Vittorio De Sica

Penktasis dešimtmetis. Antrojo pasaulinio karo nualinta Italija. Betiksliam kraujo liejimui pasibaigus, žmones vis tiek kankino sunkus išgyvenimo faktorius. Todėl nieko nuostabaus, kad kino kūrėjai atsigręžė į žmonių vargią kasdienybę. Tiesa, ankstyvieji neorealistiniai filmai nebuvo taip džiugiai sutikti žiūrovų. Kalbėdamas apie pirmąjį savo pokario kūrinį bei apskritai  vieną iš pirmųjų neorealistinių juostų „Shoeshine“ (ji pripažinta kaip vienu iš geriausių Vittorio De Sicos darbų),  įvardijo jį kaip nenusisekusį. Tuometinė italų tauta, nualinta karo baisybių, norėjo užsienietiškų filmų. De Sicos nuomone, „Shoeshine“ buvo išleistas tiesiog per anksti (1946). Publika iš karto po karo priėmė filmą priešiškai. Jei juosta būtų pateikta žiūrovų teismui neorealizmui jau įsivažiavus, ji būtų priimta kaip gryniausias šedevras.

Vittorio De Sica savo karjerą pradėjo kaip aktorius. Išbandęs aktorystės duoną ir teatre, ir kine, jos neapleido visą savo gyvenimą. Kaip režisierius, jis atkopė ir į Holivudą. Tapęs tarptautiniu kūrėju, De Sica neapleido ir neorealizmo bruožų. Režisieriaus velyvieji darbai pasižymi ne tik Holivude įgytos patirties stilistika, bet ir neorealistine klasika. Taigi įdomu pasikapstyti po jo senuosius darbus. „Shoeshine“ (Sciuscià) bei „The Bicycle Thief“ (Ladri di biciclette) pripažinti kaip žanriniai šedevrai, pelnę po Oskaro apdovanojimą.

Neorealistiniuose filmuose dažniausiai vaizduojama darbininkų klasės sunki kasdienybė po karo. Šalies ekonomika gilioje duobėje, tauta apsupta skurdo. Vyrauja masinė bedarbystė. Atrodo, kad sunku kiekvienam Italijos darbininkui ir jo šeimai. Vieni nė kiek savo bėdomis nesiskiria nuo kitų. Tačiau Vittorio De Sica įprastai nematomus, iš minios neišsiskiriančius, žmones padaro matomais mums. Ladri di biciclette pasakojama apie vyrą, iš kurio pavogė dviratį – jo vienintelį išsigelbėjimo šaltinį nuo visiško žlugimo. Desperacijos apimtas žmogus kartu su sūnumi klaidžioja po Romą ir bando rasti jam priklausantį daiktą. Iš esmės tai paprasta istorija. Tačiau viską pakeičia pats pasakojimo tonas. Režisieriui neorealizmas yra tarsi realybės filtravimas per poeziją. Būtent todėl, rodos, įprasta istorija filme įgauna kinematografinės magijos.

Tuo metu pinigų stygius privertė kino kūrėjus apleisti studijas ir išeiti į realias lokacijas. „Dviračių vagis“ taip pat buvo filmuojamas realiose gatvėse – nebe studijoje. Stebina tai, kad šiame filme nė vienas vaidinantis žmogus nebuvo profesionalus aktorius. Lamberto Maggiorani, vaidinantis Antonio Ricci, buvo paprastas gamyklos darbininkas, jo sūnų Bruno vaidinęs Enzo Staiola buvo pastebėtas tiesiog gatvėje, kur vyko  filmavimas, o Lianella Carell, įkūnijusi Antonio žmoną Maria, – žurnalistė. Stebina ne tik toks režisieriaus sprendimas, bet ir tai, kad nors neprofesionalai, tačiau tie žmonės pabrėžtinai įtikinamai įsikūnijo į vaidmenis. Dramatiški veikėjai paraleliai tinka prie dramatiškų kasdienio gyvenimo įvykių.

Vittorio De Sica sakė, kad jo filmai yra apie žmonijos vieningumo paieškas. Ladri di biciclette bendrystė bei lygiavertiškumas atsiskleidžia pabaigoje. Viso filmo metu galima suvokti, kad sūnui tėvas – idealas. Tėvas, suvokdamas tai, stengiasi jo nenuvilti. Ir kai Antonio, po nesėkmingo bandymo pavogti dviratį, atsiduria akistatoje su dviračio sąvininkais, berniukas viską mato. Bet jis nepraranda pagarbos tėvui. Tai akimirka, kai jiedu tampa lygūs – paėmę vienas kitą už rankos jie kartu su minia nueina į nežinomybę. Solidarumas mielai širdžiai perteikiamas ir „Shoeshine“. Jaunų berniukų Giuseppės (Rinaldo Smordoni) ir Pasqualio (Franco Interlenghi) draugystė bei rūpestis vienas kitu  nepalankiomis kalėjimo sąlygomis žavi. Sciuscià ypatingas ir dėl to, nes šiame filme protagonistais tampa vaikai. Iš arti parodomas sunkus mažamečių gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo. Batų valymas ir kitokie smulkūs darbai ne tik išgyvenimui, bet ir tyrai dviejų draugų svajonei išpildyti – nusipirkti arklį.

Vittorio De Sicos filmai kupini ir skaudaus liūdesio, ir šviesaus grožio. Daugelis scenų intensyviai pulsuoja gyvenimo dramatiškumą. Savo neorealistiniuose filmuose režisierius kūrė sunkios kasdienybės vaizdus, kuriuos praskaidrina žavios smulkmenos kaip tėvo ir sūnaus sumuštinių valgymas kavinėje ar ilgai puoselėtos berniukų svajonės išsipildymas įsigyti arklį. Šiuose filmuose atsiskleidžia De Sicos meilė žmonijai. Tai įrodo į dienos šviesą iškeliamos paprastos gyvenimiškos istorijos, rūpestingai perteikiama socialinė tematika. Kiną italų režisierius kūrė iki paskutiniųjų savo gyvenimo metų. Taigi po „Shoeshine“ ir „The Bicycle Thief“ sekė eilės naujų kūrinių. Tačiau Victtorio De Sicos manymu, visi jo geriausi filmai – juodai balti.