Interviu su Jevgenijumi Tichonovu, Titu Lauciumi bei Tadu Šlajumi

Kaip ir kiekvienas metais, Kino pavasaryje vyko Studentų konkursinė programa. Ir šiais metais jaunųjų režisierių programa man pasirodė itin įdomi ir stipri, todėl nusprendžiau pakalbinti tris be galo įdomius bei skirtingus režisierius, kaip jiems kilo idėja sukurti filmus bei su kokiais sunkumais susidūrė kūrimo procese.Tai dokumentinio filmo Taco režisieriaus Jevgenij Tichonov, komedijos Šeima  - Tito Lauciaus bei ekraninio kūrinio Adamah  režisieriaus Tado Šlajaus.   Jevgenij Ticho...

Devymkažkelinti (Mid90s)

Laura Šimkutė
2019-10-15
Turbūt ne kartą teko girdėti sakant, jog mada sukasi ratu. Pastaruoju metu šio teiginio tikrumu tenka įsitikinti stebint, kokios stiliaus tendencijos vyrauja miesto gatvėse – sugrįžta džinsiniai švarkeliai, neoninės spalvos, spalvotos reiverių sportinės striukės, masyvūs sportiniai bateliai ir visokie kitokie patobulinti praeitį menantys akcentai. Teisingai suderinus, tai ne tik gražiai atrodo, bet ir turi nemažai nostalgijos ir daugiausia atėjo iš devymkažkelintų. Iš pirmo žvilgsnio, nostalgijos veiksniu žaidž...

Pasaulio šerdis (Serdce mira)

„Nėra taip, kad nekenčiame smurto. Mes nekenčiame ir baiminamės netinkamo smurto, smurto netinkamame kontekste. Smurtas tinkamame kontekste – visai kas kita. Nemažai sumokame, kad stebėtume jį stadione, vaikus mokome atsikirsti, didžiuojamės, kai, būdami pagyvenę, krepšinio rungtynėse sugebam trinktelėti klubu. Mūsų pokalbiai kupini karinių metaforų – ginkluojamės, kai mūsų idėjos užginčijamos. Sporto komandų pavadinimuose šloviname smurtą: „Kariai“, „Vikingai“, „Tigrai“, „Lokiai&ldqu...

Pasaulio šerdis (Serdce mira)

Natalijos Meščianinovos „Pasaulio šerdis“ įsiklauso į miegančiojo kvėpavimą, į bėgančios lapės sukeltą šnaresį ar mišką užliejusį rūką. Viską sugeriančios gamtos jutimas filme sukuria ir laiko bei erdvės beribiškumą: tarsi paveikslo rėmo nepaisantys pagrindiniai herojai išliptų iš nutapyto peizažo ir ant tuščių galerijų sienų jų gyvenimas tęstųsi. Tai vienatvės pasakojimas, apie kurį režisierė kalba būsenomis ir statiškais filmo kadrais. Veterinaras Jegoras (Stepan Devonin) glaudžiasi gyvūnų dresuotoj...

Nauja forma dokumentuoti šeimos idilę

Filmas Šventė (Festen, 1998) sukurtas jau po Larso von Triero ir Thomo Vinterbergo išleistų Dogmos 95 idėjų. Ir gan įdomu stebėti kaip režisierius laikosi/ apeina savo paties sukurtas taisyklės. Pavyzdžiui, kad ir kalbant apie žanrą - iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai lyg šeimos dokumentavimas, kaip vaikai ir anūkai elgiasi per senelio šešiasdešimtmetį bei kokios paslaptys tvyro šeimos vidiniame pasaulyje. Visgi, Dogomoje 95 parašyta, jog žanriniai filmai yra nepriimtini, tačiau Šventėje galima pastebėt...

Kurdamas nesiremiu autoritetais

Laura Šimkutė
2019-10-01
Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių  – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.   „Kino pavasaryje“ esate trumpo metražo filmų konkurso komisijos narys. Kaip į ją patekote? ...

Išgyventi pavasarį ir mūsų laiką

Dar Anatole’is France’as sarkastiškai rašė apie orų įtaką žmonių elgesiui. Pasak jo, prancūzai niekada nekelia sukilimų žiemą. Visos didžiosios revoliucijos vyksta liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Galima mirti dėl idėjos, tačiau peršalti – jokiu būdu. O britų rašytojas Martino Amisas metų laikus lygina su literatūros žanrais. Pasak jo, vasara – tai romantikos sezonas, ruduo – tragedija, žiema – satyra, o pavasaris – komedija. Kaip žinia, komedijos gali būti ne ką mažiau sudėt...

