ALFREDO HITCHCOCKO FILMAS ,,KLAIDINGAS ŽMOGUS”
1956m., Hitchcockas savo filmografiją papildė dar vienu detektyvu ,,Klaidingas žmogus”, kuris, deja, yra daugelio užmirštas. Žinomas prancūzų kino kritikas bei režisierius Francois Roland Truffaut, kuris rašė apie Hitchcocko sukurtus filmus (knyga vadinasi ,,Le Cinéma selon”; 1966m.) ,,Klaidingą žmogų” išskiria kaip patį tikriausią ir kone geriausią režisieriaus kūrinį. Visgi nuo pat premjeros šis filmas nesusilaukė didelio susidomėjimo, kitų kino kritikų nebuvo taip gausiai analizuojamas bei aptarinėjamas kaip garsieji ,,Svaigulys” (1958m.) ar ,,Psichopatas” (1960m.). Nors filmas ,,Klaidingas žmogus”, kad pabrėžia ir Truffaut, nepasižymi tokiu intensyviu saspensu (ang. ,,suspense” – kine žinomas kaip palaipsniui kuriama įtampa) kaip kiti režisieriaus filmai, tačiau yra ne ką mažiau įtraukiantis.
Draminis dokumentinis detektyvas, kuriame esama ir film noir estetikos elementų, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paprastas ir aiškus, toks, kuriame nereikia ieškoti paslėptų prasmių. Taip veikia nuoseklus pasakojimas ir motyvuota įvykių kaita. Visgi, reikėtų pabrėžti, jog istorijos paprastumas nebūtinai reiškia, jog ji bus prasta. Idėja sukurti filmą ,,Klaidingas žmogus” Hitchockui kilo perkaičius itin jį sukrėtusį straipsnį ,,A case of identity” amerikietiškame žunale ,,Life”. Šiame straipsnyje buvo aprašytas įvykis apie neteisingai keliais apiplėšimais apkaltintą vyrą, kuriam teko iškęsti tardymus, sulaikymą ir visą teisminį procesą, bandant įrodyti, jog ne jis atliko nusikaltimą. Be viso to, Hitchcocką suglumino ne tik sumaišyta tapatybė ir bausmės skyrimas nekaltam žmogui, o ir tai, kokią moralinę žalą patyrė šio vyro žmona, ir apskritai visa šeima. Tai plačiau aptarsiu nagrinėdama patį siužetą.
Filme Hitchcockas atskleidžia ne tik neteisingai apkaltinto žmogaus tragediją, bet ir atsitiktinumų įtaką kiekvieno gyvenime. Prieš veiksmo užuomazgą (protagonisto suėmimą) parodomos dvi reikšmingos scenos. Tai sutuoktinių pokalbis namie ir vyro apsilankymas gyvybės draudimo kompanijoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirmosios dvi scenos tik atskleidžia dalį pagrindinio veikėjo gyvenimo, pavyzdžiui tai, jog Kristoferis Emanuelis Balestrero (sutrumpintai vadinamas ,,Manny” – Menis, kurį vaidina Henry Fonda) yra kontrabosistas, dirbantis prašmatniamie naktiniame Niujorko klube, tačiau besiverčiantis sunkiai, nes turi išlaikyti visą šeimą (žmoną ir du sūnus). Taip pat atskleidžiama tai, jog tarp Menio ir jo žmonos Rozos (Vera Miles) yra stiprus ryšys, tačiau jų santykių laimei trukdo finansiniai sunkumai. Rūpinimasis vienas kitu tampa dar akivaizdesnis, kuomet Menis, norėdamas palengvinti žmonos kančią dėl skaudančio danties, nueina į gyvybės draudimo kompaniją, kurioje tikisi gauti paskolą gydymui. Šie faktai, pagal kuriuos galima po truputį suprasti veikėjo pasaulį daug reikšmingesni tampa filmo eigoje, kuomet įsipiną į bendrą istoriją. Sekant siužetą paaiškėja, jog Rozos danties skausmas iš tiesų yra pretekstas Meniui apsilankyti draudimo biure, o šis apsilankymas – tai atsitiktinis sutapimas, dėl kurio pačiam veikėjui to dar nežinant, pasikeis jo gyvenimas.
