Kino peizažai, veidai ir katės

Anekdotu jau tapo istorija, kad vos perkopusi trisdešimt Agnès Varda buvo praminta prancūzų Naujosios bangos senele. Ji pati juokavo, kad gavusi tokį titulą daugiau nebemačiusi reikalo senti. Juokas juokais, tačiau viena originaliausių XX ir XXI a. kino režisierių, „užkietėjusi“ feministė, savo filmais kovojusi už moterų teises ir siekusi sulaužyti nusistovėjusias reprezentacijų klišes, aktyviai dirbo visą savo gyvenimą neapsiribodama viena meno šaka ir keitėsi su kiekvienu nauju filmu. Tačiau visada išlikdavo savimi – be galo smalsi, gyvybinga, empatiška, spinduliuojanti vidinę laisvę ir stoiškai priimanti gyvenimo iššūkius.

Savo pirmąjį, juokingai mažo biudžeto filmą „La Pointe Courte“ (1954) Varda sukūrė 26-erių, mesdama iššūkį visam to meto Prancūzijos kinui. Prieš tai ji Paryžiuje studijavo fotografiją Dailiųjų menų akademijoje ir literatūrą bei psichologiją Sorbonoje, dirbo Jeano Vilaro teatro fotografe. Filme „La Pointe Courte“, įkvėptame Williamo Faulknerio romano „Laukinės palmės“, pinasi žvejų miestelio gyventojų kasdienybė, jų ekonominės bei politinės kovos ir intymi poros iš Paryžiaus santykių drama. Jau šiame paradokumentiško stiliaus filme, kurį kino istorikas Georges’as Sadoulis pavadino pirmuoju tikru Naujosios bangos filmu, išryškėjo tai, kas inspiruos Varda visą jos karjerą: asmeninė patirtis (ji pati užaugo Sete, prie Viduržemio jūros), politinis bei socialinis angažuotumas ir aistringas domėjimasis kitų gyvenimais. Varda kine visada pynėsi analitinis, sociologinis žvilgsnis ir subjektyvumas, noras parodyti, kaip sąveikauja socialinės struktūros ir intymūs žmonių gyvenimai ir kaip didžioji istorija yra susijusi su asmeninėmis istorijomis. Apie „Kleo nuo 5 iki 7“ („Cléo de 5 a 7“, 1961) vienas to meto kritikas ironiškai rašė: „Devyniasdešimties minučių paryžietės gyvenime gali sutilpti asmeninis sielvartas ir tautos rūpesčiai.“

Po kelių dešimtmečių sukurtame autobiografiniame filme „Agnès paplūdimiai“ („Les plages d’Agnès“, 2008) Varda prisipažįsta, kad pirmąjį filmą kūrė neturėdama jokios patirties, tebuvo mačiusi dešimt filmų ir manė, kad kinas – tai fotografijos ir žodžių kombinacija. Tačiau įkvėpimo Varda sėmėsi iš dailės, teatro, literatūros ir gyvenimo, pradėdama nuo siurrealistų, Picasso, revoliucijos Kuboje, feministinių judėjimų. Gal dėl to jai visą gyvenimą nerūpėjo konvencijos ir normos (ne tik kinematografinės). Nuo pat pradžių Varda kūryboje ryškėjo neribotas išradingumas ir laisvė. O jos stiliaus ir formos originalumas buvo neatsiejamas nuo temų įvairovės ar net kontroversijų ir unikalaus režisierės požiūrio. Juk, kaip sakė pati Varda, ji norėjo nei daug, nei mažai – sukurti naują kino kalbą. Ji visada pralenkdavo savo laiką: ir gebėjimu užčiuopti tai, kas dar tik tvyro ore (besiformuojančias naujas tapatybes, socialinius konfliktus etc.), ir savo filmų politiniu komentaru. Ne veltui prabėgo ne vienas dešimtmetis, kol pasaulis tinkamai įvertino režisierės kūrybą.

Varda filmografijoje – vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, kurių neįmanoma nei priskirti vienam ar kitam žanrui, nei nubrėžti aiškią ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau juos jungia autorės asmenybė, jos smalsumas, išlaisvinantis noras ieškoti įkvėpimo ir net grožio tame, kas tradiciškai atmetama kaip grubu, negražu, kasdieniška. Vieno vėlesniųjų jos filmų pavadinimas – „Rinkėjai ir aš“ („Les glaneurs et la glaneuse“, 2000) – suponuoja, kad pati Varda yra rinkėja, mėgstanti apdegusias kino paraštes, „rankiojanti“ vaizdus ir idėjas, kurių kiti režisieriai tiesiog nepastebėtų arba atmestų kaip nevertus dėmesio. Tad ir dauguma Varda filmų (o jų daugiau nei penkiasdešimt) – apie paprastus žmones. „Nemėgstu filmuoti žmonių, turinčių galią. Mane daug labiau domina maištautojai, žmonės, kovojantys už savo gyvenimą“, – sakė Varda ir pridūrė, kad paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos, jie turi būti pamatyti ir išklausyti. Tai vienas iš Varda kino stebuklų – gebėjimas nematoma paversti matoma.