Istorija apie kelionę, žvilgsnį ir kuždesius

Brigita Kulbytė
2019-10-01
Po šešerių metų darbo šį pavasarį buvo pristatytas Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Po premjeros pasikalbėjome su kūrybine grupe: režisiere-kelrode Aiste Žegulyte, operatoriumi-žvilgsniu Vytautu Katkumi ir garso operatoriumi-kuždesių gaudytoju Gediminu Jakuba. Keli...

Nefunkcionuojantys ryšiai ir sterili estetika

Laura Šimkutė
2019-10-01
Jei norite pamatyti, kokia ateitis laukia nacionalinio kino, eikite žiūrėti filmų, rodomų didžiųjų festivalių studentiškų konkursų programose. Sprendžiant iš to, kokie filmai pristatyti šių metų „Kino pavasario“ organizuotame studentų konkurse, galima numanyti, kad po poros metų kino teatruose turėtume sulaukti filmų, nagrinėjančių tėvų ir vaikų santykius (nefunkcionuojančius) – pusė (3 iš 6) filmų kabinasi būtent į šią temą. Prisiminus „Scanoramos“ trumpametražių konkursą, galima paantrinti &nd...

Kino peizažai, veidai ir katės

Anekdotu jau tapo istorija, kad vos perkopusi trisdešimt Agnès Varda buvo praminta prancūzų Naujosios bangos senele. Ji pati juokavo, kad gavusi tokį titulą daugiau nebemačiusi reikalo senti. Juokas juokais, tačiau viena originaliausių XX ir XXI a. kino režisierių, „užkietėjusi“ feministė, savo filmais kovojusi už moterų teises ir siekusi sulaužyti nusistovėjusias reprezentacijų klišes, aktyviai dirbo visą savo gyvenimą neapsiribodama viena meno šaka ir keitėsi su kiekvienu nauju filmu. Tačiau visada išlikdavo savimi – ...

Gyvenimas iliuzijomis

Apie 1999 m. Boriso Jelcino atsistatydinimą iš Rusijos Prezidento posto Vitalijus Manskis, tuo metu didžiausio valstybinės televizijos kanalo „Rossija“ dokumentikos skyriaus vadovas, sužinojo taip pat, kaip ir didžioji dalis Rusijos piliečių – su šeima žiūrėdamas televizorių Naujųjų išvakarėse. Manskis užfiksavo ir savo šeimos reakciją, ir istorine tapusią televizijos transliaciją. Nerimo apimta šeima su baime svarsto savo šalies ateitį. Tą naktį Vitalijus Manskis dar nežinojo, kad vos po keli...

Kintančio pasaulio kartografas

Laviruojantis tarp autorinio, eksperimentinio ir populiariojo kino, žanrų ir epochų, Olivier Assayaso kinas pažymėtas maišto dvasia. Gal todėl jam sunku klijuoti etiketes, nes savo filmais Assayasas bando fiksuoti kintantį pasaulį. Jau pirmųjų režisieriaus filmų personažai susiduria su fragmentuota modernia tikrove, gyvena globalios ekonomikos pasaulyje. Kartu Assayaso kinas visada buvo persmelktas autobiografiškumo. „Šaltas vanduo“ (&...

Pradingęs Linklateris

Su Bernadeta susipažįstame šiai plūduriuojant priešais ledkalnį kažkur Pietų ašigalyje. Tokia pradžia lyg ir atsako į filmo pavadinimo keliamą klausimą: „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ („Where’d You Go, Bernadette“, JAV, 2019). Scena verčia susimąstyti ir apie tai, kaip pagrindinė veikėja ten atsirado. Ilgą ir sudėtingą Bernadetos savęs paieškų istoriją režisierius Richardas Linklateris nusprendė papasakoti jam nelabai įprastu būdu, nedažnai matytu ankstesniuose jo filmuose. Su Bernadeta susipažįstame šiai plūduriuoja...

