Ekspresionizmas bei jo bruožai filmuose

Pirmą kartą Vokietijoje ekspresijos, kaip meninio kūrinio principas buvo paminėtas 1908 m. Po kelerių metų, šis menas įsivyravo dailėje, teatre, muzikoje bei literatūroje. Ir štai, po kone dešimtmečio turime nemažą skaičių ekspresionistinio kino pavyzdžių. Šiame rašto darbe aptarsiu du iš jų Carlo Mayerio ir Hanso Janowitzo „Daktaro Kaligario kabinetas“ bei F. W. Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“. Šie filmai siejamai su ekspresionizmo pradžia. Ir ne veltui, filmuose apstu naujų iki tol kino ekranuose dar nematytų motyvų, naujovių ir elementų. Kinas įžengė į brandos amžių ir tapo pripažintu meno kūriniu, pritraukė kūrėjus novatorius, ekspermentatorius, kurie žiūrovams siūlė dar neatrastą, išraiškingą vaizdų bei veiksmų visumą. Visų šių avangardistų dėka atsirado kinas, kurį šiomis dienomis vadiname nekomerciniu.

Svarbu paminėti, jog abiejų filmų tematika atskleidžia ekspresionistų kuriamas idėjas – realizmo ar natūralizmo atsisakymas. „Daktaro Kaligario kabineto“ erdvė neįtelpa į realizmo rėmus, dėl naudojamų dekoracijų, o ir filmo tema – 23 metus miegojęs lunatikas žudikas neskamba tikroviškai. Tą patį regime pažvelgę į „Nosferatu“. Filmo siužete sukasi grafas vampyras, tai yra vienas iš pirmųjų siaubo filmų

Vienas iš ryškiasių ekspresionizmo bruožų filmuose „Daktaro Kaligario kabinetas“ ir „Nosferatu“ yra dekoracijos. „Daktaro Kaligario kabinetui“ Robertas Wiene pasikvietė garsios menininkų grupės „Dear Sturm“ narius ekspresionizmo vaizdiniui sukurti. Panašu, jog šioje vietoje menininkai pasidarbavo itin gerai. Dekoracijos lyg atskiri meno kūriniai, kurie galėtų būti eksponuojami galerijoje. Iki galo netikroviški iki galo ekspresionistiniai. Pirmą kartą pamatę miestą bendrame plane, pastebime, jog jis lyg perkeltas iš pasakų knygos, stovintis ant kalno, su begale mažų kreivų namelių aukštais, smailiais stogais. Mieste Iškraipytos, deformuotos sienos, išraiškingos namų formos. Užlūžtančios, kreivos gatvės, vingiuoti laiptai. Ryškus daiktų netikroviškumas – per aukšta kėdė, per didelis jos atlošas. Kaligario namas demonstratyviai per mažas asmeniui, lubos itin žemos, kreivos durys, neproporcingas, netaisyklingų formų langas. „Daktaro Kaligario kabinete“ nenaudojamos tikroviškos dekoracijos, jos buvo tapomos, norit sukurti, iškreiptą estetikos santykį. F. W. Murnau filme „Nosferatu. Siaubo simfonija“ regime atvirkščia ekspresionistinių dekoracijų variantą nei pasiūlytų Roberto Wiene filme. Šiame filme dekoracijos realistiškos, tačiau groteskiškos. Dideli niūrus pastatai, tamsi grafo pilis. Niūrus baroko interjeras, tamsūs miškai yra taikli aliuzija į vidinį žmogaus pasaulį, kuris atitinką šiurpią aplinką. Išsigandęs, sutrikęs, taip žmogus jaučiasi apsuptas tamsių betono sienų. Savuose namuose, Wisborge, Huteris su žmona jaučiasi saugūs, mylimi, erdvė tam akomponuoja. Gėlėmis išmarginti tapetai, Elen rankose laikomos gėlės, simbolizuoja ramybę, gėrį, būtent taip šie veikėjai ir jaučiasi. Murnau sustiprina personažo vidinius išgyvenimus, pasirinkdamas jų jauseną atspindinčią aplinką, tai yra vienas iš ekspresionistinių dekoracijų panaudojimo būdų. Šešėliai bei spalvų žaismas taipogi yra vienas iš ekspresionistinių, analizuojamų filmų elementų. Abiejuose filmuose kuriamas tamsos ir šviesos kontrastas, leidžiantis suprasti dienos metą bei emociją. Šešėliai pasitarnaudami dekoracijoms dar labiau jas išryškina, taipogi pabrėžia personažo judesius, manieras.