Kaip minėjau, laimingą Menio šeimos idilę ardo kone vienintelė problema, susijusi su finansais. Roza ypatingai išgyvena dėl paskolų, gan skeptiškai žvelgia į vyro pomėgį apskaičiuoti žirgų lenktynių statymus ir laimėjimus laikraščiuose bei kankinasi negalėdama apsilankyti pas dantistą. Rozos vyras į visa tai žvelgia ne taip jautriai, tačiau pirmasis imasi veiksmų, tikėdamasis palengvinti situaciją. Jau nuo pat pirmųjų scenų galima pastebėti pažeidžiamumo ir stiprybės motyvus filme, kurie vystomi tolygiai su personažų evoliucija. Taigi, po pokalbio su žmona Menis apsilanko gyvybės draudimo kompanijoje ir tikisi gauti pinigų, kuriais padengtų Rozos danties gydymą. Būtent šioje scenoje įvyksta pirmasis netikėtas posūkis. Draudimo kompanijos darbuotojos, nuošaliau apkalbėdamos eilinį klientą Menį, jį identifikuoja kaip neseniai biurą apiplėšusį vyrą. Nors Menis dar nieko neįtaria, tačiau žiūrovui jau duodama nuoroda į tai, kas gali įvykti. Vyrą ir draudimo kompanijos darbuotojas skiria grotų langelis, tad, nors dar neaišku, o tik galima spėti, ar Menis atliko nusikaltimą, tačiau aiškiai žinoma, kad jam gręsia apkaltinimas, apie kurį jis pats dar nenutuokia.
Iškart po to, kai Menis išeina iš biuro, darbuotojos policijai praneša apie įtariamąjį. Menis sulaikomas naktį, kai grįžinėjo iš darbo, visai prie pat namų. Jis įsodinamas į mašiną net neleidus pranešti žmonai, kad grįš vėliau (nors iš pokalbio tarp jo ir žmonos sužinoma, jog jis visuomet sugrįžta laiku ar perspėja, jei užtruktų). Nuo šio įvykio prasideda nusikaltimo, kurio įvykdymu įtariamas Menis, tyrimas. Kol Menis yra vežamas į porą vietinių parduotuvių, kuriose testuojamas jo atpažinimas (pasirodo, jog plėšikas lankėsi ne tik draudimo kompanijoje), kaltinamojo žmona nerimastingai laukia jo sugrįžtančio namo. Šioje įvykių grandinėje (nuo Menio suėmimo iki jo pasodinimo į kalėjimą) intriguoja tai, kaip Roza išsiaiškins, kur dingo jos vyras ir ką apie jį sužinos. Kalbant su detektyvu Menis yra kompromituojamas dėl savo finansinio nestabilumo, taip pat pasak liudininkų (parduotuvių darbuotojų) parodymų yra didelė tikimybė, kad tai ieškomas plėšikas. Policijos komisariate įvyksta paskutinis įrodymus patvirtinantis atsitiktinumas, po kurio Menis atsiduria areštinėje. Perrašydamas detektyvo diktuojamą draudimo darbuotojai paliktą nusikaltėlio raštelį, Menis palieka tokią pat klaidą. Visi motyvai liudija prieš jo nekaltumą, tad sulaikymas tampa neišvengiamas. Po tardymo scenos, žmogaus apkaltinimą ir bejėgiškumą pasipriešinti susiklosčiusioms aplinkybėms ženklina ant rankų uždedami antrankiai. Tai tampa kaltės ,,uždėjimu” be galimybės pasipriešinti.
