VOKIEČIŲ EKSPRESIONIZMAS KINE

XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje Vokietija išgyveno visai šaliai nelengvą laikotarpį, kuris stipriai paveikė ir kino sferą. Pralaimėję I pasaulinį karą, vokiečiai turėjo išsimokėti didžiules reparacijų sumas, didėjo šalies izoliacija ir sąmoningas užsienio (tiek Europos, tiek Holyvudo) filmų importo draudimas. Valstybės paskolos lėmė pinigų infliaciją, todėl vokiečiai buvo pasiryžę investuoti dideles sumas kuo greičiau, tam, kad išsaugotų jų vertę.Visi šie faktoriai lėmė nacionalinio kino augimą ir vyriausybė, nepaisant prastos finansinės situacijos, pradėjo finansuoti vokiško kino industriją.

Nors 3 dešimtmetyje iškilo keletas naujų filmų stilių, Vokiškasis Ekspresionizmas vis dėlto turėjo didžiausią įtaką kino istorijoje. Jo ištakos mene, daugiausiai dailėje ir teatre, vėliau ir kine, siejamos su kontra-atsaku į realizmą. Ekspresionizmas atsisakė bet kokio tapatumo su realybe – groteskas, kontrastai ir ryški fantasmagorija virsta pagrindiniais ir būtinais elementais išreikšti gilumines kūrėjų ir veikėjų emocijas.

Roberto Weino 1919 metais sukurtas filmas “Daktaro Kaligario Kabinetas” yra vienas ankstyviausių, ryškiausių ir žinomiausių  Vokiškojo Ekpresionizmo pavyzdžių. Nors kritikai turi skirtingas pozicijas, kalbant apie paties Weino, kaip režisieriaus , svarbą, “Daktaro Kaligario Kabinetas” vis tiek išlieka chrestomatiniu šio judėjimo filmu. Kalbant apie mizanscenų vizualiką filmo dailėje ir dekoracijose, kaip vieną iš būdų išreikšti Ekspresionizmo idėjoms, ji sugeba įtaigiai perteikti vidinę tuometinių vokiečių tautos būseną: pakrikusią, kupiną destrukcijos, siaubo, paranojos, izoliacijos ir nežinios. Ypač ryškias eksterjero Ekspresionizmo detales galima išvysti kaimelio Holstenwall vaizdavime: dvimačiai, akivaizdžiai nupiešti jo vaizdai tarsi net ir nesistengia būti tikroviški žiūrovui, čia matomi pasikartojantys geometriniai motyvai: dantų eiles primenantys namai, nelygios ir nesimetriškos kalvos, klaustrofobiją galinčios sukelti gatvės ir gamtos dėsnius paneigianti aplinka: viskas tarsi simbolizuoja neįmanomumą, agresiją, disharmoniją ir nemalonius pojūčius. Interjere taip pat galima įžvelgti panašius disbalanso motyvus: tiek Alano, tiek Francis namuose langai neturi tradicinės simetrijos ir todėl pro juos negali taisyklingai patekti šviesa, tačiau ji išsisklaido tarsi į daugybę aštriabriaunių dalių  Ta pati disproporcija ir specialus deformavimas būdingas ir baldams: per aukštų atramų kėdės ir gerokai per mažos lovos ir t.t. Dar vienas, dažnai pasitaikantis ir svarbus aspektas – netikra/iškreipta perspektyva, kuri savo kadro gyliu geba apgauti žmogaus akį. Tačiau Vokiečių Ekspresionizmas gebėjo atskleisti it ne tik negatyvias emocijas, pavyzdžiui, Džeinės (Alano ir Francis meilės) scenose,nugludintų kraštų, ovalo formos, proporcingos dekoracijos kaip tik sukuria harmoningą vaizdą, taip išryškindamos jos sukuriamą romantinę ir teigiamą atmosferą, sukuriamą veikėjos. Scenoje, kurioje Džeinė dar miega prieš pat Cesare’o pasirodymą ir jos pagrobimą, galima įžvelgti dvylipes nuotaikas: pirmame plane, kur matyti Džeinės lova, jos poilsio vieta visa vėl gi švelnių, švelniabriaunių dekoracijų apsuptyje, tai leidžia pajusti jos tyrumą ir miegančio žmogaus nekaltumą. Tačiau antrame plane, masyvių langų aštrumas, nenatūralios proporcijos ir kontrastas leidžia pajusti ir nujausti artėjančią grėsmę dramaturgine prasme.

F.W.Murnau “Nosferatu” ne tik vienas pirmųjų filmų apie vampyrus, bet irgi vienas iš ankstyvųjų Vokiško Ekspresionizmo pavyzdžių. Priešingai, nei “Daktaro Kaligario Kabinete” čia režisierius nekuria visos filmo aplinkos su ypač ryškiomis ekspresionizmo detalėmis, bet vien tik tam, kad tuo dar labiau išryškintų pagrindinį filmo personažą – vampyrą Count’ą Orlok’ą (vaid. Max Schreck). Čia ekspresionistinis stilius itin pasižymi veikėjo kostiume, makiaže ir vaidyboje. Count’o šiurpią išvaizdą kuria jo ilgas, juodas kostiumas, kontrastuojančiai išblyškusios rankos, ilgi, deformuoti nagai, pajuodusios akys, išbalęs veidas ir,žinoma, iltiniai dantys. Screck’o vaidyba, ypač scenoje, kur jis lėtu, mechanišku judesiu ir tarsi sustingusia veido išraiška artėja prie miegančio nekilnojamo turto agento, dar labiau sustiprina personažo mistiškumą, žmogui nebūdingą, jo fantastinį  ir gąsdinantį portretą. Verta paminėti ,kad Vokiečių Ekspresionizmui įsigalėti labai tiko ir padėjo tas faktas, jog tuo metu kinas dar buvo nebylus: aktorių ekspresijos ir ypač dramatiška, teatrališkumo kupina vaidyba siaubo ar fantastiniuose filmų siužetuose dar labiau suklestėjo šio laikotarpio metu. Nosferatu čia įkūniją žmogų, praradusį visas savo žmogiškasias savybes ir su išaugusiu toškuliu kitų kraujui (tai galima interpretuoti kaip žinutę pačiai visuomenei, ypač aktualią po I pasaulio karo).

Lyginant “Daktaro Kaligario Kabinetą” ir “Nosferatu” galima įžvelgti nemažai panašumų, tačiau turbūt ryškiausias jų būtų pagrindinių veikėjų ,kaip blogiečių (ar antagonistų) panašumas. Jie abudu, kaip ir būdinga ekspresionistiniams filmams, sukelia baimę ir šiurpina žiūrovus savo išskirtine, mistiška figūra. Tiek Kaligaris, tiek Nosferatu yra nepritapėliai, atsiskyrėliai, keliantys visuomenės išgąstį ir pasibjaurėjimą. Tokių personažų iškėlimas į pirmą planą taip pat simbolizuoja tuometinę emocinę visuomenės būseną, verčia susimąstyti apie žmogaus vienišumo, vidinių negydomų demonų, psichologinių ligų problematiką.