Istorija apie kelionę, žvilgsnį ir kuždesius
Po šešerių metų darbo šį pavasarį buvo pristatytas Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Po premjeros pasikalbėjome su kūrybine grupe: režisiere-kelrode Aiste Žegulyte, operatoriumi-žvilgsniu Vytautu Katkumi ir garso operatoriumi-kuždesių gaudytoju Gediminu Jakuba.
Kelionė
Neretai kinas reflektuoja socialinę aplinką, svarbius visuomenės įvykius, aktualijas. Kodėl Jūsų filmo tema ir forma būtent tokios?
Aistė Žegulytė: Mintys apie gyvenimą, mirtį ir draugystę su žvėrimi mane lydėjo nuo vaikystės. Labai jaučiu gyvūnų energiją. Dar akademijoje vienoje iš mano kurtų ekranizacijų vaidino ožka. Visada norėjau (ir dabar tas noras nėra dingęs) būti kuo arčiau gamtos, žvėries, laukinio pasaulio. O pasaulis, priešingai, nuo mūsų tolsta, tad tema atsirado savaime. Atrodo, norime gamtą suvaldyti, susegmentuoti, padėti po stiklu, kad ji priklausytų mums, kad negąsdintų. Žmogus bijo mirties, bet natūraliai einame į mirtį, tai neišvengiama.
Vytautas Katkus: Daug kalbėjome apie vizualinę kalbą. Galvojau, kad filmas bus tik apie iškamšas, apie taksidermijos pasaulį, nemaniau, kad bus ir gyvų gyvūnų. Bet vienu metu supratome, kad kažko trūksta, kažkas nėra išbaigta...
A. Ž.: Trūko kontrapunkto. Supratome, kad reikia ir gyvybės. O tada viskas pajudėjo savaime, kažkam pasiūlius aplankyti Šv. Huberto šventę (medžiotojų dieną), susipažinome su medžiotojais
V. K.: Visą kūrybinį procesą pastūmėjo smalsumas ir noras tyrinėti. Kai pirmą kartą fotografavome, man buvo baisiai įdomu. Vonioje guli galva su ragais, sukrešėjęs kraujas, dar likę kuokštai kailio. Kabo oda. Kibire verda žirafos galva. Viskas taip žiauru, kaip iš siaubo filmo. Bet patys taksidermistai taip prie visko pratę, kad nebijai žiūrėti ir tyrinėti. Atgrasu nebuvo.
A. Ž.: Iš pradžių nesupranti, ar reikia bijoti, ar žavėtis. Labai įdomu, bet šalia nuolatos jauti ir mirtį.
Žiūrint filmą mirtis tave kone prislegia. Tad filmas tam tikra prasme „sunkiasvoris“?
A. Ž.: Prislegia suvokimas, kad mumyse esama ir tamsiosios pusės. Bet filme būtinai norėjome palikti išeitį, kad būtų noras „praregėti“, keistis. Visada yra ir monetos reversas. Jį įprasmina ir vaizdinė medžiaga, ji vizualiai tamsi – daug filmuota naktį, daug ginklų, kraujo, mirties.
V. K.: Tačiau mūsų tikslas nebuvo akcentuoti tamsą, bandyti tuo paveikti ar šokiruoti. Mūsų tikslas buvo įdomiai parodyti tą mažai žinomą pasaulį. Aistė galvojo režisūriškai, o man reikėjo perteikti vizualiai – taip, kaip dar nebuvau bandęs. Svarbiausia, bent jau man, buvo suprasti, kas ten vyksta. Ne kažką teisti ar pritarti, bet suprasti savo poziciją – žmogaus, kuris visiškai nieko nenutuokia, neskiria vieno gyvūno nuo kito, pajusti emociją. Ir dar, pasirinkome „prievartaujantį“ formatą – 4 : 3. Tai yra visko nerodome, kad žiūrovas pats galėtų susikurti savo istoriją.
Papasakokite apie šį formatą plačiau.