Iki Menio uždarymo areštinėje viskas filmuojama dokumentiniu stiliumi, nėra kadrų, kuriuose matytųsi subjektyvi pagrindinio veikėjo perspektyva. Visgi toks realistinis dokumentinis filmavimas nesitęsia viso filmo metu. Keletoje scenų jausmų išraiška perteikiama vizualiai ir tai tampa antirealistišku vaizdavimu (nukrypimu nuo dokumentinio filmavimo pobūdžio). Pavyzdžiui, kai Menis vedamas į areštinės kamerą, jo ėjimas į laikiną izoliaciją pateiktas subjektyviu žvilgsniu. Po veido išraiškos seka slegiančios kalėjimo patalpos kadrai, grotų vaizdai. Kuomet vyras atsisėda ant grindų objektyvia kamera perteikiama vidinė Menio emocija: tai intensyvėjantis kameros judėjimas, nukreiptas į užsimerkusio Menio veidą. Nors vaizdiškai atskleidžiama vidinė veikėjo būsena, tačiau Menio veidas išlieka šaltas ir ramus, iš to galima spręsti, jog jis kontroliuoja savo emocinį išgyvenimą. Kai Roza sužino apie vyro suėmimą, galima pastebėti dar intensyvesnį pažeidžiamumo ir stiprybės pasireiškimą tarp šių dviejų veikėjų. Negalėdama susitaikyti su tuo, kas vyksta, žmona pasirūpina, kad Menis būtų paleidžiamas iš kalėjimo (giminės sumoka už laikiną jo paleidimą, kol vyksta tyrimas). Po šių įvykių veiksmą kursto intriga dėl tolimesnio bylos nagrinėjimo. Menio sulaikymas ir abejojimas dėl jo kaltumo ar nekaltumo verčia susimąstyti apie tai, kad niekas nėra ,,apdraustas”, apsaugotas nuo gyvenimo netikėtumų ir nesusipratimų. Bei apie tai, kad ne viskas gyvenime priklauso nuo paties žmogaus.
Po kalėjime praleistos nakties sugrįžusio namo Menio savijautą nuspėti gan sudėtinga, nes jis apie savo vidinius išgyvenimus atvirai nekalba. Visgi negalima manyti, jog jis tapo pažeistas ir jo racionalus mąstymas tapo užgožtas sielvarto. Vertinant Menio elgesį, atrodo, jog jis į viską pradeda žvelgti pasyviai. Užsidaręs miegamajame jis ketina ne tik pailsėti ir pabūti ramybėje, bet ir bando atsiriboti nuo keblios situacijos. Tai antras kartas, kuomet filme laikinai atitrūkstama nuo Menio personažo ir jo išgelbėjimo veiksmo imasi žmona. Prieš Rozos skambučio sceną, Menio poilsio ir privatumo momentą nutraukia į kambarį įėjęs sūnus. Jautrus tėvo ir sūnaus pokalbis verčia susimąstyti, kad net tuomet, kai, atrodo, jog visas pasaulis nusisuka, patys artimiausi visada yra šalia ir neleidžia suabejoti savimi ar prarasti tikėjimo, kad viskas išsispręs. Kol Menis semiasi stiprybės iš savo sūnaus, paraleliu montažu rodoma scena, kurioje žmona imasi veiksmų. Šiuo metu Menis ,,už kadro” lieka ilgesnį laiką. Rozos sprendimas paskambinti advokatui paspartina siužeto eigą, nes imamasi problemos sprendimo priemonių. Galima pastebėti tarp veikėjų esamą aktyvumo ir pasyvumo dinamiką, kuri tęsiasi iki pat filmo pabaigos. Visų pirma, vyras stengiasi padėti žmonai, bandydamas gauti draudimo paskolą, o po nesusipratimų virtinės, kuomet Menis kiek pasyviai žvelgia į susiklosčiusią situaciją – veiksmo imasi žmona. Tolimesnėje įvykių eigoje šitai vystoma toliau.
