Svarbiausia – teisybės jausmas
Marius Povilas Elijas Martynenko sutinkamas teatro scenoje, žinomas
ir kaip slemo kūrėjas, o visai netrukus pasirodys jau antroji Elijaus knyga. Maža to, jis filmuojasi ir naujame Šarūno Barto filme „Sutemose“. Apie tai ir kalbamės su aktoriumi.
Kaip atsidūrei filmo „Sutemose“ filmavime?
Prieš pusantrų metų, tik pradėjęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau dar labai „žalias“ ir neturėjau jokios vaidybos patirties kine. Regis, lapkritį man paskambino Alina Lu, atsakinga už aktorių atranką Šarūno Barto filmui, ir pakvietė į peržiūrą. Tuo metu buvo ką tik užsimezgusi mūsų draugystė su Aušra Giedraityte, kartu su Bartu rašiusia scenarijų. Pamenu mūsų pirmą pasimatymą: ėjome į koncertą, kuris vyko muziejuje, o po jo pasimatymas turėjo tęstis (labai banalu, bet tuo metu taip galvojau!) televizijos bokšto restorane. Buvau viską suplanavęs, bet po koncerto Aušrai paskambino Barto prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir paprašė atvažiuoti į studiją, nes reikia padirbėti su scenarijumi. Neapsidžiaugiau, bet vis dėlto kartu nuvažiavome į studiją ir tada Bartas pats mane nufotografavo. Gal tada ir likau jo atmintyje. Po to, jau vasarą, man buvo pranešta, kad gavau pagrindinį vaidmenį. Prisimenu, žiūrėjau į žinutę telefone kaip veršis į naujus vartus. Tuo metu lankiausi Gruzijoje ir atrodė, kad žemė susiūbavo po kojomis. Dar nesuvokiau, ką visa tai reiškia. Turbūt net ir dabar, kol filmas nebaigtas, vis dar nesuvokiu.
Ko išmokai dirbdamas su kūrybine grupe?
Kaip ir visur, yra labai daug kintamųjų, tad kiekviena kūrybinė grupė kitokia. Visada yra ko mokytis, o stebėdamas šiuos žmones matau daug skirtingų pasaulių. Šis filmas – koprodukcija, jame dirba daug užsieniečių, atvykusių iš Prancūzijos, Čekijos, Portugalijos ir kitų šalių. Labai daugiakultūrė terpė. Bet yra atskiri skyriai ir negaliu sakyti, kad esu visos komandos narys. Kiekvienas jų turi savo mikrovisatą. Įdomu matyti, kad darbas žmonėms nėra tik darbas tam tikram laikui – greičiau visa jų egzistencija. Tai pareikalauja iš jų kur kas daugiau, nei pareikalautų tik darbas, t. y. viso jų pasaulio, laiko, pastangų, emocinių bei psichologinių išteklių. Aikštelės darbuotojai, man atrodo, yra žmonės, sugebantys paaukoti viską.
O ar pastebi specifinį režisieriaus braižą?
Sakyčiau, kažkokį specifinį lėtumą, atsargumą juvelyriką, kaligrafiją. Ir perfekcionizmą. Jis laisvai keičia filmavimo proceso eigą ir kryptį. Barto kruopštumas – tarsi chirurgo. Man tai labai gražu, patirtis Šarūno Barto filme su niekuo nepalyginama. Jau dabar labai vertinu tai, ko išmokstu. Man net atrodo, kad tam tikra prasme įgyju daugiau nei akademijoje. Turiu omeny aktorinį darbą. Nes tai, kas dabar vyksta, išties intensyvu, tai – daugialypiai potyriai. Paties Barto patirtis yra milžiniška, neaprėpiama. Mane aplankė didžiulė sėkmė ir laimė.
Filmo centre – partizanai. Kiek Tau pačiam ši tema aktuali ir reikšminga? Ar iki filmavimo domėjaisi Lietuvos partizanų istorija?