Svarbiausia – teisybės jausmas

Brigita Kulbytė
2019-04-04
Marius Povilas Elijas Martynenko sutinkamas teatro scenoje, žinomas ir kaip slemo kūrėjas, o visai netrukus pasirodys jau antroji Elijaus knyga. Maža to, jis filmuojasi ir naujame Šarūno Barto filme „Sutemose“. Apie tai ir kalbamės su aktoriumi. Kaip atsidūrei filmo „Sutemose“ filmavime? Prieš pusantrų metų, tik pradėjęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau dar labai „žalias“ ir neturėjau jokios vaidybos patirties kine. Regis, lapkritį man paskambino Alina Lu, ...

Favoritė (The Favourite)

Išgaubta kameros akis žvelgia į erdvius rūmų koridorius, sienų apmušalus, paauksuotus paveikslų rėmus – interjerus, kuriuose puošnūs kostiumai ir dailiai sušukuoti perukai rengia ančių varžybas ar ieško kito karališkai subtilaus būdo pasilinksminti. Filmo „Favoritė“ veiksmas beveik nesitraukia iš rūmų, kuriuose Marlboro hercogienė Sara Čerčil (Rachel Weisz) ir jos tarnaitė Abigailė Hil (Emma Stone) konkuruoja dėl Anglijos karalienės Anos (Olivia Colman) dėmesio ir visomis išgalėmis siekia tapti jos favorite. An...

Ekstazė (Climax)

Laura Šimkutė
2019-03-31
Režisieriaus Gasparo Noé „Ekstazėje“, rodos, esama nemažai ankstesnių jo filmų bruožų: čia ir „Nesugrąžinamo laiko“ („Irréversible“, 2002) atmosfera bei siaubo nuojauta, nešvanki „Meilės“ („Love“, 2015) erotika ir filmo „Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) narkotikų haliucinacijos. Noé lieka ištikimas savo temoms ir „Ekstazėje“ žiūrovą pakviečia į fantasmagorišką kelionę po LSD paveiktą sąmonę. Filmo centre – spalvingos šokėjų tru...

Riba (Gräns)

Rašydama apie režisieriaus Ali Abassi filmą „Riba“ turėsiu kalbėti užuolankomis, beveik neliesdama siužeto, kad per daug neatskleisčiau ir nesugadinčiau jums žiūrėjimo malonumo bei nuostabos, vis rečiau patiriamų kino salėje. Esame taip pripratę prie sprogimų, specialiųjų efektų, sekso ir smurto scenų, kad akivaizdūs bandymai šokiruoti ir tampyti mūsų nervus ilgainiui ima erzinti ir tiesiog nebeveikia. Tačiau ne šiuo atveju. Žiūrėdami „Ribą“ kilstelsit antakį, galbūt pasibjaurėsite ar nusikvatosite, bet vargiai liksite abejingi. ...

Paryžietiškas auklėjimas

Nojus Pakėnas
2019-03-31
  Žano Polio Siverako (Jean-Paul Civeyrac) juostos originalus pavadinimas ,,Mano provincialai“ nurodo asmenišką paties kūrėjo santykį su filmo veikėjais, iš visos Prancūzijos atvykusiais studijuoti režisūros į Paryžių. Režisierius atskleidžia jaunystėje patirtą ir savo studentuose matomą jauno žmogaus savęs ir savo vietos naujoje aplinkoje ieškojimą per kūrybą.   Siverakas sugeba vaikino Etieno istorija perteikti ...

Profesionalus mėgėjiškumas

  Režisierės Gabrielos Pichler filmas „Mėgėjos“ („Amatörer“) – 2018 metų Göteborgo kino festivalyje išrinktas geriausiu šiaurietišku filmu išsiskiria gebėjimu taikliai su humoru kalbėti aktualiomis temomis bei nuolat stebinti žiūrovą tiek turinio, tiek formos žaismingumu, šviežumu, derme. Nors mėgėjiškumas kartais supriešinamas su profesionalumu, šiame filme režisierė a...

Jean-Luc Godard pasaulis: nuo Z iki A

Aistė Šivytė
2019-03-30
„Filmas susideda ir trijų dalių: pradžios, vidurio ir pabaigos. Bet nebūtinai tokia tvarka.“- tai yra Godard’o frazė kuri apibrėžia tiek jo kūrybinį kelią, tiek chaotišką požiūrį į kiną. Nuo „Breathless“ iki „Weekend“ režisierius vis stebina neįprastomis raiškos formomis, kuria nuosavą pasaulį ir laikosi jo logikos, nenusileisdamas žiūrovui.               Spalvotieji Godard’o filmai niekad nepabėgs nuo tapatinimo su ikoniškai iš...