Scenoje pas advokatą (Anthony Quayle) išgryninamas dar vienas istorijoje veikiantis motyvas – tai materialumo ir moralumo supriešinimas. Advokatas sutinka spręsti bylą ne dėl pinigų (bet kokiu atveju, Menis ir Roza negali pasiūlyti didelės sumos), o dėl to, nes tiki vyro nekaltumu. Beje, advokatas sutinka padėti tik po to, kai Menis papasakoja apie save, savo gyvenimą, kitaip sakant, advokatas koncentruojasi į žmogaus moralės ir orumo gynimą, o ne pasipelnymą. Pasitikėjimas žmogumi iškeliamas aukščiau materialinio motyvo. Būtent šioje scenoje sužinome apie tikimybę, kad Menis turi sau palankių įrodymų, kurie nusvertų kaltinimus. Tuo metu, kai buvo užfiksuoti apiplėšimai, sutuoktiniai leido laiką nuošalioje vietovėje, poilsiavo su dar keletu žmonių, kurie galėtų patvirtinti jų vizitą. Visgi, greitai atsiradusią viltį nugesina toliau istorijoje besidėliojantys nelaimingi atsitiktinumai (du iš trijų liudininkų iki to laiko mirė). Praradus svarbų alibi, Menio ir Rozos gyvenimas pakrypsta dar didesnių nemalonumų link. Žmona vis labiau praranda kontrolę, nebegali susitaikyti su vykstančia neteisybe ir sunkumais bei pradeda dėl visko kaltinti save. Antrojo susitikimo pas advokatą metu ji elgiasi taip lyg būtų praradusi laiko ir erdvės nuovoką bei emocijas, praktiškai nereaguoja į vykstantį pokalbį. Advokatas porą išlydi patardamas Meniui nuvesti savo žmoną pas gydytoją bei pridurdamas, kad neišsprendžiamo atvejo nėra. Šiuose advokato žodžiuose galima aptikti dviprasmiškumą. Verčiant anglišką frazę ,,no case is incurable” žodį ,,case” galima suprasti ir kaip bylą, ir kaip žmonos nerimo atvejį. Meniui antrąkart suteikiama viltis iš išorės, tik šįkart nebe iš artimo, o iš pašalinio žmogaus, kuris turi įtakos jo tolimesniam gyvenimui.
Roza galutinai praranda racionalų protą bei kontrolę pokalbio su vyru metu, po apsilankymo pas advokatą. Šis jų dialogas, kaip ir prieš tai aptartasis pokalbis filmo pradžioje, įvyksta tame pačiame miegamajame, nakties metu. Lyginant šias dvi scenas galima įžvelgti vyro ir žmonos ryšio pasikeitimą, abejingumo atsiradimą. Taip pat stiprybės ir pažeidžiamumo atsiskleidimą. Menis iki pat šios peripetijos išlaiko vidinę tvirtybę, tačiau akivaizdu, kad Roza vis labiau praranda pusiausvyrą. Greta minėtų motyvų išryškėja dar viena filme mezgama problema: tai artimųjų pastikėjimo vienas kitu trapumas. Vyrui tenka atremti ir žmonos emocinį puolimą. Iš pradžių Menis įskaudinamas žmonos žodžių, kuomet ji pasako, kad galbūt net nežino, koks žmogus jis iš tiesų yra ir ką gali slėpti. Vėliau ji visiškai netenka savitvardos ir trenkia savo vyrui. Iškart pasirodo veidrodžio kadras, kuriame matomas skilęs Menio atvaizdas. Šį vizualinį intarpą galima laikyti istorijos dramatiniu lūžiu. Menio ir Rozos pasauliai tampa atskirti. Rozos pamišimas nebeleidžia elgtis adekvačiai. Po šio įvykio pati Roza pripažįsta, jog jai reikia gydytis. Skilęs atvaizdas taip pat simbolizuoja tai, jog iki tol Menis galėjo susitaikyti su kaltinimu, tačiau jam skaudžiausia, kai vienas artimiausių žmonių turi dėl to kentėti.
