Joje apsigyvena kątik susituokę laivo kapitonas Žanas (Jean Dast&eacut...

Atalanta

                  Kaip išmokti ne(be)dūsauti filmo apžvalgos laukelyje pamačius žodžių junginį "romantinė drama"? Pažiūrėti Vigo "L'Atalante" - ir dūsausit, kad baigėsi.                    1934 - aisiais  kino teatrų ekranus išvydęs ketvirtasis, ir deja, paskutinysis Jean Vigo kūrinys, yra vienas iš įtakingiausių filmų Europos kino istorijoje. Prancū...

„Sengirėje“ gamta kalba apie egzistencinius dalykus

Daugiau nei per dešimtmetį filmų montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio sukaupta filmografija išties įspūdinga. Jis dirba su žymiausiais Lietuvos kino kūrėjais, su Europoje pagarsėjusiu Sergejumi Loznica. Jo ir režisieriaus Mindaugo Survilos kino kelionė prasidėjo nuo „Stebuklų lauko“ (2011), kuris, pasak Danieliaus, jam buvo tarsi lūžis, leidęs pajausti, kad filmą kuria ne tik režisierius, bet ir jis. Šiemet pristatytas antras Kokanauskio ir Survilos darbas „Sengirė“. Žmogiškoji pajauta ir gamtos gyvenimas filme suaudžiami į vientisą...

Esu pasakotojas

Studijavote biologiją. Kodėl nusprendėte apie gamtą kalbėti kinu? Kai mokiausi penktoje klasėje, jau buvo atsiradusios VHS kameros, ir mano auklėtojos vyras tokią turėjo. Tada ji buvo kažkoks stebuklas, ir dar vienintelė Utenos rajone. Per mokyklos žiburėlį jis sugalvojo tokią pramogą – pafilmuoti susodintus vaikus. Filmuodamas manęs paklausė, kuo noriu būti užaugęs. Atsakiau, kad gamtos fotografu arba operatoriumi. Taip nuo penktos klasės ir einu šia linkme. Dabar kiek...

Vietnamo karo reprezentacija Holivudo, dokumentiniame ir vietnamiečių vaidybiniame kine

Vietnamo karo kontekstas   Po karinių konfliktų su Prancūzija, maždaug nuo 1954 m. pabaigos  Šiaurės Vietnamas, naudodamasis ekonominiu nusilpimu, siekė sustiprinti komunistų įtaką Pietų Vietname. Tačiau amerikiečiai nenorėjo susitaikyti su galimu komunistų laimėjimu ir talkino Pietų Vietnamui. Komunistų antpuoliai prieš amerikiečius Pietų Vietname, JAV nenoras, kad valdžia pereitų Šiaurės Vietnamo komunistams baigėsi aktyviais kariniais veiksmais, į kuriuos stipriausiai įsivėlė JAV ir jos sąjungininkės Australija...

Floridos projektas (The Florida Project)

Šešiametė Munė (Brooklynn Prince) vasaros atostogas leidžia „Magiškoje pilyje“. Visiškai nesvarbu, kad tai tik pakelės motelis, priglaudžiantis daug įvairių, tačiau dažniausiai socialiniame užribyje esančių žmonių. Režisierius Seanas Bakeris nematomą ir nemalonų Amerikos gyvenimą perkelia į šalia Disneilendo įsikūrusį ir savo purvą po ryškiai violetine spalva slepiantį motelį. Čia nerūpestinga Munės vaikystė dera prie pasakų rūmus primenančio „Magiškos pilies“ fasado. Munė kasdien su bendraamžiais prisigalvoja visokių užsiė...

Mirtis ir realybės atspindžiai „Kino pavasaryje“

Laura Šimkutė
2018-07-08
„Ar jau matei Vadink mane savo vardu?“ – klausia manęs kolegė, užkietėjusi kino teatrų lankytoja. „Ne, nemačiau“, – atsakau jai ramiai ir laukiu reakcijos, kuri lygiai tokia, kokios ir tikėjausi: „Būtinai pažiūrėk, būtinai! Šių metų hitas!“. Ir taip kiekvieną dieną, vis su kitu filmu, dvi savaites Forum Cinemas „Vingyje“, kovo mėnesį tapusiame namais kasmetinei kinomanų fiestai – „Kino pavasariui“. Festivalio programa, kaip ir įprasta, plati, kurioje patinkantį filmą atras įvairiausio sko...