Vittorio De Sica

Penktasis dešimtmetis. Antrojo pasaulinio karo nualinta Italija. Betiksliam kraujo liejimui pasibaigus, žmones vis tiek kankino sunkus išgyvenimo faktorius. Todėl nieko nuostabaus, kad kino kūrėjai atsigręžė į žmonių vargią kasdienybę. Tiesa, ankstyvieji neorealistiniai filmai nebuvo taip džiugiai sutikti žiūrovų. Kalbėdamas apie pirmąjį savo pokario kūrinį bei apskritai  vieną iš pirmųjų neorealistinių juostų „Shoeshine“ (ji pripažinta kaip vienu iš geriausių Vittorio De Sicos darbų),  įvardijo jį kaip nenusisekusį. Tuometinė italų tauta, n...

François Truffaut

Toma Kukenytė
2019-03-30
1942 metais Paryžiaus teatre Théâtre Pigalle jaunas berniukas išvydo ankstyvą Marcel Carné Les visiteurs du soir seansą. Sujaudintas artėjančio filmo rodymo, nusprendė tą dieną praleisti mokykloje vykstančias pamokas. Tačiau jau tą patį vakarą berniuko teta pasiūlė nueiti į kino teatrą, būtent į Les visiteurs du soir. Nenorėdamas prisipažinti, jog jau matė šį filmą, neturėjo kito pasirinkimo tik dar kartą jame apsilankyti. Tai buvo vienas iš tų kartų, kuomet F. Truffaut besąlygiškai įsimylėjo kiną, suvokdamas daugkar...

Jean Vigo: (sapnų) pasaulio režisierius

               Beveik kiekvieną sykį žiūrint kokį nors filmą pirmą kartą, nejučiomis užduodu sau klausimą (gaila, kad tik retorinį): „...ką sapnuoja šios kino juostos autorius?. Visgi prancūzų dvidešimto amžiaus pirmosios pusės režisieriaus Jeano Vigo (net mintyse) to nepaklausiau. Priežastis - labai paprasta - režisierius suteikia progą sapnuoti kartu. Tai, žinoma, kiek idealistinis ir mergaitiškai svajingas apibūdinimas, tačiau būtent taip - lyg ką tik nubudusi jaučiausi po kiekvieno ...

Geismas, Amerika ir Pauline Kael

Pauline Keal (1919-2001), įvardijama kaip viena įtakingiausių XX. a. antos pusės Amerikos kino kritikų/ių, pagarsėjusi savo sąmojingomis, kandžiomis ir oponuojančiomis recenzijomis. Pati Kael, savo recenzijas rašiusi po pimosios filmo peržiūros (taip teigia pati autorė), teigė, kad ėjimas į kiną buvo jos pirmoji, protą užtemdanti aistra (tai galima nuspėti ir iš jos dviprasmiškų knygų – recenzijų, ese rinkinių – pavadinimų: „Aš praradau tai filmuose“, „Kiss Kiss Bang Bang“, „Einant pastoviai“, „Svirduliuojant&...

Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA)

2018-ieji Amsterdame 31-ą kartą vykusiam dokumentinių filmų festivaliui IDFA buvo kitokie – nuo sausio meno vadovo pareigas perėmė Orwas Nyrabia. Šis nepriklausomo dokumentinio kino prodiuseris, režisierius, festivalio DOX BOX įkūrėjas žinomas ir kaip aktyvistas, kovojantis su Sirijos režimu. 2012 m. jis buvo sulaikytas Damasko oro uoste ir apkaltintas kūręs filmą apie teroristus (su juo po poros metų lankėsi ir Lietuvoje). Atvykęs į festivalį „Nepatogus kinas“ pristatyti filmo apie Homso miesto ir jo revoliucionierių likimą (&bd...

Lietuviški trumpametražiai filmai „Scanoramos“ programoje „Naujasis Baltijos kinas“

Ieva Toleikytė
2018-12-31
Panelė Merė buvo jauna, panelė Merė buvo graži. Dar ji turėjo sužadėtinį, tokį poną Foksą, apie kurį nieko tikro nežinojo, tik kad jis drąsus, galantiškas ir turtingas. Kartą paklaustas, kur jiedu gyvens po vestuvių, ponas Foksas papasakojo jai apie savo pilį, tačiau, nors ir keista, nepakvietė į svečius. Vieną dieną, kai panelė Merė buvo viena, o ponas Foksas išvykęs, ji nusprendė pati surasti tą pilį ir savomis akimis ją išvysti. Po ilgų ieškojimų galiausiai priėjusi, pamatė keistą dalyką – virš vartų kabėjo užrašas ...

