Interviu su Jevgenijumi Tichonovu, Titu Lauciumi bei Tadu Šlajumi

Kaip ir kiekvienas metais, Kino pavasaryje vyko Studentų konkursinė programa. Ir šiais metais jaunųjų režisierių programa man pasirodė itin įdomi ir stipri, todėl nusprendžiau pakalbinti tris be galo įdomius bei skirtingus režisierius, kaip jiems kilo idėja sukurti filmus bei su kokiais sunkumais susidūrė kūrimo procese.Tai dokumentinio filmo Taco režisieriaus Jevgenij Tichonov, komedijos Šeima  - Tito Lauciaus bei ekraninio kūrinio Adamah  režisieriaus Tado Šlajaus.

 

Jevgenij Tichonov

 

Pirmiausia, kodėl  nusprendei kurti dokumentinį, o ne vaidybinį filmą?

 

J.T Paradoksalu ir šiek tiek komiška, kad kai stojau į režisūros magistrantūrą LMTA,  komisijai pasakiau, jog noriu kurti išskirtinai vaidybinį kiną, o dokumentinis kinas manęs visai  nedomina. Pirmame kurse mes nesirinkome pakraipos, tad turėjome kurti ir vaidybinius, ir dokumentinius filmus. Vis labiau ėmiau suvokti, kiek gyvenime yra unikalių ir nepapasakotų istorijų, kiek daug tikrumo, kurio nesuvaidinsi ir neatkursi vaidybiniame kine. Po pirmų mokslo metų mano požiūris į dokumentinį kiną kardinaliai pasikeitė, todėl sprendimas, kokį baigiamąjį darbą kursiu, tapo akivaizdus.

 

Kaip kilo idėja sukurti dokumentiką apie Taco?

 

J. T. Mano pirmoji profesija – choreografas, šokio pedagogas. Dėstau šokį M. K. Čiurlionio mokykloje ir universitetuose. Apie Taco pasakodavau savo paskaitose, nes jis yra neatsiejama šokio istorijos dalis – vienas iš gatvės šokių pradininkų. Neprofesionalui įdomiausia tai, kad Taco 18 metų dirbo Maiklo Džeksono šokio mokytoju ir kūrybos konsultantu. Filme simboliškai sujungiau abi savo profesijas – kiną bei šokį.

 

Kaip pavyko susisiekti su Taco?

 

J.T Žinojau, kad Taco pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą, bet tikėjausi per pažįstamų šokėjų grandinę atrasti jo elektroninį paštą. Sužinojau, kad pašto jis neturi, todėl gavau jo namų laidinio telefono numerį. Po pirmo skambučio iš jo gavau žodinį sutikimą filmuotis. Nusipirkau bilietą į Los Andželą, labai rizikavau, nes abejojau ar tikrai niekas nepasikeis, kai atskrisiu, ar jis nepersigalvos. Nepersigalvojo.

 

 

Su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant filmą?

 

J.T. Pirmiausia, tai techniniai iššūkiai. Kadangi vykau į Ameriką vienas, turėjau būti ir vaizdo, ir garso operatorius, ir režisierius vienu metu.  Kine svarbus režisieriaus ir operatoriaus tandemas – dvi galvos visada geriau negu viena. O čia ne tik, kad viena galva, bet ir visi techniniai sprendimai ją užkrauna.Antra – Taco turi sveikatos problemų, apie kurias nenorėčiau kalbėti, tačiau tai irgi virto nemažu iššūkiu.

Ar slypi kokia istorija, kaip gimė vienintelis kadras tavo filme?

J.T. Tas ilgas kadras nėra vienintelis kadras filme. Nors struktūriškai jis užima puse filmo, tačiau neveiktų be pirmos filmo dalies. Nukeliauti 10 tūkstančių kilometrų, praleisti dvi savaites ir panaudoti filme tik viena kadrą – man tai ir yra kinas. Tas ilgas kadras yra kantriai išlauktas, jame ir įvyko visa magija – herojaus, gamtos, lėktuvų danguje šokis. Tai įvyko antrą filmavimo savaitę, tą dieną supratau, kad turiu filmą. Nemanau, kad žodžiai galėtu papasakoti  daugiau, negu ši scena pasakoja vaidzu.

 

Kaip manai - kokią mintį, idėja ar jausmą žiūrovas turi pasisemti iš filmo?

J.T. Man svarbu, kad žiūrovas iš filmo išeitu su jausmu ir su mintimis, o ne tuščias. Filmas juk iš tikrųjų nėra nei apie šokius nei apie Taco. Tai drama apie laiką, likimą, žmogaus pasirinkimus, karjeros vingius. Man tai dar yra filmas apie Ameriką – kontrastų šalį.