Vertinant Rozos suabejojimą vyru, sumišimą ir galiausiai kaltės ,,perėmimą” reiktų pabrėžti, jog visa tai vyksta ne jos pačios valia. Kaip Menis bejėgis įrodyti savo nekaltumą, taip Roza bejėgė pasipriešinti pamišimui, realybės suvokimo praradimui. Vyro kaltės priskyrimas sau -tai dar viena sutrikusios identifikacijos linija filme. Visos problemos užuomazga ir jos dalinė atomazga siejasi su abiejų sutuoktinių išgyventu danties skausmu. Būtent jis tampa kertiniu atsitiktinumu. Visų pirma, Menis dėl skaudančio Rozos danties atsidūrė vietoje, kurioje buvo tariamai apkaltintas; vienintelis jo nekaltumo įrodymas, kurį jis pateikė advokatui taip pat siejasi su dantimi. Šis įrodymas vėlgi paremtas atstiktinumu – nusikaltimų metu Menis buvo išsioperavęs dantį, o pagal parodymus nusikaltėlio veidas nebuvo ištinęs. Menis turi gauti aspilankymo pas dantistą ir operacijos atlikimo patvirtinimą. Šis įrodymas atrodo daug svaresnis nei liudininkų kaltinimai, kurie paremti spėjimais, kad įtariamasis atrodo taip pat, kaip nusikaltėlis. Visgi, Menio parodymo nepakanka, kad kaltinimai būtų panaikinti. Tolimesniame bylos nagrinėjime, po Rozos išvežimo į psichiatrijos ligoninę, Menis dar labiau pasireiškia savo nepalaužiama stiprybe. Neprarasdamas tikėjimo rasti išeities tašką, jis pasiruošia teismo posėdžiui.
Nuo pat Menio sulaikymo iki teismo posėdžio kaltinimas paremtas racionaliai neįrodomais argumentais. Pagrindiniai motyvai – tai sutapimai arba pasikliovimas liudininkų žodžiais. Pavyzdžiui, draudimo biuro darbuotojų pranešimas apie įtariamąjį, parduotuvės darbuotojų pritarimas bei antrąkart pakviestų moterų liudijimas žvelgiant iš tolo į kelis sustojusius vyrus, kuomet išskaičiuojant nusikaltėlį ,,ketvirtuoju” įvardijamas Menis yra identifikuojamas kaip nusikaltėlis. Liudininkų patvirtinimai yra logiškai neįrodomi, motyvas, jog Meniui reikėjo pinigų dėl finansinių sunkumų taip pat nėra pagrindas jį laikyti kaltu. Teismo posėdžio metu niekaip negalima priimti galutinio sprendimo, tad bylą tenka atidėti. Galiausiai, po peripetijų virtinės pasiekiamas įtampos taškas, kuomet lieka tikėtis stebuklo. Svarbesne problema tampa nebe tai, kaip pasibaigs teismas, bet kaip apskritai toliau vystysis Rozos ir Menio gyvenimas. Po neužbaigto posėdžio grįžęs vyras iš mamos sulaukia vienintelio patarimo – melstis. Ir nors Menis nei karto akivaizdžiai nereiškė savo atsidavimo reiligijai, visgi, iš poros scenų galima susidaryti įspūdį, jog būtent tikėjimas neleido jam pasiduoti.
Pirma šitaip manyti leidžianti užuomina parodoma prieš vedant Menį į areštinės kamerą, kuomet jo paprašoma atiduoti turimus daiktus. Rožančius yra vienas iš detektyvo ištrauktų daiktų, padedamų Meniui prieš akis. Antrąkart šis daiktas laikomas Menio rankose, teismo posėdžio metu. Taigi, tikėtina, jog būtent tikėjimas Meniui padėjo išlaikyti tvirtybę. Be jokios tikimybės numatymo, kaip vystysis ir užsibaigs istorija, Meniui kalbant maldą atsigręžus į Kristaus paveikslą, įvyksta stebuklas. Vizualiai išryškėja dviguba ekspozija, kurioje Menio veidą pakeičia iki tol nematyto panašių bruožų vyro veidas. Taip perteikiamas tikrojo nusikaltėlio pasirodymas. Būtent po kaltininko atsiradimo išryškėja klaidingos identifikacijos ir liudininkų parodymų absurdiškumas. Apiplėšimus įvykdęs Danielius (Richard Robbins) atrodo kone identiškai ne tik dėl panašių veido bruožų ar sudėjimo, bet ir dėl vienodos aprangos (abu vilki pilkus paltus ir skrybėles). Galima prisiminti dar vieną sceną, kurioje perteikiamas asmenų išorinis sutapatinimas. Vežant Menį ir kitus sulaikytuosius iš areštinės į kalėjimą, matome antrankiais sujungtų, vienas į kitą panašiai atrodančių žmonių grupę. Jie visi panašios fizinės formos, vilki paltus ir turi užsidėję galvos apdangalus. Iš šių sutapimų galima įžvelgti aliuziją, jog Menio vietoje gali atsidurti kiekvienas. Siužete susiklosčiusi įvykių grandinė: atidėtas posėdis, malda ir tuomet tikrojo nusikaltėlio, kuris bandė pakartotinai atlikti apiplėšimą sulaikymas, tampa ne tik atsitiktinumų, bet ir Menio kaltinimą išsprendžiančia ,,deus ex machina”. Tačiau, nors Menis ir buvo pripažintas nekaltu, iki filmo pabaigos problema išaugo ir veikėjo tikslas pasikeitė, tad to negalima prilyginti filmo atomazgai.
