Jean-Luc Godard pasaulis: nuo Z iki A

Aistė Šivytė
2019-03-30

„Filmas susideda ir trijų dalių: pradžios, vidurio ir pabaigos. Bet nebūtinai tokia tvarka.“- tai yra Godard’o frazė kuri apibrėžia tiek jo kūrybinį kelią, tiek chaotišką požiūrį į kiną. Nuo „Breathless“ iki „Weekend“ režisierius vis stebina neįprastomis raiškos formomis, kuria nuosavą pasaulį ir laikosi jo logikos, nenusileisdamas žiūrovui.

 

            Spalvotieji Godard’o filmai niekad nepabėgs nuo tapatinimo su ikoniškai išnaudota trijų pagrindinių spalvų gama- mėlyna, raudona, geltona. Šios spalvos šviečia veikėjų rūbose, aplinkoje, smulkiose detalėse, verčia filmus įsimintinais, estetiškai partraukliais, sukuria įspūdį lyg pasaulį paprastomis kreidelėmis nuspalvino vaikas, bet tuo pačiu suteikia vizualaus gyvumo, keistai dirbtiniems siužetams, veikėjams, nesureikšmintoms tragedijoms. Godard’o filmai gali pasirodyti gan skirtingi, nelogiški, tačiau jų eilė kuria asmeninį režisieriaus pasaulį- čia veikia saviti pasaulio dėsniai, savitas būdas komunikuoti.

 

            Pasauliui reikia gyventojų, Godard’o pasaulio gyventojai yra jo veikėjai: nuolatos rūkantys, skaitantys (bent jau laikraštį), neapseinantys be nusikaltimų bei ginklų, o svarbiausia mirties. Mirtis filme nesureikšminama, ji neatrodo svarbesnė už eilinį cigaretės prisidegimą. Nužudyti žmogų atrodo įprasta, vienur kitur besimėtantis, dirbtinai raudonais dažais apsipylęs lavonas yra kasdieniškas, o kartais net ir estetiškas. Godard’o pasaulio fone pilna tragiškų autoavarijų, suniokotų mašinų, bet galų gale vos gyva likusi moteris, prie atvira ugnimi liepsnojančio automobilio, veriančiu klyksmu šaukiasi savo „Hermes“ rankinuko. Žiaurumas šiame pasaulyje eina išvien su farsu, susišaudymo scenoje matome aplink lavonus ramiai šluojančią valytoją bei vyriškį, skaitantį laikraštį, pakol aplink griuvinėja žmonės ir zvimbia kulkos. Kartais mirtis yra tiesiog neparodoma- ją iliustruoja autoavarijos garsas, vizualiame paskutinio laiško fone arba netikėtai pasirodęs komikso paveiksliukas.

 

            Veikėjai nevengia laužyti ketvirtos sienos- su žiūrovais kine palaiko nebylų akių kontaktą (kuris kartais atrodo prašantis pagalbos), aiškina savo požiūrį, mėto replikas, nevengia minėti, kad yra fiktyviame pasaulyje ar vienas kitam užduoti klausimų: „Tu kine ar realybėj?“. Filme „La Chinoise“ parodomas už kameros sėdintis operatorius, paliekamos montažo „klaidos“, sąmoningai imituojamas dokumentikos žanras, kuriam lemta atsitenkti į ryškiaspalves duris ir toli gražu į ne pačius realistiškiausius veikėjus, kurie labiau primena veikiančius Robert’o Wilson’o spektakliuose, o ne reliame gyvenime. Veikėjai nuasmeninti, jų išgyvenimai nematomi, atrodo lyg čia svarbiausias veiksmas ir visumos estetika. Viename pirmųjų filmų „Vivre sa vie“ pasakojama prostitutės istorija- pagrindinė veikėja pradeda dirbti gatvėse, bet nė viename iš dvylikos filmo paveikslų nematoma jos asmeninė drama, persilaužimo, beviltiškumo ar abejonės momentai. Vėliau filmuose, kaip „La Chinoise“ ar „Weekend“ veikėjų nejautrumas, beasmeniškumas tik auga.

