To, kas arti, prasmė ir beprasmybė

Šiemet kino festivalio „Scanorama“ tarptautinėje trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“, skatinančioje jaunuosius talentus, dalyvavo penki Lietuvos kūrėjų darbai, parodyti ir atskiru seansu. Iš jų negalima nuspėti Lietuvos kino ateities ar įvardyti jaunuosius kūrėjus dominančias temas ir kino stilius. Palyginti su praėjusių metų programos temine ir stilistine įvairove, šiemet filmai nenutolsta nuo mus supančio laiko ir aplinkos. Kai kuriems režisieriams tai leidžia pasakyti ką nors prasmingo apie būtį ir tikrovę, kitiems – pastarąją atkurti ar užfiksuoti jos atkarpą. Tad viskas, ką galima padaryti, – pažvelgti į kiekvieną kūrinį atskirai.

Programoje išsiskyrė Marijos Stonytės filmas „Vienas gyvenimas“, tarptautinės žiuri pelnytai apdovanotas kaip geriausias lietuviškas trumpametražis konkurso filmas. Per drugelių gyvenimą ir mirtį režisierė atskleidžia „nekaltą“ žmonių žiaurumą. Pramogai auginami drugeliai pasirodo arenoje vykstančiame populiariosios klasikinės muzikos šou. Skrisdami į prožektorių šviesas jie nudega, ant grindų susimaišę su konfeti blizgučiais yra mindomi žiūrovų... Režisierė ne tik parodo šiuolaikinės masinės kultūros kičą, tuštybę ir brutalumą, bet ir leidžia pajusti gyvybės trapumą, beprasmišką kančią ir neteisybę, taip pat pagalvoti apie būties prasmę, žmogaus ir gyvūno santykį. Savo filmo herojus – drugelius ir žmones – Stonytė stebi subtiliai, nesmerkdama. Kad ji geba nemoralizuodama atskleisti savo požiūrį, parodė ir ankstesnis jos dokumentinis filmas „Kalnai Kalnai“ (2015), kuriame humaniškai ir su humoru stebimos skirtingos kartos ir jų idealai. Tik naujame filme šypseną keičia taurus liūdesys.

„Vienas gyvenimas“ – ne tik ilgiausias (19 min.), bet ir rimčiausias programos filmas, pasižymintis keliais prasminiais sluoksniais. Kitas didesnio užmojo kūrinys – minute trumpesnis Jorės Janavičiūtės filmas „Laiku“ apie nuolat vėluojančią merginą (Milda Noreikaitė). Tai ir būsenos filmas, ir psichologinė drama. Dvidešimt septynerių metų teisininkei darbas yra būties pamatas. Ji mokosi vairuoti automobilį, o santykis su vairavimo instruktoriumi (Vygandas Vadeiša) ir pokalbiai su virtualia pagalbininke Siri (dažnas sprendimas) atskleidžia jos vienišumą ir išstumtą žmogiško artumo poreikį. Ankstesnis režisierės filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (2017) taip pat buvo apie jausmų ilgesį ir tuštumą patiriančius jaunus žmones.

Kitas programos kūrinys apie vienatvę ir laukimą, tik šįkart pagyvenusio žmogaus, – vos dviejų minučių Dominykos Adomaitytės ir Vykinto Labanausko animacinis filmas „Močiutės blynai“. Daugiabučio virtuvėje, už lango tupint balandžiui, močiutė kepa blynus. Kūrėjai meistriškai perteikia idėją ir meniškai sukuria veikėją bei jos aplinkos detales, kurių kaligrafinį tikslumą malonu stebėti. Tik filmo pabaigoje ant tuščios lėkštės pasirodantis užrašas, raginantis paskambinti senelei, suteikia jam socialinės reklamos atspalvį, pakartodamas tai, ką pasako blynų kalnai.

Vos keturias minutes trunkantis Urtės Sabutytės „Šviesus rytojus“ išlaiko siaubo filmo įtampą ir leidžia aktorėms (Dovilei Kundrotaitei, Aistei Zabotkaitei, Lyjai Maknavičiūtei) suvaidinti baimę. Pesimistinė juodojo humoro parabolė apie pelkėje skendintį šviesų rytojų ir paslaptingų jėgų pagrobtas merginas tėra kino meistriškumo pratybos.

Klemento L. Davidavičiaus filme „Kampas“ per Lenkijos kikbokso čempionatą fiksuojamas sportininkės ir trenerio ryšys. Jis daro viską, kad ji galėtų susitelkti į kovą. Dinamiško ritmo filme vyrauja iš arti rodomi emocionalūs veikėjų veidai, tačiau už stebimos tikrovės vis dėlto neprasiskverbia dar vienas prasminis klodas, nors pažado būta. Bet tai tik patvirtina potencialą, kurį turi kiekvienas iš minėtų jaunųjų kūrėjų.