V. K.: Pasirinkome 4 : 3 tada, kai filmas turėjo būti tik apie iškamšas. Nuvažiavę į dirbtuves radome netvarką. Visko buvo daug ir chaotiška. O mes labiausiai norėjome koncentruotis į gyvūno žvilgsnį, patį gyvūną ir meistrą. Filmuodami 4 : 3, atsisakėme kraštų, tad kadre iš karto mažiau šiukšlių, daugiau klaustrofobijos. Bet po kurio laiko atsirado gyvi žvėrys, gamta, miškas, medžioklė. Kad ir kaip būtų keista, tai mums tik padėjo.
A. Ž.: Taip neišgražinom vaizdo peizažais, akcentavom žmogaus norą valdyti.
Kodėl pasirinkote tokią kino kalbą?
A. Ž.: Didžiausias įkvėpimas buvo ir yra žvėrys, mus supančios jų dvasios. Negalėčiau išskirti kažko viena. Tai ir unikalus Vytauto kameros žvilgsnis, ir montažo režisieriaus, puikiai ritmą jaučiančio Miko Žukausko indėlis, tikriausiai mes trise ir kūrėme tą kino kalbą. Kartais net nusivylę kalbėdavomės, kol rasdavom išeitį, ką ir kaip daryti toliau.
V. K.: Jau pats formatas nulemia nemažai taisyklių, kompozicijos variantų. Pradedi įžvelgti to formato privalumus, kodėl jis atsirado, kodėl keitėsi ir pan. Iš tikrųjų, viskas jau nufilmuota, tik reikia paieškoti ir pamačius svarbiausius dalykus – perfilmuoti. Nė viena kompozicija nėra nauja. Ligi tol buvau matęs labai mažai dokumentikos. Bet Aistė vis prašė, kad nurodyčiau filmus, kurie man patinka. Tada pasiūliau jai Philipo Gröningo „Didžiąją tylą“ („Die große Stille“, 2005). Ji pasakė, kad filmas labai jau nuobodus, tad tikrai taip nereikia daryti. Taigi daug ką reikėjo atmesti, bet tik taip išgryninome, ko norime, kaip žiūrime.
Filmas nėra „išdailintas“ panoramomis, gražiais horizontais ir t. t. Čia matome aštrius, kartais net siurrealistinius vaizdus.
A. Ž.: Visi kadrai kontrastuoja su tuo, ką taksidermistai daro su iškamšomis. Kadras prieš medžioklės puotą, kur matome kažkokias švieseles, blyksnius, – traktoriaus priekaboje su nušautais žvėrimis Vyto nufilmuoti vaizdai. Mums buvo svarbu, kaip žvėris mato pasaulį. Kadras gal „trešinis“, bet man jis emociškai labai stiprus – impresionistiškai nusakantis tą būseną. Švieselės – lyg žvėriukų sielos, pakilusios virš negyvų kūnų. Ilgai galvojome, ar rodyti dvesiantį žvėrį, ar ne. Nusprendėme, kad nereikia pačios mirties. Negalima. Tai būtų lyg mėgavimasis.
Aiste, o kas šioje kelionėje buvo svarbiausia Tau?
A. Ž.: Iš karto buvo svarbu, kad žvėris žiūrėtų į kadrą, o kadras – į žiūrovą. Susidaro trikampis. Man atrodo, kad čia ir atsiranda kažkokia to pajautimo ir istorijos magija: kai žmogus nebūtinai žiūri į žvėrį, bet tiesiog į paveikslą, vaizdą, kadrą. Man buvo įdomu tyrinėti, kaip žiūrėdamas kiną gali pajusti ir jo žvilgsnį į tave.
Žvilgsnis
Filmuojant dokumentiką sunku pasirengti, neretai būna taip, kad filmuosi tai, ką rasi, juk gyvenimo nesurežisuosi. O gal jūs naudojote kitokius metodus?