Olivier Assayaso kinas. Apie revoliuciją, kuri neįvyko

Šiuolaikinis kinas nuolatos susilaukia įvairiausių kaltinimų, kad jis - nostalgiškas, apolitiškas, aistoriškas, iškraipo istorinę tiesą, jame per daug smurto, prievartos ir t.t. Tokie kultūros teoretikai kaip Jeanas Baudrillardas ar Fredricas Jamesonas kritikavo šiuolaikinį kiną kaip mitologizuojantį istoriją, kaip praradusį bet kokį „tikro istorinio įvykio“ pojūtį, kaip įklimpūsį stilistiniuose pa(si)kartojimuose, eskapistinį, siekiantį pabėgti iš „kraujuojančių vertybių“ pasaulio. Nors tokie pareiškimai jau yr...

Sergejus Dobrotvorskis – mąstyti kinu

Sergejus Dobrotvorskis rašė, kad Raineriui Werneriui Fassbinderiui „kinas su visais jo mitais, apgaulėmis, keistenybėmis ir kaprizais buvo pagrindine jo savasties paslaptimi, pačiu stipriausiu narkotiku ir pačiu pastoviausiu prisirišimu“, tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį Sergejų Dobrotvorskį, kuris mirė, būdamas tik metais vyresnis už R.W. Fassbinderį, trisdešimt aštuonerių – 1997 m. S. Dobrotvorskis parašė daugiau kaip šešis šimtus straipsnių, yra sukūręs kino scenarijų, vaidinęs bei režis...

Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis

Šių metų Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio organizatoriai, tęsdami politiškai angažuoto kino festivalio tradiciją, deklaravo siekius užčiuopti politines tendencijas Vokietijoje, Europoje ir už jos ribų. Jie taip pat pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir istorijos kartojimąsi. Konkursinėje programoje buvo galima pamatyti ir dabarties politinius procesus analizuojančių, į istoriją besigręžiančių, ir ekologinį ūkininkavimą propaguojančių filmų. Pagr...

Vyrų metai

Filmai, kuriuose imituojama tikrovė – išgalvoti įvykiai perteikiami dokumentine maniera, – tokį menamosios dokumentikos (mockumentary) apibrėžimą galima rasti žodyne; būtent taip apibūdinamas filmas „Velnio metai“ (Rok ďábla, Čekija, 2002). Kodėl čekų režisieriui Petrui Zelenkai prireikia imituoti tikrovę? Nes su draugais (kaip pabrėžiama titruose) nori pasijuokti iš savęs pačių – toks ir yra menamosios dokumentikos tikslas – parodija. Kas yra Zelenka? Režisierius. Kas yra Zelenkos draugai? Muzikantai. Kas pajuokiama „V...

„Nematomas frontas“ ir herojiško tautos pasipriešinimo mitas

„Kas valdo praeitį – valdo ateitį. Kas valdo dabartį – valdo praeitį.“ George Orwell, 1984 Režisierių Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ (2013) – tai, kaip teigiama pačiame filme, partizano, nacionalinio didvyrio Juozo Lukšos-Daumanto (1921-1951) ir jo pasipriešinimo istorija. Tai eksportinis filmas, skirtas edukuoti užsieniečius apie lietuvių pokario anti-sovietinę ginkluotą kovą  (1944-1953). „Nematomas frontas“, kaip ir daugelis kitų tokios tematikos (...

Malonios kino patirtys

Toronto kino festivalio programa, kaip visada, plati ir eklektiška – pilna ir labai gerų, ir prastų, ir vidutiniškų filmų. Kadangi Kalėdos čia pat, norisi kalbėti tik apie gerus, iš kurių daugelį bus galima pamatyti Lietuvoje. Turbūt džiugiausias įvykis šių metų festivalyje buvo Marijos Kavtaradzės filmo „Vasara“ premjera „Atradimų“ programoje. Filmas, kuriame pasakojama apie egzistencinę dviejų psichiatrijos ligoninės pacientų ir psichologijos absolventės kelionę, Lietuvos ekranuose pasirodys pava...