Tiesą pasakius – ne itin. Tačiau paaiškėjus, kad gavau vaidmenį ir kad jau viskas pakankamai rimta, pradėjau domėtis, skaityti knygas. Skaičiau Andriaus Dručkaus knygą „Laukite, sugrįšim laisve nešini“, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščius. Ir knygą, pagal kurią parašytas scenarijus – Vinco Giedros „Sviesk, Dovydai, akmenį“. Kol nebuvau skaitęs šių knygų, kontekstas tikrai atrodė tolimas. Net buvau skeptiškas ir maniau, kad tai kažkoks istorinis sentimentalizmas. Bet užteko prisiliesti prie tos epochos liudijimų, kad ir perskaitytų periodikoje, ir mano požiūris ėmė keistis. Panašiai jaučiausi, kai sužinojau apie Vilniaus žydų istoriją ir getą... Kažkurią akimirką nuščiuvau, suklusau, įsiklausiau. Ypač skaitydamas dienoraščius sugebėjau įsivaizduoti praėjusio laiko realijas, pavyko suvokti, ką reiškė lindėti miškuose, eiti per kaimus, prašyti nakvynės, maisto. Manau, jei nori nors kiek arčiau prisiliesti prie gyvosios istorijos, svarbu neapsiriboti istorijos vadovėliais.
Mane tikrai žavi, kad partizanai tai darė iš idėjos, ne dėl kažkokių pragmatinių sumetimų. Jie kovojo už tuos, kurie ateis po jų. O tada suprantu, kad aš esu tas, dėl kurio jie tai darė. Daug jų buvo ir mano amžiaus, ar net jaunesni. Mane tai labai jaudina.
O kokie mūsų kartos tikslai? Ar dar gebam kovoti?
Nežinau, labai sunku kalbėti apie savo kartą, nes joje esi. Manau, kad šios kartos vertybės susiniveliavusios ir viskas toleruotina. Filme „Revolveris“ (rež. Guy Ritchie, 2005) nuskamba, mano manymu, labai puiki frazė: „Didžiausia šėtono gudrybė buvo įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja.“ Dabar nėra priešų, nėra priešybių, tik skirtingi požiūriai, kurie kartais net ir labai paradoksaliai koegzistuoja.
Kaip manai, jeigu prireiktų, ar Tavo bendraamžiai, kurso draugai eitų į partizanų gretas?
Galvoju, ar mes tikėtume taip, kaip tikėjo jie. Iš tikrųjų, sunku atsakyti į tokius klausimus. Nežinau, galbūt daugelis mūsų nesijaučia dėkingi Lietuvai arba nesijaučia prie jos prisirišę. Dabartinis pasaulio globalėjimas kuria įspūdį, kad esi pasaulio pilietis. Aš nesiimu moralinio vertinimo, nesakau, kas gerai, kas blogai, tiesiog kalbu apie tikrovę, kurią matau savo akimis.
Apie ką Tau šis filmas?
Vėl perskaičiau scenarijų... Ir ryškiausi man yra veikėjai, jų asmenybės. Tai nebuvo tik pilki istorijos lopinėliai, jie buvo gyvi žmonės, tokie pat tikri kaip aš ar mano bendraamžiai. Gal net tikresni. Tad jų realumas filme turi būti atsargiai, kuo tiksliau perteikiamas, kad jų išgyvenimai nevirstų iliustratyviu atviruku. Aristotelis rašė, kad katarsis sukelia baimę, gailestį, o kartu apsivalai. Trumpai tariant, filme katarsis patiriamas per kelių žmonių pilnavertes ir jaudinančias asmenines istorijas. Sunku to pasiekti, bet, manau, režisierius ir jo kūrybinė grupė dirba nuostabiai. Tai filmas ir apie mūsų kolektyvinę atmintį: partizanų istorija yra mūsų visų istorija ir nuo to nepabėgsi. Ji įaugusi į mūsų semantinį klodą, net jei tie kontekstai atrodytų tolimi.
