Profesionalus mėgėjiškumas
Režisierės Gabrielos Pichler filmas „Mėgėjos“ („Amatörer“) – 2018 metų Göteborgo kino festivalyje išrinktas geriausiu šiaurietišku filmu išsiskiria gebėjimu taikliai su humoru kalbėti aktualiomis temomis bei nuolat stebinti žiūrovą tiek turinio, tiek formos žaismingumu, šviežumu, derme. Nors mėgėjiškumas kartais supriešinamas su profesionalumu, šiame filme režisierė apjungia abu ir šis suskamba visai kitaip.
Tikimasi, kad didieji pokyčiai į mažą Švedijos miestelį – Laforsą – atkeliaus, pritraukus žemų kainų vokišką prekybos tinklą. Savivaldybės darbuotojas Miusė tampa atsakingas už reklaminio klipo sukūrimą, kuris įtikintų kompaniją Laforso tinkamumu. Bendras miesto tikslas įtraukia ir dvi drąsias merginas: jos nutaria parodyti kasdienį miesto gyvenimą iš savo požiūrio taško, filmuojant su telefonais, pernelyg nesirūpinant miestelio savivaldybės nuomone.
Toks veikėjų artimas priėjimas prie bendruomenės tampa labai iškalbingas – iškart pasimato visuomenėje vyraujantys socialiniai vaidmenys, atskleidžiamas regionų požiūris į vykstančią globalizaciją bei pažvelgiama į realią situaciją, slypinčią po įvairovės, integracijos afišavimu. Aida, Dana ir Miusė – užaugę imigrantų šeimose, visuomenės priimami, tačiau tuo pačiu nuolat priverčiami įrodinėti savo vietą joje. Šeima, tarsi turėtų būti pagrindinis jų ramstis, tačiau Miusės mama kalba tik gimtąja kalba, kurios jis nemoka, Aidos ambicijos šeimai atrodo per didelės, ji nesulaukia palaikymo – abiejose situacijose neįvyksta dialogas, taip sukuriama dar didesnė praraja tarp individo ir aplinkos. Vienintelė Dana, gaudama šeimos palaikymą, bando kitiems padėti kurti ryšius, atrasti darną. Pamatome ir dialogo tarp miesto tarybos bei bendruomenės trūkumą ir pastarųjų neišvengiamą būtinybę įsitraukti į miesto kūrimą. Juostoje Gabriela Pichler įvairiomis smulkiomis detalėmis demografinių pokyčių kontekste užfiksuoja kiekvienam artimas tapatybės problemas.
Taip pat filme atsiskleidžia daug režisierės autobiografiškumo – ši, kaip ir veikėjos, užaugusi vidurinės klasės imigrantų šeimoje bei vaikystę praleidusi mažame Švedijos miestelyje. Baigusi dokumentinio kino studijas, taikliai suderina buitišką kino kalbą, veikėjų nufilmuotus kadrus, trina ribas tarp fikcijos ir realybės, taip prieidama arti veikėjų, suartindama žiūrovus su jais. Nuolat atsiskleidžianti autoironija tampa svarbus filmo motyvas. Pašiepiamas švedams būdingas tradicionalistinis požiūris į savo kutūrą, vis labiau plintančios nacionalistinės idėjos, tuo pačiu snobizmas, pseudoprofesionalumas. Žavu, kad režisierė permąsto sau aktualias temas: šių dienų demokratijos sąvoką, bendruomeniškumą kaip vertybę, humaniškumo ribas bei savęs reprezentavimą.
Filmo siužetinė linija bei kino kalba viso filmo metu nepraranda žaismingumo, energijos ir padeda atskleisti požiūrį būtent per mėgėjų prizmę. O pavadinimas įgauna dvigubą reikšmę, nes aktorės (Zahraa Aldoujaili ir Yara Aliadotter) - taip pat mėgėjos. Režisierė Gabriela Pichler sugeba užfiksuoti jų ekspresyvumą, drąsą, taip sukurdama laisvės pojūtį, tuo tarpu kino kalba neriboja personažų atsiskleidimo, užfiksuojamas šių dienų gyvas balsas, savita režisierės vizija.
Nors filmas paliečia daug įvairių temų, sugeba neslysti jų paviršiumi ir, manau, suformuluoja retai mūsų aplinkoje keliamus klausimus, svarbius savo identiteto paieškoje, nepamirštant savo šaknų bei neprisirišant prie jų per daug. Filmas tampa kaip niekad aktualus Lietuvos politiniame kontekste. Sudarinėdami „profesionalų vyriausybę“ galime savęs paklausti: kokį vaidmenį mūsų visuomenėje užima kitoks požiūris - mėgėjų?