V. K.: Visada aptardavome, ką reikės filmuoti, ko mums reikia ir kaip tai padaryti. Ruošdavomės kaip vaidybinio kino filmavimui, bet, žinoma, atvažiavus į vietą viskas keisdavosi. Tačiau mes jau būdavome pasiruošę, žinojau, ko Aistė nori ir kaip pasiekti rezultatą, kokios emocijos siekiame. Jei kas būtų stebėjęs iš šono tik filmavimo procesą, galėtų pasirodyti, kad mes filmuojam bet kaip. Bet mes visada kruopščiai atlikdavome namų darbus. Einant į pabaigą važiuodavome jau žinodami, kokių konkrečių kadrų norime. Nereikia mėtytis, bandyti užgriebti visko po truputį.
Žinau, kad filmavimus lydėjo nemažai nuotykių.
V. K.: Nuotykių tikrai buvo daug – nuo atvira liepsna degančių kameros laidų iki to, kai medžiotojai paliko mus visai dienai vienus miške, žiemos šaltyje.
A. Ž.: Buvo tokia situacija, kad reikėjo pervežti retą eksponatą. Vytas turėjo filmuoti furgone. Vairuotojui pasakėme, kad važiuotų itin atsargiai...
V. K.: Bet kur tau! Filmuoju ir staiga jaučiu, kad jau skrendu į priekį, tespėjau pagalvoti, kad tik neatsitrenkčiau į tą briedį albinosą (tai taksidermisto Kęstučio Bybarto darbas, tokio Lietuvos istorijoje nėra buvę). Tad apsikabinau kamerą ir kritau ant šono. Galiausiai autobusiukas sustojo, kažkas skambina, išsitraukiau telefoną, pasižiūriu – ekranas juodas, o jis pats sulinkęs kaip riestainis. Nejaučiau jokio skausmo. Tik vėliau, grįžus į Vilnių po visos pamainos filmavimo, pagalvojau, kad gal reikėtų pasitikrinti ranką. Atvažiuoju į Lazdynus, peršvietė, sako, lūžusi, gipsuosime.
A. Ž.: Man iki šiol skaudu žiūrėti filmuotą medžiagą, kai kažkas subilda, Vytas parkrinta ir visai ramiu balu sako: „Kas čia vyksta? Gal atsargiau vairuokite?“
V. K.: Bet visai neliūdėjau, nes medžiaga buvo nuostabi, manau, buvo tikrai verta. Reikia nebijoti rizikuoti.
Vytautai, kokių dar atradimų patyrei?
V. K.: Pamėgau dokumentinį kiną, supratau, kaip jis veikia. Tai absoliučiai kitas dalykas nei vaidybinis kinas. Dar labai reikšmingas rezultatas, kainavęs nemažai išbandymų, – išlaikyti vientisą filmo stilių taip ilgai filmuojant. Kad stilistika neatsibostų ir netaptų kliūtimi. Tai buvo labai sudėtinga. Su Aiste nusprendėme, kad vaizdai turi kalbėti taip, tarsi personažas kalbėtų žodžiais. Pačiam buvo labai įdomu, kad reikia dirbti kaip su vaidybiniu kinu, o ne tik kompoziciškai gerai dokumentuoti.
Kaip rinkotės techniką tam vientisumui išlaikyti?
V. K.: Visų pirma, iš karto atsisakėme nenatūralaus apšvietimo. Svarbu buvo neapsikrauti lempomis, kurios trukdytų personažams vaikščioti, dirbti, gyventi jų įprastoje aplinkoje. Beveik visada taikėmės prie šviesos, ir jei reikėjo ką nors koreguoti, tai tik minimaliai, nepastebimai. O kameros techniką rinkomės pagal galimybes, nes nežinojome, ar gausime finansavimą. Prodiuserė Giedrė Burokaitė rado optimalų variantą, kuris mums labai tiko kainos ir kokybės požiūriu. Daugiausia filmavome su RED skaitmenine kamera, o gavę finansavimą nusprendėme jos nekeisti, tik rinkomės geresnę optiką. Kai vyko techninė peržiūra, suskaičiavau, kad filme buvo panaudota 12 skirtingų kamerų.