           

            Godard’as filmuose dažnai žaidžia su garsu ir žiūrovo patiklumu: žudymo scenoje groja linksma melodija arba garsai sluoksniuojami tol, kol nebeįmanoma nieko suprasti. Filme „Pierrot Le Fou“ yra scena kurioje pagrindiniai veikėjai iš taisyklos vogia apžiūrai keliamą automobilį- skamba įtempta, dramatiška muzika, mergina jau sėdi mašinoje, kol vyras slapstosi už keltuvo, kelio atgal nėra.  Įtampa kyla, atrodo šeimininkai sugryš bet kurią akimirką, tik staiga muzika nutrūksta. Situacija nepasikeičia, tačiau taip netikėtai dingus dramatiškam akompanimentui, ji akimirksniu nublanksta, vyro tupinėjimas ir ištęstas slapstymasis atrodo juokingas. Praėjus minutėlei ir papirkus darbuotoją, kad nuleistų mašiną, muzika be jokio perspėjimo vėl gryžta. Režisierius šaiposi ir kino dėsnių- tiek nedaug reikia, kad žiurovas įsitempęs sėdėtų ant kėdės krašto.

 

            Analogiškai Godard’as pasiteikia montavimą- vidury scenos atsirandatys fade out/ fade in efektai, vaizdo dingimas, pradžios pažymėtų kadrų palikimas, staigus atspalvio pasikeitimas neleidžia užsimiršti, kad tai filmas. Dažnai tarp ar viduryje scenų „prišiukšlinta“ titrų skaidrių, kurios nereiškia nieko, provokuoja, arba paveikslų, komiksų, kurie papildo filmo estetiką, iliustruoja: kai filme „Breathless“ mergina pasako „Noriu kad būtumėm kaip Romeo ir Džiulijeta.“, pardomas Romeo ir Džiulijetos paveiksliukas. Godard’as palieka filmuose scenas su aktorių pamirštais žodžiais arba kartoja vieną epizodą (pvz.: veikėjo išėjimą) kelis kartus siekdamas pagilinti momentą, jo suteikiamą emociją. Režisierius ieško naujų filmavimo kampų- pokalbio prie baro metu filmuoja veikėjų nugaras. „Breathless“ naudojamasi jumpcut’ais, kurie ne tik leido sutrupminti filmą, neiškerpant pilnų scenų, bet ir sukurti greitesnį, fragmentiškesnį ritmą. Taip pat naudojamasi rankine kamera, kurios vaizdo realistiškumas pagilina alternatyvų pasaulį, sukuria keistą priešpriešą, pradoksą- dokumentišką fikciją.

 

            Godard’as nepamiršta pasityčioti ir iš žanro. Kiekvienas filmas yra spąstai iš įpratimo nusistovėjusiam kino suvokimui. „Breathless“ atrodo kaip gangsterinis filmas, tačiau jame nėra susišaudymų, gaujų karų, vietoje to pagrindinis veikėjas beviltiškai slankioja po miestą, stengdamasis atgauti savo skolą ir išvykti, tuo pačiu ir neatimdamas iš žiūrovo progos pasijuokti iš jo panašumo su „Kasablankos“ žvaigžde Humphrey Bogart’u.  Su kiekvienu filmu Godard’o pasaulis auga, veikėjai tolsta nuo bet kokio realistiškumo. „La Chinoise“, „Weekend“, „Pierrot Le Fou“ grūste pergrūsti istorinių, literatūrinių, kultūrinių, o ypač politinių kontekstų, minčių nesudarančių jokios sistemos. Režisierius kartu sumeta jokio ryšio neturinčius dalykus ir nesistengia atrasti ar sukurti jungčių, leidžia tai daryti žiūrovui.

 

            Godard’o kuriamas pasaulis anarchiškas su keistai lengvo humoro prieskoniu. Čia istorijos kūrimo, muzikos ir montažo dėsniai sėkmingai žūsta nesibaigiančiose autokatastrofose. Galų gale net ir priešiškas žiūrovas atėjęs į filmą patampa Godard’o pasaulio žaisliuku- negali apsiginti nuo provokacijos ar nepagauti savęs, apgaunamo papraščiausiu muzikiniu takeliu.