Karštis, kuris užburia
„Karštis“ (rež. Maya Werneck Da-Rin, 2019) - filmas, primenantis G. G. Markeso istorijas, kuriose aprašytas panašus balansas tarp kasdienės realybės ir magijos. Filmo idėja režisierei Maya Werneck Da-Rin kilo bendraujant su Amazonės indėnų bendruomenėmis, todėl šis filmas yra kilęs iš realijų tų žmonių gyvenimuose.
Filmo siužetas – pagrindinio veikėjo Justino ir jo dukros kasdienybė. Filmas prasideda ilgu kadru – Justinas palieka savo darbovietę ir keliauja namo. Kelionės maršrutas pereina iš visiškai industrinio bei urbanistinio kraštovaizdžio prie laukinės, natūralios gamtos. Justino šeima gyvena simbolinėje erdvėje – tarp miesto ir miško. Tai pereinamasis kelias, kuriame pasiliko Justinas. Jis neranda kelio atgal į gimtąjį kaimą, bet negali persikelti į miestą kaip dukra. Taip parodomas kartų skirtumas. Jaunesnieji indėnai tolsta nuo tradicijų ir be problemų asimiliuojasi į naują, kapitalistinį, darbo vedamą pasaulį. Justino dukra dirba ligoninėje ir nori išvažiuoti į sostinę studijuoti medicinos. Justinas tokiame pasaulyje nepritampa: jis abejingai vykdo savo darbą, nepripažįsta medicinos, šaiposi iš sūnaus, kuris maitinasi maistu iš parduotuvių ir negalėtų dirbti žemės. Justino atitrūkimas nuo realybės vaizduojamas pasitelkiant kinematografiją: uosto peizaže Justinas yra aiškiai visiems matomas, visada vienas, jis bando pasislėpti tarp krovininių dėžių, tačiau vis vien yra greitai pastebimas. Justinas yra įkalintas begaliniame konstrukcijų pasaulyje – dėžėje, kurioje kiti žmonės jį nuvertina, negerbia, nevadina vardu. Taip jam pakyla karštis.
Karštinė – reiškinys, kylantis Desanos gentainiams, ir simbolizuoja namų ilgesį, išreikštą per kultūrinę asimiliaciją ir jos poveikį indėnams. Jie palieka savo namus, norėdami miestuose geriau užsidirbti ir nugyventi geresnį gyvenimą, tačiau atitrūkę nuo tradicijų praranda savo identitetą ir suserga karštine. Filme pirmas karštinės atvejis pasireiškia senolei, kuri atkeliavo į Manauš uostą užsiimti prekyba. Su ja negali susikalbėti ne tik ligoninės personalas, bet ir indėnė Justino dukra – senolė lieka viena nepažįstamame pasaulyje. Jos padėtis tampa aliuzija tolimesniems Justino išgyvenimams. Tai gerai nupasakoja ir pats Justinas, savo anūkui sekdamas pasaką apie nelaimingą medžiotoją, kuris, nors ir turėjo daug maisto, vis vien išėjo medžioti ir pasiklydo. Jo paklydimas kilo iš godumo, noro turėti dar daugiau. Jis patenka į stebuklingųjų beždžionių nelaisvę, į stebuklingą pasaulį, kuriame užmiršta kaip grįžti namo. Senelio pasakojimas – alegorija apie jo gyvenimą – jis irgi nežino kelio atgal.
Filmas patraukia žiūrovą savo detalėmis: nors siužetas lėtas, sudomina veikėjų jausmai ir juos supančios vietos, kurios paraleliai vystosi kartu su siužetine linija – tarp griežtų uosto formų ir tamsių neįžengiamų gamtos užkaborių užsisuka užburtas ratas. Žiūrovas kaip ir pagrindinis veikėjas Justinas negali ištrūkti iš kadro. Šį pojūtį sustiprina stabilus kameros rakursas, ji nejuda ir išlieka statiška viso filmo metu. Statiški ir ilgi kadrai įtraukia - tą atskleidžia ir gamtos, uosto garsai, kurie cikliškai kartojasi, kartais susiliedami į vieną nenutrūkstantį garsą. Jie kuria paslaptingą atmosferą ir leidžia įsijausti į rodomus vaizdus.
Vis dėlto filmo pabaiga viltinga. Justinas palieka savo karštinės židinį ir išvyksta namo. Paskutiniame kadre Justinas dingsta medžių tankmėje, kur jis įsilieja į gamtą, kur jo silueto nebematyti, kur jis gali būti savimi. Pačioje pabaigoje pirmąkart pasigirsta muzika – čiabuvės moters daina. Jos žodžiai kartojasi kaip ir kiti garsai, kuriuos girdėjome filme, tačiau ši daina yra išsilaisvinimas nuo prieš tai vyravusios priespaudos, baimės ir vienatvės.