Kiros Muratovos kinas – anarchija kreivų veidrodžių karalystėje

„Šiai planetai aš rašyčiau nulį“, – sako Ofa, režisierės Kiros Muratovos filmo „Trys istorijos“ („Tri istoriji“, 1997) personažė. Manieringosios Renatos Litvinovos kuriama Ofelija specifiniu, ištęsiančiu skiemenis balsu taria: „Aš nemyliu vyrų, aš nemyliu moterų, nemyliu vaikų, man nepatinka žmonės“. Atrodo, kad per „Asteninį sindromą“ („Asteničeskij sindrom“, 1990) buvo atskleista paslaptis apie žmones tarp žmonių, kurią suvokus, lieka arba į gyvenimą žvelgti rimtai ir že...

Marlonas Brando Elia Kazano filme „Geismų tramvajus“

Brando lankė Lee Strasbergo vadovaujamą „Aktorių studiją”, tačiau sporadiškai, o Elaine Strich yra sakiusi, kad „Marlono ėjimas į mokyklą studijuoti metodo būtų tas pats, kas pasiųsti tigrą į džiunglių mokyklą”. Savo tikrąja mokytoja Brando vadino Stellą Adler ir yra sakęs, kad „ji išmokė mane būti natūraliu ir nebandyti vaidinti emocijų, kurių aš asmeniškai nepatiriu spektaklio metu.” Sakoma, kad norint pamatyti metodo „pasirodymą” kine reikia pažiūrėti Marlono Brando įėjimą „Geismų tramvajuje&rdquo...

Vienatvė už kadro, vienatvė kadre

Su Antonu Charitonovu – pagrindiniu filmo personažu, režisierė Liubovė Arkus susipažino 2008-aisiais metais, perskaičiusi berniuko rašinį „Žmonės“. Lygiai taip pat netikėtai, kaip ir ši pažintis su autizmu sergančiu vaiku, iš kinotyrininkės L. Arkus pavertė režisiere, kuriančia dokumentinį filmą apie Antono akistatą su gyvenimu. Filmas „Antonas čia, šalia“ (Антон тут рядом, Rusija, 2012) išsako autorės poziciją, kuri sąmoningai nevengia sentimentalaus ir asmeniško žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio filmo pas...

Boguslawas Linda: lenkų kino chameleonas

Boguslawo Lindos, vieno prieštaringiausių ir garsiausių lenkų kino aktorių, charizma pasireiškia taupiuose gestuose, mimikoje, aistringame, atvirame ir kartu melancholiškame žvilgsnyje, o įgimtas jusliškumas ir ekstremalūs pasirodymai ekrane gali būti lyginami net su geriausiais Marlono Brando ar Alo Pacino vaidmenimis. Nors 10 deš. jo populiarumą ir žvaigždės statusą įtvirtino Wladyslawo Pasikowskio politiniai veiksmo filmai, ypač pirmoji „Šunų“ („Psy“, 1992) dalis, Boguslawas Linda vienus įsimintiniausių ir ryškiausi...

Martino Scorsese’s dokumentika: istorija per biografiją

Dokumentiniuose Martino Scorsese‘ės filmuose istorija atsiveria per biografijas, o šios glaudžiai susijusios tiek su esamuoju laiku, tiek su laikmečiu bei jo kontekstais. Laikas tampa istorijos ir tikrovės liudininku. Nors dokumentinis filmo žanras tarsi įpareigoja žiūrovą būti atidžiam faktams, tačiau Scorsese‘ės požiūris į dokumentinę tikrovę – žanrinis, poetiškas, karikatūrizuotas, todėl visada kirba abejonė – ar galime aklai pasitikėti šia mefistofeliška režisieriaus šypsena? Filmuose skirtingai dominuoja laiko ir istorinės tikr...

Dvi intelektualės su karžygių genais

Ada Paukštytė
2018-12-26
Spalio viduryje kino ekranuose bus atverstas istorijos puslapis, pasakojantis apie bajoraites seseris Chodakauskaites, ankstyvoje jaunystėje pasirinkusias lietuvybę ir kūrusias Lietuvos valstybę. Dokumentinė juosta „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ supažindina su pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetoniene, ilgamečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga Tūbeliene ir patriotiška tarpukario dvasia. Filmo režisierė Ramunė Kudzmanaitė, operatorius Rimvydas Leipus, dailininkas Ramu...