Svajonių fabrikas pagal Davidą Lynchą

Laura Šimkutė
2018-07-08
1950 metais amerikiečių antropologė, Holivudo tyrinėtoja Hortense Powdermaker išleido knygą „Holivudas – svajonių fabrikas. Antropologės žvilgsnis į kino kūrėjus“ (Hollywood: The Dream Factory: An Anthropologist Looks at Movie-Makers). Išsamioje studijoje yra suformuluojamas teiginys, kad Holivudas yra paruoštų vartojimui svajonių, besiremiančių amerikietiškosios svajonės principu, fabrikas; jas filmų žiūrovams tereikia suvartoti. Kitaip tariant, filmuose jie gali pamatyti tą realybę, apie kurią svajoja bei patikėti, kad tai yra pasieki...

Istorinio laikmečio autentiškumas Audriaus Juzėno filme „Pelėdų kalnas“

Laura Šimkutė
2018-07-08
Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ buvo turbūt vienas laukiamiausių filmų šiais metais. Lietuvos šimtmečio minėjimo švenčių fone vasario 16-ąją dieną pasirodęs filmas paliečia mūsų šaliai itin svarbų – partizaninio judėjimo – laikotarpį, šitaip bandydamas užpildyti kiaurymę, susidariusią lietuviškų istorinių filmų skiltyje. Apeliuodamas į tautiečių patriotinius jausmus „Pelėdų kalnas“ nostalgiškai nukelia į po Antrojo Pasaulio karo okupuotą Lietuvą bei jos kovą dėl išsvajotos ir išsiilgtos laisvė...

Baltijos šalių kino istorijos labirintais

Šių metų 18-asis „goEast“ festivalis po daugiau nei dešimtmečio atsigręžė į Baltijos šalis – festivalyje vykęs simpoziumas „Hibridinės tapatybės – Baltijos šalių kinas“ buvo skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino tradicijai, nacionalinio ir kultūrinio identiteto paieškoms, o festivalio filmų programos pasipildė svarbiais pastarųjų metų regiono kūriniais. Konkursinėje programoje tarp 16 filmų varžėsi režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“ ir Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebu...

Pelėdų kalnas

Bet kad jau taip, tai pažvelkime į dovanas ir kitas aukštumas. Neabejoju filmo scenaristo Prano Morkaus talentu ieškoti, galvoti ir kurti istorijas. Neabejoju pirmine siužeto idėja, kurios labai blankūs atspalviai vis dėlto išplaukia kažkur virš kino teatro ekrane matomų vaizdų. Atrodo, kad unikalus pasakojimas apie jaunųjų miestiečių kartą ir jų likimus pokario Kaune (pati visada idealizavau tarpukario istorijas) turėjo perspektyvų tapti įdomiu, jaudinančiu ir turinčiu prasmę filmu. Kas kaltas, kad filmas pavirto nėriniuotomis kelnaitė...

Nenorint daryti mažiau

Koks buvo aštuonerius metus trukęs filmo kūrimo procesas? Dviračiai į mano gyvenimą atėjo gana seniai – paauglystėje. Aš pats sportavau, treniravausi. Tai buvo labai didelė mano gyvenimo dalis. Nors buvau geras matematikas, norėjau tapti treneriu. Tuo metu bandžiau suderinti abi sritis, bet atsitiko nelaimė – griuvau, ir teko pasirinkti matematiką, o vėliau – kino režisūrą. Todėl man labai gerai žinoma dviratininkų dalia. Meilė šiam sportui, žinios apie jį visad liko su...

Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta

Režisieriui fiksuojant varžybų dienoraštį pavyksta pagauti jautriausias nusivylimo, suklupimo, ryžto, džiaugsmo, nuostabos akimirkas. Nuostabiausia, kad sunkiai įsileistas į dviratininkų planetą režisierius nebando veržtis į priekį ir įamžinti pergalingų šūksnių, priešingai, lieka prie nepastebimųjų galiorkos. Arūno Matelio filmo centre atsiduria „nematomi“ žmonės, vadinamieji „gregoriai“, kuriems dviračių sporte tenka ypatingas vaidmuo – padėti komandos lyderiui pelnyti pergalę. Komanda Matelio filme...

Vandens forma (Shape of Water)

Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose („Pano labirintas“, „Velnio stuburas“), taip ir naujajame veikia vieniši atstumtieji ir chimeriškos būtybės, filmo fonas – kataklizmų kupinas dvidešimtas amžius, o filmo scenografija ir kostiumų dizainas, kaip visada, yra neįtikėtini ir nepriekaištingi. Del Toro mėgsta savo filmuose derinti magiškojo realizmo, gotikinio romano, žanrinio kino elementus ir realaus pasaulio katastrofas bei siaubą. Šįkart „Vandens forma“ mus nukelia į 7-ojo dešimtmečio pradžios Amerik...