Bet esama dviprasmiško požiūrio į partizanus.
Manau, asmeninė žmonių patirtis labai svarbi. Buvo tų, kurie plėšikavo, banditavo, siaubė ir tik prisidengė partizanų vardu. Juk karo metu esama ne tik didžiausių didvyrių, bet ir didžiausių niekšų. Manau, kad kai kurios šeimos buvo nukentėjusios nuo partizanų: buvo apiplėštos, išprievartautos, tie atsiminimai perduoti senelių. Žmonės lieka su savo atmintimi. Nėra vienos neabejotinos tiesos. Nebent diktatoriškoje valstybėje. O kur nėra diktatūros, yra galimybės, variantai.
Koks Tavo vaidmuo, personažas šiame filme?
Mano personažas – Untė, Antanas. Jis devyniolikmetis kaimietukas, gyvenantis su tėvu ir pamote. Tėvas gana pasiturintis, laikomas buože. Untė padeda partizanams, jis kaip ryšininkas vaikšto į mišką, praneša, kas darosi miestelyje, prisideda prie partizanų laikraščio leidimo.
Kaip ruošeisi ar ruošiesi?
Būtų puiku turėti sąlygas, kad galėtum visiškai atsiduoti vaidmeniui. Nors turiu daug laiko skirti akademijai, negaliu ateiti ir suvaidinti tik penkiasdešimčia procentų, nes esu „užsiėmęs“. Ne, dirbu kaip įmanydamas stropiau. O pasiruošimas buvo maždaug toks: pardaviau fotoaparatą, nes kol filmuosiuos, reikės valgyti ir susimokėti už butą. Tad galėjau ruoštis vaidmeniui. Kad per daug neišsibarstyčiau, vėliau pardaviau ir rekorderį (garso įrašo įrangą), mikrofoną, fotoaparato stovą. Galvojau, jei kada norėsiu, galėsiu vėl nusipirkti tuos daiktus. Svarbiausia, nesinorėjo imtis ko nors kito, pavyzdžiui, reklamų, nes dar labiau išsiblaškyčiau. Žinau, kad skamba naiviai, juokingai, gal net menkai, bet toks buvo mano pasiruošimas. Aišku, padeda ir įgytas literatūrinis bagažas. Perskaitytos knygos, bandymas suvokti personažo pasaulėjautą ir laikyseną. Pastanga priimti filmo kontekstą kaip realybę. Tai ir psichologiniai, ir fiziniai trenažai, darbas su savimi ir bandymas išreikšti visa tai prieš kamerą.
O kas svarbiausia atsidūrus prieš kamerą?
Įžvelgiu panašumą tarp Šarūno Barto ir savo specialybės dėstytojo, aktoriaus Dariaus Meškausko. Aišku, jie labai skirtingi, bet pamenu, kaip mums Meškauskas sakė, kad aktoriui svarbiausia yra ne jo paties darbas ar žiūrovo reakcija, emocija, o tai, kiek būdamas scenoje jis gali pasitarnauti teisybės jausmui. Svarbiausia – teisybės jausmas, kai ką nors darydamas jauti, ar tai tiesa, ar melas. Svarbu įsivardinti ir įgyvendinti savo siekiamybę. Manau, kad Bartas, nors niekada man to nėra sakęs ar suformulavęs vienu sakiniu, savo tikslumu, preciziškumu, kruopštumu ir smulkmeniškumu to ir siekia. Siekia, kad mes pajustume tikrumą, teisybę. Ir dar svarbiau – kad ta teisybė nepradingtų filmuotoje medžiagoje. Kaskart išgirdus „stop“ paaiškinama, kas ne taip, ir viską darome iš naujo, o jis pakeičia detales, kurios kitam režisieriui galbūt ir netrukdytų.