Istorijos pojūtis šiuolaikiniame kine – režisierės Jane Campion kūryba

I.  „Kostiumo sagos, mirštančio generolo munduras <...> kažkokiu būdu siejasi su laiku ir istorijos įvykiais“, – Edgaro Windo mintį dėsto Michailas Jampolskis paskaitoje „Istorija kaip asambliažas“, kurioje pasakoja apie XIX a. atsiradusį istorizmą, jis susijęs su padidėjusiu dėmesiu praeities detalėms bei su muziejų ir antikvariatų suklestėjimu. Trijuose režisierės Jane Campion (g. 1954) filmuose persikeliama į XIX a.: „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), „Moters portretas“ (The Potrait of a Lady

Atkūrimas kaip kritinis istorijos tyrimas

Walteris Benjaminas garsiosiose “Istorijos filosofijos tezėse“ klausia su kuo tapatinasi istorizmo atstovas? ir iš karto atsako – su nugalėtoju: Dabartiniai valdovai yra visų praeities laimėtojų įpėdiniai. Taigi įsijautimas į nugalėtoją visuomet parankus to meto valdovams.<…> Visi, ligi šios dienos iškovoję pergalę, žygiuoja drauge triumfo eisenoje, kurią niūnai viešpataujantys veda per parblokštuosius. Taigi Benjaminui – kalbėti istoriją – tai sakyti melą. Visgi didelis reenactment...

Atsitiktinumai ir gudrybės

Filme „Sztuczki“ režisierius Andrzej Jakimowski žaismingai pasakoja brolio ir sesers, Stefeko ir Elkos istoriją, jų pastangas apgauti arba privilioti sėkmę keistiems nepažįstamiesiems, o taip pat ir sau. Filmo pradžioje matome Stefeką (akt. Damian Ul) ir Elką (akt. Ewelina Walendziak) nerūpestingai valgančius arbūzą. Dar nežinodami, koks ryšys jiedu sieja, dėl ryškau...

Vienos šypsenos metamorfozės

Tarp Vyslos upės ir Vavelio pilies driekiasi kino žvaigždžių takas, viena jų priklauso aktoriui Bogusławui Lindai, kuris Krokuvoje baigė Teatro mokyklą ir kurį laiką dirbo Senajame miesto teatre. Kita šlovės alėja, kurioje Linda paliko savo parašą, yra Torunėje, kur 1952 m. gimė būsimas aktorius. Gal tik atsitiktinumas, tačiau gimtadienį birželio 27 dieną Bogusławas Linda švenčia kartu su režisieriumi Krzysztofu Kieślowskiu bei jų sukurtu personažu Viteku. Pagrindinis „Atsitiktinumo“ („Przypadek“, 1981) herojus filme išgyvena tris skirting...

Jono Meko atminties kinas

Nuo 7 deš. pradžios Jonas Mekas (g. 1922 m., Semeniškėse) dokumentuoja savo gyvenimą, kurdamas asmeninį liudijimą apie draugystę, egzilį ir istorijos „tekėjimą”. Kone visus J. Meko filmus (išskyrus The Brig, 1964) galima apibūdinti kaip impresionistinius (auto)biografinius dienoraščius. Nors, žinoma, filmuodamas išorinį pasaulį, avangardinio kino krikštatėvis iš tiesų filmuoja savo vidinį pasaulį. Atmesdamas dramą, saspensą, linijinį naratyvą, J. Mekas dokumentuoja tai, ką jis pats vadina „mažais, intymiai...

Recenzija Rūtos Oginskaitės straipsniui „Irimo laikų dokumentika“

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė straispnyje „Irimo laikų dokumentika“, parašytame 1993 metais,  plačiau ir kruopščiau analizuoja Audriaus Stonio filmus ir jų kontekstus, o jeigu dar tiksliau – visą režisieriaus kūrybinį kelią. Kino kritikės piešiamas Audriaus Stonio portretas – skaidrus, šviesus ir, drįsčiau pasakyti, herojiškas. Šis kino režisierius siekė tapti aktoriumi (sekė tėvų pėdomis, kurie buvo Jaunimo teatro aktoriai), tačiau savo mokytojo Henriko Šablevičiaus dėka pajuto nenumaldomą aist...

Žmonės kenčia ir yra čia, šalia

„Visą gyvenimą kūriau kino žurnalą „Seans“ ir man nebuvo svarbu, kiek žmonių jį skaitys, bet man rūpėjo, kad filmą „Antonas čia, šalia“ pamatytų kuo daugiau žmonių“, – su žiūrovais dalinasi dėl gyvenimo aplinkybių režisiere tapusi kinotyrininkė Liubov Arkus. Šiandien jos veiklos sritimi tapo darbas su suaugusiais autistais. Filmas „Antonas čia, šalia“ (Антон тут рядом, Rusija, 2012) Lietuvoje buvo pristatytas 2013 m. per „Kino pavasario“ festivalį, o tų pačių metų rudenį „Vilniaus dokumenti...