Maištaujantys filmai

Savo laiko apmąstymas, aktualių temų gvildenimas ir skausmingų problemų analizė kino režisieriams rūpėjo nuo pat kino pradžios. O ką kinas kalba dabar? Kokie procesai, politinės, socialinės ir kultūrinės slinktys aptariamos? Ar kinas sugeba reflektuoti pasaulį po „faktų“ ir „tiesos“ (post-truth)? Kaip atliepiamas Trumpo prezidentavimas, Putino, Assado, Erdogano stiprėjimas, pabėgėlių krizė, „Brexit“ ksenofobija, radikalios dešinės partijų sėkmė, nacionalizmo apraiškos, rasistiniai išpuoliai, popul...

Stebuklas

Stipri moteris           Pilnas kišenes kantrybės turinčios Irenos personažas ir žavėjo, ir erzino. Moteriškė šaltu protu sugeba valdyti darbininkus, bet kai kurie jos sprendimai privertė permąstyti savo nuomonę apie ją. Pavyzdžiui, kaip gi ji taip lengvai sutiko parduoti taip mylimų, ko gero, vaikus atstojančių kiaulyčių fermą nepažįstamam svetimšaliui? Kita vertus, juk net ir stipriausius ištinka neprognozuotos silpnumo akimirkos. Sunkų Biednių kaimo naštos kryžių velkanti Ire...

„Grąžinti nepriklausomybę“, arba Signatarų prisikėlimas

Ši odisėja kaip ir turėtų būti juokinga. Bet nieko tokio, jei kažkam ši komedija dėl perspaustų ar neišbaigtų režisūrinių sprendimų ir nepasirodė pernelyg šmaikšti – viską gelbsti tai, jog pati Olegui Šurajevui kilusi idėja yra komiška. Legendiniai signatarai, sugrįžę iš praeities, keliaiuja į svetimą šalį susigrąžinti dokumento, kurį patys pasirašė. Eidama į šį filmą tikėjausi, kad jis sukels daugiau juoko (aišku, ne paslaptis, kodėl – juk O. Šurajevo veikla yra susijus...

Tvano nebus

Valkininkų miestelio aikštė. Po ją važinėja karo mašinos, stovi palapinės, barikados, būriai karių. Gyventojai gali ir susirūpinti – negi prasidėjo karas? Parodome jiems į skelbimą ant parduotuvės durų: čia filmuojamas režisieriaus Marato Sargsyano debiutinis pilno metražo vaidybinis filmas „Tvano nebus“. Maratą Sargsyaną atsimenameiš Lietuvoje ir užsienio kino festivaliuose pripažinimo sulaukusių filmų – trumpametražio „Lernavan“ (2009) bei pilnametražio dokumentinio „Tėvas&l...

„Metropolis: nebylioji futurama“

1927 metais sukurta vokiečių rašytojos Thea von Harbou mokslinės fantastikos „Metropolis“ ekranizacija, kurią režisavo Fritzas Langas. Įkvėptas Niujorko dangoraižių, ekspresionistas įsivaizduojamą ateitį perteikė novatoriškame filme, kuris, tikiu, bent jau smalsumo dėlei geba prikaustyti prie ekrano net išrankų šiandienos žiūrovą (juk įdomu mestelti akį į tai, kaip praeitame amžiuje susibūrusi kino kūrėjų komanda įsivaizdavo ateitį). Filmo metu tarsi ieškomas nežinomasis x, kuris užpildytų tuštumą tarp „proto“ ir &bd...

Nebyli ekspresija

Toma Kukenytė
2018-01-07
Fritzo Lango filme „Daktaras Mabuzė“ vienas iš veikėjų paklausia savotiškai ironiško klausimo: „Sakykite, Daktare, kas yra ekspresionizmas?“, į kurį Daktaras Mabuzė atsako: „Tai tik dar vienas žaidimas“. Žaidimas, trukęs vos dešimtį metų Europoje, palikęs ištakas tolimesnei modernistinio kino tėkmei, neabejotinai iliustruoja potrauminį karo gyvenimą. Vokiečių ekspresionizmas, kaip judėjimas, gimė po Pirmojo pasaulinio karo, pasižymėjo savita stilistika, neadekvačiomis, scenog...