Grimas bei kostiumai papildo dekoracijų kuriamą nuotaiką, atskleisdami ekspresionizmo ypatumus. „Daktaro Kaligario kabinete“ naudojami kostiumai yra paprasti, neišsiskiriantys, uždari ir konservatyvus, tačiau kuria kontrastą su naudojamu grimu, mat šis atvirkščiai kostiumams yra itin įmantrus ir ryškus. Koreguojamos visos veido detalės, ryškinami antakiai bei akys, pabrėžiamos lūpos. Makiažas kuria išraiškingesnę emociją. Filme „Nosferatu“ renkamasi kiek santūresnis grimas. Išskirti būtų galima nebent drakulą bei jo pavaldinį. Pastarasis skiriasi ryškiais, stambiais antakiais bei plaukais ausyse, jo šeimininkas – nuplikusia galva, stačiomis ausimis, pajuodusiais paakiais bei „vampyriškais“ dantimis. Šie du personažai savo išvaizda logiškai yra išskiriami iš kitų veikėjų, nes jie simbolizuoja blogį, įkūnija antagonistiškąją kūrinio pusę. „Nosferatu“ kostiumai yra tipiniai XIX amžiaus drabužiai, jie taikliai parinkti, nes pasitarnauja įkūnijant praeitį, o tuo pačiu atitinka niūrią filmo nuotaiką. Abiejų filmų naudojamas grimas padeda atskleisti ekspresionizmo bruožą – personažo emocijos turi būti aiškiai matomos ir suprantamos.

Nemažiau svarbus ekspresionistinis personažų judesių ir emocijų elementas. Šiai avangardistinei srovei būdingos sureikšmintos, pernelyg išgyventos emocijos, atskleidžiančios vidinius personažo išgyvenimus bei jausmus, taipogi ne tikroviškumo jausmą kuriantys netaisyklingi, nenatūralūs judesiai. Filme „Daktaro Kaligario kabinetas“ galime nuolatos matyti pasikartojančius personažų kraštutinius judesius, jie arba itin lėti arba pernelyg staigūs. Kaligaro užhipnotizuoto, asmeninio žudiko, Cesaro judesiai, einant žudyti merginos, įnoringi, sulėtinti, tačiau drastiški, kuriantys ekspresiją. Jo lėtas, statiškas slinkimas link miegančios aukos, kuria įtampą. Pagrobęs merginą ir besistengdamas pasprukti nuo jį besivejančių asmenų, Cesaris bėga pro mišką, jo judesiai susijungia su erdve, o jis pat hipotetiškai ir vaizdiškai tampa medžiu. Šis motyvas sustiprina aplinkos vaizdą, kas ir yra svarbi ekspresionizmo dalis – vaizdas. Nenatūraliai staigūs judesiai atsispindėjo scenoje, kuomet Francio mylimoji skaito knyga ir laukia negrįžtančio tėvo. Beskaitydama ji vis pakelia akis ir sukioja galvą į visas puses, lyg tikėdamasi tuojau jį išvysti. Emocijos šiame filme užima nemenkesnę vietą. Jos tampa pagrindiniu veiksniu leidžiančių žiūrovui suprasti personažų išgyvenimus, tiesa, itin sutirštintus. Francis sužinojęs, jog jo draugas, Alanas buvo nužudytas netveria sielvarto, vos bepastovi, o jo veide spinduliuoja akivaizdžiai nenatūralia išgyvenamo skausmo mimika. Kuomet Džeinė pirmą kartą pamato Cesarį, ekspresyviai išpūtusi akis iš nuostabos ir baimės, pabėga. Šiame filme vyrauja įvairių spalvų emocijų paletė ir jos visos tokios ryškios, jog žiūrint filmą galvoje nė nešmėsteli klausimas, kokią emocinę būseną šiuo metu išgyvena personažas. Itin panašią, o galbūt net identišką situaciją randame filme „Nosferatu“. Filmo veikėjai demonstruoja sulėtintus judesius, o jų emocijos ne ką menkiau reiškiamos. Šiame filme niekas negalėtų prilygti grafo drakulos ekspresyviems judesiams. Daugelis jo žingsnių sulėtinti, kūnas sustingęs, rankos stipriai prispausto prie šonų, tačiau visa ši demonstratyvi jo maniera, puikiai išpildo, įkūnijamą personažą – negyvą drakulą. Panašus pavyzdys galėtų būti, kuomet Huteris supranta, jog atvyko pas vampyrą, pamatęs jį miegant karste, lėčiau nei lėtai išeina iš rūsio, nors yra persigandęs. Tiek filmas „Daktaro Kaligario kabinetas“ tie „Nosferatu“ atitinka ekspresionistišką judesių bei emocijų kriterijų, kuris mum leidžia aiškiai matyti, veikėjų išgyvenimus.

 „Nosferatu“ filmo grėsmingumas daugiausia kyla, dėl tikroviškos natūros, negatyvinių planų, logišką seką ardančio montažo, šiurpaus ir groteskiško vampyro. „Daktaro Kaligario kabineto“ scenaristai norėjo, kad šis filmas neprimintų nieko, kas buvo rodoma iki tol. Filmas buvo tarsi atgyjęs paveikslas. Filmo kūrėjai mažiau dėmesio skyrė montažui, filmo centre deformuota erdvė, išraiškingos formos. Režisierius Mayeris teigė, jog „Kamera negali judėti, ji turi būti visur. Ji turi priartėti prie daiktų, o svarbiasia – prie žmonių. Šnipinėti jų sielvartus ir džiaugsmus, tyrinėti kaktos prakaitą, sekti palengvėjimo atodūsius“. Filmų kompozicija išsiskiria gelme, o interjerų bei manierų dirbtinumas naudojamas įtampai sustiprinti, paslaptingumui sukurti. Filmuose buvo atvertas poetinis lygmuo, kurio centre personažų išgyvenimai bei juos atspindinčios emocijos.