Michaelio Haneke‘s sado-humanistinis kinas

Kine kaip katarsis Michaelis Hanekė, ko gero, nurodė visos savo kino programos esmę: Mano filmai sumanyti kaip poleminiai pareiškimai prieš amerikietišką „staigmenų atakų“ kiną ir žiūrovo de-įgalinimą. Jie yra primygtinų klausimų kino apeliacija vietoje klaidingų atsakymų (nes per greiti), išaiškinant atstumą vietoje artumo pažeidimo, siekiant provokacijos ir dialogo vietoje vartojimo ir konsensuso. Gimęs 1949 m. Michaelis Hanekė kurti kiną pradėjo palyginti vėlai, po filosofijos, psichologijos ir teatro st...

Vladislovas Starevičius - tarp realybės ir pasakos

Kalba yra sudėtingas dalykas. Žodžiai išeina iš žmogaus lūpų savaime, tačiau nėra net menkiausios galimybės, kad jie bus atskirti nuo tam tikros ideologijos, požiūrio, kultūros, manieros. Mano gyvenamuoju laikotarpiu universalumas nustojo egzistuoti. Sunku pasakyti ar jis egzistavo anksčiau, ar tai tebuvo įmantrus žodis, paverčiantis „tiesą“ tiesa, tinkama ir suprantama visiems. Tačiau tiesa nėra taisyklė. Ypatingai tada, kai kalbame apie dvasią paliečiančius dalykus. Kai kalbame apie meną ir supratimą ieškome tiesos, o ne teisingo atsakymo. Tačiau net ir &s...

Fokstrotas (Foxtrot)

Ieva Toleikytė
2018-12-22
Samuelis Maozas pasakoja, kad idėja filmui „Fokstrotas“ kilo iš tikro nutikimo: režisieriaus dukra nuolat pramiegodavo mokyklą ir prašydavo tėčio iškviesti jai taksi, kad spėtų į pamokas. Galų gale vieną kartą supykęs jis nusprendė pamokyti dukrą ir liepė jai važiuoti autobusu – pavėluos, tai pavėluos, pati kalta. Praėjus gal dešimčiai minučių, Maozas išgirdo per radiją, kad 5-ame autobuse (kuriuo ji važiuodavo į mokyklą) susisprogdino teroristas ir žuvo daugybė žmonių. Dukra nekėlė ragelio ir kokią valandą Maozas...

Filmas „Erratum“ – klaida ištaisyta

Debiutinio pilnametražio lenkų režisieriaus Mareko Lechki vaidybinio filmo „Erratum“ (2010) siužeto pagrindu tampa tėvo ir sūnaus konfliktas, atskleidžiamas iš sūnaus pozicijos. Aktoriaus Tomaszo Koto kuriamam pagrindiniam veikėjui, 34 metų didmiestyje gyvenančiam, finansininkui Michalui, komandiruotė į gimtąjį Ščeciną tampa lemtinga kelione į praeitį. Filme naudojami pasikartojantys motyvai virsta kūrinio idėjas perteikiančiais simboliais. Nuo pirmojo kadro vanduo tampa pagrindiniu filmo leitmotyvu, įgaunančiu apsivalymo nuo kalčių ir atleidimo bei susit...

Lėtumo estetika, nykstančios erdvės ir sustingęs laikas Šarūno Barto filme „Trys dienos“

Šarūno Barto filmai dažnai apibūdinami kaip tie, kuriuose nieko nevyksta, naudojama daug gamtovaizdžių, o veikėjai nieko neveikia, tik žiūri pro langą arba rūko. Aiškiai paveiktas rusų poetinio kino tradicijos, Bartas sukūrė specifinę kinematografinę kalbą, kurią, pasak kritiko Sauliaus Macaičio, apibūdina „rimtas tonas, sulėtintas ir rafinuotas plastiškumas, filosofinė perspektyva, siekianti universalios prasmės, kuri yra pastebima tik kruopščiai stebimos visumos kontekste“. Didžiumą Šarūno Barto, taip pat tokių kino autorių kaip  Chantal...