Spektaklis kino teatre – ,,Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“

Ultrapatetiškas ir charakteringas „Iš dailininko tapau režisieriumi, nes paveikslai negali turėti garso takelio“, - vieno interviu metu juokaudamas prasitarė britų režisierius Peteris Greenaway’us. Paradoksalu, tačiau jo sukurti filmai, o ypač 1989-aisias pasirodžiusi kriminalinės dramos juosta „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, visų pirma, yra tapybiškai dekoratyvūs ir tik po to muzikalūs.  Kontrastingai dinamiškas ir dekadentiškas

Stebuklas

Eglės Vertelytės pasirinktam žanrui ypač palankios kuriamos pasakojimo aplinkybės ir Eglės Mikulionytės personažas. Atslūgus nepriklausomybės euforijai ir Lietuvai nugrimzdus į ekonominę krizę, kiaulių fermos vedėja Irena (Eglė Mikulionytė) visaip stengiasi išgelbėti bankrutuojantį ūkį. Žaismingi, ironiški dialogai ir graudžiai juokingos situacijos žiūrovą lengvai įtraukia. Atrodo, stebuklas išties įvyks, kai į šią provinciją iš pačios Amerikos atvyksta žavingas verslininkas Bernardas, ketinantis investuoti į Irenos ūkį ir šitai...

Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 (Blade Runner 2049)

Filmo veiksmas prasideda praėjus trisdešimčiai metų po „Likvidatoriaus“ įvykių, kai Harrisono Fordo vaidinamas Dekardas atsisakė gaudyti androidus (vadinamus replikantais) ir, maža to, vieną iš jų – gražuolę Reičel (Sean Young) – įsimylėjo. 2049-aisiais Dekardo pėdomis seka (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) karininkas K (Ryan Gosling), „atstatydinantis“ senąją, žmonėms nepaklusnių replikantų laidą. Tyrimo metu jis sužino paslaptį, susijusią su rastu moters skeletu, kuris turi serijinį numerį, bet buvo ...

Kelrodžių beieškant

TIFF ilgai neturėjo daugeliui festivalių svarbiausios programos dalies – konkurso, todėl pasirinkti filmus nėra taip lengva. Šimtai filmų, išbarstyti po „Gala“, „Atradimų“, „Šiuolaikinio pasaulio kino“ ir „Specialiųjų seansų“ programas, sudaro labai eklektišką visumą, ne kartą kritikuotą tarptautinės kino bendruomenės. Šiais metais TIFF sumažino programą penktadaliu, bet vis tiek išlieka kino monstru. Neabejotinai, tai stipriausias už Atlanto vykstantis kino festivalis, nors sunku apsispręsti...

Be Vidurio ir Rytų Europos

Pagrindinėje konkursinėje programoje buvo daug amerikietiškų filmų, kurie metų pabaigoje ar pradžioje turėtų pasirodyti kino teatrų repertuare. George’o Clooney’o „Suburbikonas“ („Suburbicon“), Alexanderio Payne’o „Sumažinimas“ („Downsizing“), Paulo Schraderio „Pirmiausia pakeisti“ („First Reformed“) ir Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of the Water“), kuris ir laimėjo pagrindinį prizą. Taip pat parodytas ir Fredericko Wisemano nau...

Emocinė kleptomanija, arba Niujorkas pagal brolius Safdie

Prieš gerą dešimtmetį gan artimai pažinau asmenį, kuris savo neprognozuojamu elgesiu aplinkinius ir baugino, ir žavėjo. Būnant greta atrodė, kad jo kuprinėje tiksi bomba: neaišku, kada ir ką jis iškrės. Kartais būdavo nejauku, kartais linksma, o kartais ir gėda. Leidžiantiems laiką drauge jis atrodė lyg įelektrintas – paliesi ir nutrenks. Kad ir kaip būtų keista, jaučiama lengva įtampa žmones traukia ir iki šiol. Bet tos pažintys ilgai netrukdavo, nes jo nenuspėjamas, neapgalvotas elgesys, impulsyvumas, unikalus gebėjimas prisi...
„Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius, 1968

Lietuvių kino retrospektyva Prancūzų sinematekoje

Lietuviško kino retrospektyvą Paryžiuje sudarys 10-ojo dešimtmečio trumpametražiai dokumentiniai filmai, šiuolaikinis kinas, animacija ir lietuvių kino klasika. Iš viso – daugiau kaip 30 lietuvių kiną reprezentuojančių darbų. Ypatingas dėmesys programoje skirtas tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuvių kino menininkų Jono Meko ir Šarūno Barto filmams. Mekas pats parinko filmus savo kūrybos retrospektyvai ir dalyvaus jų pristatymo renginiuose Paryžiuje. Per programos pristatymą įvyks naujausio Barto filmo „Šerkšnas“ premjera Prancūzijoje.
„Barbara“, rež. Mathieu Amalric, 2017