A. Ž.: Iš karto pasakiau, kad siekiame vaizdo estetikos, tad tikrai nefilmuosime su fotoaparatais. Vaizdas turi būti gilus, negalim naudoti „plokščio“ vaizdo.
Nemažai kadrų filmuota „nuo peties“.
V. K.: Tiesiog mėgstu viską liesti, čiupinėti, jausti skirtingas faktūras. Filmavome pas Kęstutį Bybartą ir buvo pietų pertrauka. Pamačiau danieliaus ragą, paėmiau jį, kažkaip užsidėjau ant paties, ir ką jūs manot – puikiausiai pritiko, reikėjo tik pritvirtinti kamerą! Paklausiau Kęstučio, ar galėčiau tuos ragus pasiimti. Visi juokėsi ir sakė, kad man nieko neišeis. Kęstutis sutiko atiduoti ragus, jei tikrai jais pasinaudosiu. Grįžęs į Vilnių susitikau su operatoriumi Simonu Glinskiu, papasakojau savo sumanymą ir jam tai patiko. Netrukus jau turėjau savo asmeninį handheldą iš danieliaus rago. O ir Kęstutis liko patenkintas!
Ne tik technika, bet ir tavo žvilgsnis yra kitoks.
V. K.: Tiesą sakant, ilgai neradau rakto, kaip tuos žvilgsnius pagauti... Koks tas gyvūno žvilgsnis? Kaip jį įspėti? Nieko nesupratau. Nors galų gale žmogus irgi gyvūnas, ir kai žiūri savaip, randi atsakymą. Galiausiai užčiuopi, pajunti. Bet negaliu paaiškinti, kada ir kaip tai atsitinka.
Kuždesiai
Filme įtaigiai veikia visi traškesiai, kuždesiai, virpesiai. Retai kada garsui skiriama tiek dėmesio – nuostabu, kaip nugludinai šio filmo garsus.
Gediminas Jakuba: Esu kompozitorius, buvau atsakingas už garso takelį. Visa muzika, abstraktesni garsai, garsovaizdžiai („soundscapes“) yra mano autentiška kūryba, kurios garso šaltinius pats įrašinėjau, kūriau arba iš esamų šaltinių dariau neatpažįstamas modifikacijas (vadinamasis „e. semplingas“).
Kas Tau pačiam buvo įdomiausia dirbant šiame projekte?
G. J.: Iš pradžių, kaip visur ir visada, reikia pirminės idėjos, kūrybinio postūmio arba impulso, kuris padeda rasti tikslias nuorodas, į kurią pusę krypti. Dar pradžioje, kalbėdamas su Aiste ir prodiusere Giedre, supratau, kad bus organinio turinio garsas. Dirbant dalis garsų buvo sugroti sintezatoriais, bet esmė – akustinių instrumentų ir akustinių šaltinių garsynas. Filmuojant tam tikras scenas ir peržiūrint medžiagą bei diskutuojant vis ieškodavau to pirminio impulso. Ir taip kiekviena scena sukrisdavo į garsines formas. Žinoma, tai begalinis procesas, todėl dabartinės garsinės scenos yra remiksų remiksai – trečiosios arba septintosios versijos. Įdomiausia – atrasti tą aukso pjūvį tarp vaizdo ir garso, kai pavyksta išvengti iliustratyvumo, taip pat nenuklystama į abstrakčią poeziją. Manau, tai pavyko.
O kas buvo sunkiausia? Kur prireikė daugiausiai pastangų?
G. J.: Buvo neaišku, ar filmas apskritai pasirodys, nes filmuota ne vienus metus ir scenos keistos ne kartą. Kinas, kaip ir teatras, yra absoliučiai dinamiškas dalykas, daug kūrybinio įkarščio, abejonių, bet negali pykti ant kitų, nes supranti, kad jei žmogui kyla emocijų, vadinasi, jam iš tikrųjų rūpi tai, ką jis daro. Džiaugiuosi, kad turėjau labai daug laisvės, nes su Aiste dirbu nuo studijų akademijoje laikų, puikiai pažįstame vienas kito braižą, mus sieja tarpusavio pasitikėjimas.