 

Titas Laucius

 

Kaip gimė idėja sukurti filmą Šeima?

 

T.L.Tai kilo stebint savo šeimą, kuri yra labai atvira. Man atrodo, jog lietuviškos šeimos yra uždaros, mažai kalbančios, o mano priešingai - daug kalbanti. Ir idėja kilo, kai išgirdau istorijas, kaip nauji žmonės atėjo į mūsų šeimą, kaip į naujokus, į juos niekas nekreipia dėmesio ir jie patys nežino, kaip elgtis Kaip pavyzdžiui - Valgysi Ramūnai? Ne? Ir tada tiesiai ima iš lėkštės ir valgo. Ir manau, jog filmą galima interpretuoti ne tik kaip atėjimą į naują šeimą, bet ir kaip yra priimami nauji žmonės į institucijas ir kokios yra ribos ir kiek jam yra leidžiama elgtis kaip kitiems nariams.

 

Su kokias sunkumais susidūrei kuriant filmą?

 

T.L. Iš techninės pusės norėjosi pamėginti dirbi su kuo daugiau aktorių ir kad būtų daug teksto, tai reikėjo visą tai suvaldyti. Taip pat dėl garso - visi aktoriai kalba vienas per kitą ir tai gan sunku, nes nežinojau kaip tai susimontuos filme. Ir kadangi dirbau su žinomais aktoriais, buvo sunku suderinti visiems tinkamus laikus, kad visi galėtų filmuotis vienu metu.

 

Kaip nusprendei pasirinkti būtent šiuos aktorius?

 

T.L. Kalbėjausi su Marija Kavtaradzė ir ji man pasakė, kad jei bus nors vienas neprofesionalus aktorius , tai viską sugriaus. O istorija yra tokia, jog paskambinau Dainiui Gavenoniui, su juo pasikalbėjau dvi valandas, jis sutiko ir sako, jei reikia senelio, tai mano kaimynas yra Vidas Petkevičius, o Samoulytė  jo žmona. Toliau, kai kiti išgirdo, kas vaidina, tai buvo lengviau įkalbėti. Ir gavosi visi  pažįstami aktoriai, kurie visose scenose vaidina kartu. Ir jei kažkas nepavyksta patys susinervina, nes nepatogu prieš kolegas ir kaip jie visi stengiasi.

 

Ar buvai užsibrėžęs tikslą, kaip turi atrodyti filmas?

 

T.L. Mano tikslas buvo sukurti juodąją komediją, nes manau, jog tai nesuprastas žanras. Nes dažniausiai ją žmonės suprasta, kad turi būti daug kraujo, keiksmažodžių bei hiperbolizavimo. Aišku, tai irgi yra juodoji komedija. Bet man tai yra, kai juokiesi, nors tau yra nejauku. Tai tikslas buvo sukurti iš pažįstamų buitinių situacijų sukurti nepatogumo jausmą, nes juokiesi dažniausiai iš liūdniausių dalykų.

 

Ar turėjai kokį pavyzdį ar idealą kaip kurti filmą?

 

T.L. Tai būtų rumunų filmas Siera Nevada, nors prisipažinsiu, jo nežiūrėjau tam, kad nesukurčiau panašaus filmo. Bet tikslas buvo, kad pradžia būtų kaip buitinė, o toliau viskas tampa hiperbolizuota, farsu.

 

Kokią idėją norėjosi perteiki žiūrovui?

 

T.L. Kiekviena šeima turi savo vidaus taisyklės. Visi jos nariai žino kas jiems leidžiama, o kas ne. Man buvo įdomu naujo šeimos nario žvilgsnis į jau nebekvestionuojama kasdienybe tapusias šeimos elgesio normas . Ar naujokui leidžiama lygiai tiek pat, kiek ir bet kokiam kitam šeimos nariui?

 

Ar kurdamas žanrinį kiną, kaip dabar komediją, taikai žanro taisykles, ar bandai pridėti savo taisyklių?

 

T.L. Pats mėgstu žanrinį kiną ir manau, kuriant galima visada surasti kažko naujo.  Bet kai nėra žanrų mokyklos, akademijoje yra geriausias laikas ir viena, kurioje viską galima išbandyti .

 

Kuriant savo filmą bandei jį palyginti su lietuviškomis komedijomis?

 

T.L. Su lietuviškomis komedijomis yra problema, kad įsivaizduojama, jog aktoriai turi maivytis. O pirmiausia, ką aš norėjau daryti, tai apie normalius žmonės. Ir man atrodo, kad kuriant lietuviškų komedijų scenarijus, scenaristai yra protingi žmonės, bet žiūrovus laiko žemesniu už save, kad ne viską žiūrovas supras, dėl to nuleidžia kartelę ir produktas gaunasi visiems.