Žiemos ekranai

Pagrindinėje programoje „Svečias kasdienybėje“ – ir jaunų, ir jau pripažintų kūrėjų filmai, kuriuose šmaikščiai ir kitaip vaizduojamos įvairios gyvenimo peripetijos. Programa siūlys įžvelgti brėžiamą skirtį tarp kasdienybės ir to, kas svetima ir nepažinu, tyrinėti žmogaus patiriamas tarpines būsenas. Vienas iš pavyzdžių – režisieriaus Antoine’o Barraud filmas „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, 2015), kurio pagrindinis herojus, žinomas režisierius Bertrand’as Bonnello, naujajam savo projektui imasi...

Pasaulis kito akimis

Tomas Vengris gimė emigrantų šeimoje JAV, užaugo Vašingtone. Įgijo politinių mokslų bakalauro laipsnį Kolumbijos universitete, režisūros magistro laipsnį – Amerikos kino institute Los Andžele. 2013 m. Tomo Vengrio sukurtas baigiamasis studijų darbas „Kalifornija“ – trumpametražis filmas apie lietuvių emigrantų gyvenimą Los Andžele – pateko į Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalą. Kito trumpametražio filmo „Voverė“ premjera 2015 m. įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. ...
„Lemtinga pagunda“

Lemtinga pagunda (The Beguiled)

Vienas lemtingas susitikimas JAV Pilietinio karo metu Misisipėje, režisuotas estetės iš prigimties, šiemet Kanuose už geriausią režisūrą apdovanotos Sofios Coppolos, turėtų kelti šelmišką pasitenkinimą kiekvienai žiūrovei. Ne tik dėl idiliškos estetikos, lengvos ironijos atkuriant ekstravagantišką epochos etiketą ir gerai pažįstamų aktorių, bet labiausiai dėl taiklių sąmojų ir skvarbaus žvilgsnio į vyrų ir moterų prigimtį. Sofios Coppolos filmai, pasiklydę tarp amerikietiškosios ir europietiškosios kino tradicijos, atranda santykį su plačiąja pub...
„Dovanoju širdį“

Dovanoju širdį (Réparer les vivants)

Daugelio filmo veikėjų akys rudos. Aštrios, kai žvelgia į mylimą, apsiblaususios, kai prisimena, spindinčios, kai regi grožį, ašarotos, kai praranda, susikaupusios, kai persodina širdį. „Tik nelieskit akių“, – prašo septyniolikmečio Simono mama, sutikdama su sūnaus organų donoryste. Vaikino širdis susieja skirtingų personažų gyvenimus į vientisą pasakojimą. Gydytojams ji – organas, kurį reikia persodinti, tėvams ir merginai ji reiškia mylimo žmogaus netektį, recipientei ir jos šeimai širdis yra laikas. Operacijos metu priartinama širdis yra...
„Kartą Rytų Europoje“

Kartą Rytų Europoje (Afacerea Est)

„Kartą Rytų Europoje“ – antras ilgametražis moldavų kilmės režisieriaus Igorio Cobileanskio filmas, kurtas bendradarbiaujant rumunų, moldavų ir lietuvių (operatorius Feliksas Abrukauskas ir prodiuserinė įmonė „Just a Moment“) kompanijoms. Bukarešto teatro ir kino akademijoje studijavusio režisieriaus filmai neatsiejami nuo rumunų Naujosios bangos (pirmojo filmo scenarijaus bendraautorius buvo Corneliu Porumboiu, geriausiai žinomas kaip „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ režisierius). Ir debiutinio filmo, ir mažo biudžeto &bd...
„21 X Nowy Jork“

Desperatiškas dvidešimt pirmojo amžiaus Niujorkas

Toma Kukenytė
2017-11-15
Vieniems metro yra paprasčiausia susisiekimo priemonė pasiekti reikiama tašką. Kitiems tai virsta terpe, kurioje telpa ne tik kūnai, bet ir pavargusios sielos. O tai pastebėti ir įamžinti gali tik žmogus, į erdvę pažvelgęs iš šalies, įsiliejęs į nepailstamą metropoliteno gyvenimą. Visai neseniai prabėgusiame VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalis) teko galimybė išvysti lenkų režisieriaus Piotro Stasiko dokumentinį filmą „21 X Niujorkas“ („21 X Nowy Jork“). Tai emocionali žmonių išpažintis, užfiksuota paties režisieria...
„Mokytoja“