Aplankydamas žmoną ligoninėje, Menis pateikia jai įrodymą (laikraštį, kuriame atspausdintas straipsnis apie neteisingą jo apkaltinimą), tikėdamasis nors kiek padėti jai sveikti. Visgi, vyrui lieka tik laukti, kada jo žmona galės į jį ir pasaulį žvelgti taip pat, kaip prieš lemtingą įvykį, pakeitusį visos šeimos gyvenimą. Kaip ir bylos proceso metu, neturint jokios tiesioginės įtakos ar galios pakreipti viską teigiama linkme. Tikėjimo ir racionalumo sankirtą galima pastebėti pradžioje minėtoje detalėje. Tai Menio pomėgis apskaičiuoti žirgų lenktynių laimėjimus. Menio susitaikymas su gyvenimo nenuspėjamumu ir neteisybe, kaip ir įsitraukimas į lošimus, paremtas rezignacija, nuolankumu likimui. Galima apskaičiuoti tikimybes to, kas gali nutikti, tačiau ne viskas atitenka į žmogaus rankas. Išeinant iš palatos Menis trečiąkart išlydimas su viltimi. Seselės ištarti žodžiai (kaip ir prieš tai minėtas sūnaus palaikymas ir advokato nuraminimas) ištariami optimistiškai. Seselė suteikia vilties pasakydama, jog stebuklai anksčiau ar vėliau įvyksta (turima omeny, kad galima tikėtis, jog žmona pasveiks). Sukurdamas laimingą pabaigą, filmą Hitchcockas užbaigia be jokio dramatiškumo. Visgi, žiūrint į po dviejų sveikimo metų kartu žingsniuojančią šeimą, negalima atmesti suvokimo, jog visa ši istorija kardinaliai pakeitė jų gyvenimus.
Pradžioje minėjau, jog ,,Klaidingojo žmogaus” scenarijus sukurtas pagal tikrus faktus. Pirmajame kadre šviesotamsoje išnyra Hitchcocko siluetas, pasigirsta režisieriaus įžanginis pristatymas, kurį galima laikyti filmo prologu. Hitchcockas pamini, jog ši realiai įvykusi istorija yra net labiau neįtikėtina nei daugelis jo sukurtų detektyvų ar trilerių. Nepaisant to, ,,Klaidingojo žmogaus” nebūtų galima vadinti ralybėje įvykusios istorijos rekonstrukcija. Nors scenarijus parašytas remiantis tikrais įvykiais, panaudotas dokumentinio filmavimo stilius, o žanras artimiausias dokumentinei dramai, tačiau kuriant filmą neišvengiamai įterpiama fikcija. Veikėjų evoliucija, konfliktas ir problemos augimas neturi nieko bendro su dokumentika. Motyvuotai kuriama įvykių grandinė nuo pat pradžių vysto veikėjų mentalinę metamorfozę. Filme išryškėjantys atsitiktinumų leitmotyvai, stiprybės ir pažeidžiamumo gretinimas, racionalumo ir emocionalumo sankirta bei išeities taško ieškojimas yra dramaturgijos dėsniai, kurie ne tik jungia įvykius, bet ir iškelia kūrinį aukščiau bandymo atkurti tikrovę ar papasakoti istoriją. Hitchcocko ,,Klaidingame žmoguje” atskleidžiama, kaip tikėjimas gali likti vieninteliu racionalų mąstymą ir stiprybę palaikančiu faktoriumi žmogaus gyvenime.