 

Tadas Šlajus

 

Kaip gimė idėja sukurti filmą Adamah?

 

T.Š. Po pirmo kurso su drauge keliavome į Daniją, plaukem keltu ir kilo vaizdinys - filmas, kuriame nėra moterų, tik vyrai, kurie gimsta per žemę. Pasijuokėm iš šitos nesąmonės, nes tada nelabai rimtai atrodė. Tai baigiamajam darbui turėjau kitą idėją, bet ji man po to  atrodė nenuoširdi ir pradėjau jausti, kad sau darausi nenuoširdus ir pradėjo rutuliuotis į kitus kontekstus ir vėl kilo tas vaizdinys ir pradėjo augintis į kitus dalykus .

 

Kodėl pasirinkai būtent biblinius kontekstus?

 

T.Š. Man bibliniai kontekstai iš esmės yra įdomu, taip pat sužavi ir jų interpretacijos, tai viskas gavosi labai natūraliai, nes prasidėjo ne nuo to, bet kontekstas iliustratyviai susiejo, nors atsirado tik vėliau.

 

Su kokiais sunkumais susidūrei kuriant filmą?

 

T.Š. Buvo labai daug, bet viską galima sukonkretinti į tai, jog nusprendėm  filmuoti su 35 mm juosta. Ir kuo toliau, tuo labiau supratom, jog yra labai daug niuansų, ne mūsų nosiai. Turėjom po vieną ar du dublius vienam kadrui. Taip pat nebuvo monitoriaus stebėjimui, tad teko pasitikėti operatoriumi, taip pat padėjo tai, kad studijavau fotografiją, tai šiek tiek galėjau įsivaizduoti, kaip viskas atrodo. Ir ryškinome Lenkijoje, todėl rezultatą pamatydavau tik po mėnesio. Jei kas būtų pasakęs, kad bus tiek daug problemų, nebūčiau pasiryžęs filmuoti, bet dabar labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko. Jaučiuosi daug išmokęs su šiuo filmu ir įgavęs daug patirties.

 

Kaip pavyko surinkti tokią didelę vyrų masuotę?

 

T.Š. Šiek tiek buvo sunku, nes studentiškas filmas, dėl to negalėjome mokėti aktoriams, o ir scenos nebuvo lengvos, kaip mylisi su žeme, žiemą gulėti ant žemės ar ilgą laiką naktį praleisti miškuose. Tai čia nebuvo, kad daug kas iš sutiktų gatvėje sutiktų filmuotis, dauguma buvo mano pažįstami, arba mano draugų pažįstami.

 

Kaip pasirinkai Marių Povilą Eliją Martinenko kaip pagrindinį aktorių?

 

T.Š. Man tai pasiūlė draugė, nes norėjau, kad pagrindinis aktorius turėtų ir moteriškų veido bruožų. Tuo metu jo dar nepažinojau, nuėjau į barą, kur jis dirbo barmenu. Pirmiausia jį stebėjau, vėliau pasiūliau parūkyti, papasakojau apie filmą ir jis sutiko.

 

Kaip gimė muzikos takelis tavo filme?

 

T.Š. Tai mano dėdės muzika. Jis buvo vienas mano pirmųjų stimulų, kodėl aš noriu kurtis filmus, nes klausydamas jo muzikos ją įsivaizduoju kine.

 

Ar turi kokias taisykles kuriomis remiasi  kurdamas kiną?

 

Mano esminė disciplina - neužsidaryti į amato nustatytus rėmus. Svarbiausia išlikti nuoširdžiam. Ir su kiekvienu projektu taisyklės skirtingos. Man daug priimtinesnė sąvoka yra ekraininis kūrinys. Ir ar mano kūrinys skaitosi kinu ar ne kinu, man nesvarbu. Aš kuriu dalyką, kuris yra ekrane. Ir tai yra esminis aspektas kiek tu laiko praleidi jį stebėdamas. Dėl to nemanau, kad mano kūriniai būtinai tinka festivaliui ar kino salei, gali tikti ir galerijoje. Todėl man patinka ši sąvoka, nes ji neįpareigoja ir neuždaro viename formate.

 

Kas yra tavo pagrindinis variklis, kuriant ekrano kūrinį ir kokie režisieriai tau padarė įtakos?

 

T.Š. Mano pagrindinis variklis yra nepasitenkinimas, gal kiek banaliai skamba. Bet man visada kažkaip ne iki galo. Bet po šio filmo daug kas mano, jog man didelę įtaką padarė Tarkovskis, nors tai netiesa. Man daugiau įtaką daro tokios samplaikos kaip kinas, muzika ar literatūra.