Tokią režisierės poziciją puikiai iliustruoja kad ir vienas jos paskutinių filmų „Veidai kaimai“ („Visages, villages“, 2017), kuriame keliaudami po Prancūzijos provinciją Varda ir gatvės menininkas JR klausosi paprastų žmonių istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse. Taip gamyklų darbuotojų, ūkininkų, padavėjų kasdienis darbas ir patirtys pagerbiamos, kaip ir žinomų asmenų. „Veiduose kaimuose“ pinasi žaismingas, lengvabūdiškas tonas ir išties sudėtingi pasisakymai bei temos. Panašiai režisierė manevruoja, tiesiog žongliruoja temomis ir savo dokumentiniame filme „Rinkėjai ir aš“ – nuo meno istorijos, politikos, ekonomikos, žemės ūkio, kino prigimties iki savęs, kūrybos proceso refleksijos ir atvirkščiai. Varda filmai apima socialinius procesus ir paprasčiausią žmogiškumą, meilę menui ir „žemiškumą“, kasdienybės poeziją ir filosofinę gelmę, akylą žvilgsnį į pasaulį ir intymumą. Jos filmai apgaulingi. Tai, kas gali pasirodyti paprasta, kasdieniška yra ne mažiau sudėtinga nei daugelio vyrų filosofų filmuose (kad ir Jeano-Luco Godard’o). Svarbiausia, nepaisant politinių pažiūrų ar estetinių preferencijų, Varda filmai jaudina. Jos kino šerdis – humanizmas, užuojauta kitokiam, paraščių žmogui, ir tai juntama kiekviename režisierės filme.

Varda yra sakiusi, kad tikriausiai buvo feministė prieš gimdama, nes dar vaikystėje baisėjosi pasaka apie Snieguolę, jos namų ruoša ir tuo, kad ši laukia savo bjauraus princo. Įkvėpta feminizmo bangos, Varda filmavo moteris – jų istorijas, gyvenimus, kovas ir kūnus. Būtent „Bastūnėje“ („Sans toit ni loi“, 1985) ji sukūrė bene radikaliausią kino maištininkę – Moną (įspūdinga Sandrine Bonnaire). Kaip filmo pradžioje sako Varda, Mona – visiška paslaptis: atėjusi iš jūros, klajoklė, jos nevaržoma laisvė lemia tragišką mirtį. Šiame filme, kurio struktūra „pasiskolinta“ iš Orsono Welleso „Piliečio Keino“, Varda parodo moters nepriklausomybės ribas veidmainystės kultūroje.

Režisierės filmografijoje „puikuojasi“ ir impresionistinė „Laimė“ („Le bonheur“, 1965), kurioje rodoma romantiškos heteroseksualios santuokos vizija ir jos perversijos, taip pat feministinis miuziklas „Viena dainuoja, kita – ne“ („L’Une chante, l’autre“, 1976) apie moterų solidarumą ir kovą už abortų legalizavimą. Ir, žinoma, tikru feministinio kino manifestu laikomas „Kleo nuo 5 iki 7“ apie gražuolę dainininkę, klaidžiojančią miesto gatvėmis tarp savo atspindžių bei tapatybių. Varda niekada nekūrė idealių moterų, sektinų pavyzdžių, o kalbėjo apie moteris tam tikrose situacijose: ieškančias, mylinčias, kenčiančias, bandančias suprasti save, laviruojančias tarp socialinių normų ir reprezentacijų gausos.

Jos kino neįmanoma įsivaizduoti ir be kačių. Katės pasirodo kiekviename režisierės filme, „La Pointe Courte“ jų net dvidešimt viena. O viena raina gražuolė net tapo Varda kino studijos „Cinema Tamaris“ emblema.

„Agnès paplūdimiuose“ Varda sako, kad kiekviename žmoguje galima atrasti kokį nors peizažą. Joje – paplūdimius. Tai – mėgstamiausias jos peizažas, ne tik įrėminantis režisierės gyvenimo geografiją, bet ir įtaigiai liudijantis apie Varda asmenybę, jos laisvę ir vitališkumą, taip pat, kaip dabar madinga sakyti, apie jos kino hibridiškumą ir bet kokių kategorijų, šablonų atmetimą.

Viename paskutinių interviu Varda buvo paklausta apie savo ilgaamžiškumą ir neblėstančią kūrybinę energiją. Ji atsakė, kad nėra jokios paslapties. Tai tiesiog smalsumas – jai viskas įdomu: tikrovė, fikcija, katės, gėlės, bulvės ir ypač žmonės. „Jeigu tavo akys ir protas atviri, viskas gali būti įdomu“, – sakė Varda, kurios kinas ne tik moko įsižiūrėti, bet ir primena, kokie gražūs gali būti žmonės ir jų maži gyvenimai.