Mokytoja (Učitelka)

Čekų režisierius Janas Hřebejkas filme „Mokytoja“ (2017) pasitelkdamas tragikomedijos žanrą kuria žaismingą komunistinės visuomenės satyrą. Iš pirmo žvilgsnio komiška istorija pasakoja apie mokytoją Mariją Drazdechovą (Zuzana Mauréry), kuri siekdama savanaudiškų tikslų ima manipuliuoti savo mokiniais ir jų tėvais. Tikrus įvykius vaizduojantis pasakojimas persmelktas subtilios ironijos: mainais į gerus vaikų pažymius tėvai „atsidėkoja“ mokytojai paslaugomis, dovanomis ar net namų ruošos darbu mokytojos namuose. Mokytojai Drazdechovai pavyksta ...
„Geras laikas“

Dvidešimt keturių valandų Odisėja, arba Tiesiog geras laikas

Jei posakį, kuris nuskamba filmo pradžioje „Neskaičiuok viščiukų, kol neišperėjo“ būtų išgirdęs pagrindinis veikėjas Konis (Robert Pattinson), o ne jo brolis Nikas (Benny Safdie), galbūt jiedu gyventų išsvajotame namelyje miško viduryje ir augintų krokodilus. Deja, tačiau toks geras laikas jiems dar neatėjo. Suplanavęs vieno iš Niujorko bankų apiplėšimą Konis per anksti patikėjo jį ir jo brolį aplankiusia sėkme. Dieną po nusikaltimo Nikas patenka į pareigūnų rankas. Konis, kuriam pavyko pasprukti, ai&s...
„Aš nesu tavo negras“, rež. Raoul Peck, 2016

Nepatogus kinas

Ar filmai gali įsiskverbti į pasąmonę taip, kad sugebėtų mus pakeisti? Ar tas pokytis mumyse gali pavirsti mūs aplinkos, mus supančio pasaulio pokyčiu? „Nepatogus kinas“ jau vienuoliktą kartą kelia sau ir žiūrovams šiuos klausimus. Festivalio programą sudaro režisierių, kurie nebijo gvildenti sudėtingas socialines problemas ir bent slapčia viliasi permainų, darbai. Dokumentiniuose filmuose faktai apie žmogaus teisių pažeidimus ar skirtingose šalyse vykstančius neramumus tampa ranka pasiekiamomis istorijomis, o skirtingi režisierių žvil...
„Tyli naktis“, rež. Piotr Domalewski

Gdynės kino festivalio atradimai ir nusivylimai

Į Gdynę skridau iš lietingo ir vėjuoto Reikjaviko. Net kiek atsipūčiau pagaliau ištrūkusi iš šios nežemiškai brangios ir klimato sąlygomis išties nesvetingos salos. Nepaisant jos nepakartojamų landšaftų, geizerių ar visur klydinėjančių sulaukėjusių avių. Juo labiau kad atradimais ši vasara taip pat nelepino, ryškiausias epizodas – trečiasis „Tvin Pykso“ sezonas, ir tai daugiau dėl serialo apimties nei turinio. Taigi, apsilankymas Gdynės kino festivalyje turėjo tapti mano asmenine vasaros „atostog...

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais s...

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui. Daugiau nei tri...

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbė...

Šventasis

Rūta Smilga
2017-07-19
Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas? Kelios pirmos scenos akivaizdžiai skirtos nurodyti veiksmo laiką, vietą, pagrindinius veikėjus ir įvykį. Einant tokiu klasikiniu i...

Kita vilties pusė (Toivon tuolla puolen)

Recenzijoje apie Vittorio De Sicos „Šiušia“ („Sciuscià“, 1946) Pauline Kael klausė: jeigu žmogus negali (už)jausti, identifikuotis su „Šiušios“ herojais, tai ką jis gali jausti apskritai? Tokiu savotišku testu tampa bene visi Aki Kaurismäki filmai, teigiantys humanizmą ir socialinio teisingumo poreikį. Šio suomių režisieriaus kine unikali autorinė vizija, stilizacija paradoksaliai dera su socialiniu realizmu, dėmesiu „mėlynajam“ žmogui, komedija su tragizmu, melodramatiškumas su minimalizmu ir, žinoma...