Pasaulio šerdis (Serdce mira)
„Nėra taip, kad nekenčiame smurto. Mes nekenčiame ir baiminamės netinkamo smurto, smurto netinkamame kontekste. Smurtas tinkamame kontekste – visai kas kita. Nemažai sumokame, kad stebėtume jį stadione, vaikus mokome atsikirsti, didžiuojamės, kai, būdami pagyvenę, krepšinio rungtynėse sugebam trinktelėti klubu. Mūsų pokalbiai kupini karinių metaforų – ginkluojamės, kai mūsų idėjos užginčijamos. Sporto komandų pavadinimuose šloviname smurtą: „Kariai“, „Vikingai“, „Tigrai“, „Lokiai&ldqu...
Geismas, Amerika ir Pauline Kael
Pauline Keal (1919-2001), įvardijama kaip viena įtakingiausių XX. a. antos pusės Amerikos kino kritikų/ių, pagarsėjusi savo sąmojingomis, kandžiomis ir oponuojančiomis recenzijomis. Pati Kael, savo recenzijas rašiusi po pimosios filmo peržiūros (taip teigia pati autorė), teigė, kad ėjimas į kiną buvo jos pirmoji, protą užtemdanti aistra (tai galima nuspėti ir iš jos dviprasmiškų knygų – recenzijų, ese rinkinių – pavadinimų: „Aš praradau tai filmuose“, „Kiss Kiss Bang Bang“, „Einant pastoviai“, „Svirduliuojant&...
Lietuviški trumpametražiai filmai „Scanoramos“ programoje „Naujasis Baltijos kinas“
Panelė Merė buvo jauna, panelė Merė buvo graži. Dar ji turėjo sužadėtinį, tokį poną Foksą, apie kurį nieko tikro nežinojo, tik kad jis drąsus, galantiškas ir turtingas. Kartą paklaustas, kur jiedu gyvens po vestuvių, ponas Foksas papasakojo jai apie savo pilį, tačiau, nors ir keista, nepakvietė į svečius. Vieną dieną, kai panelė Merė buvo viena, o ponas Foksas išvykęs, ji nusprendė pati surasti tą pilį ir savomis akimis ją išvysti. Po ilgų ieškojimų galiausiai priėjusi, pamatė keistą dalyką – virš vartų kabėjo užrašas ...
Olivier Assayaso kinas. Apie revoliuciją, kuri neįvyko
Šiuolaikinis kinas nuolatos susilaukia įvairiausių kaltinimų, kad jis - nostalgiškas, apolitiškas, aistoriškas, iškraipo istorinę tiesą, jame per daug smurto, prievartos ir t.t. Tokie kultūros teoretikai kaip Jeanas Baudrillardas ar Fredricas Jamesonas kritikavo šiuolaikinį kiną kaip mitologizuojantį istoriją, kaip praradusį bet kokį „tikro istorinio įvykio“ pojūtį, kaip įklimpūsį stilistiniuose pa(si)kartojimuose, eskapistinį, siekiantį pabėgti iš „kraujuojančių vertybių“ pasaulio. Nors tokie pareiškimai jau yr...
Sergejus Dobrotvorskis – mąstyti kinu
Sergejus Dobrotvorskis rašė, kad Raineriui Werneriui Fassbinderiui „kinas su visais jo mitais, apgaulėmis, keistenybėmis ir kaprizais buvo pagrindine jo savasties paslaptimi, pačiu stipriausiu narkotiku ir pačiu pastoviausiu prisirišimu“, tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį Sergejų Dobrotvorskį, kuris mirė, būdamas tik metais vyresnis už R.W. Fassbinderį, trisdešimt aštuonerių – 1997 m. S. Dobrotvorskis parašė daugiau kaip šešis šimtus straipsnių, yra sukūręs kino scenarijų, vaidinęs bei režis...
Kiros Muratovos kinas – anarchija kreivų veidrodžių karalystėje
„Šiai planetai aš rašyčiau nulį“, – sako Ofa, režisierės Kiros Muratovos filmo „Trys istorijos“ („Tri istoriji“, 1997) personažė. Manieringosios Renatos Litvinovos kuriama Ofelija specifiniu, ištęsiančiu skiemenis balsu taria: „Aš nemyliu vyrų, aš nemyliu moterų, nemyliu vaikų, man nepatinka žmonės“. Atrodo, kad per „Asteninį sindromą“ („Asteničeskij sindrom“, 1990) buvo atskleista paslaptis apie žmones tarp žmonių, kurią suvokus, lieka arba į gyvenimą žvelgti rimtai ir že...
Jono Meko atminties kinas
Nuo 7 deš. pradžios Jonas Mekas (g. 1922 m., Semeniškėse) dokumentuoja savo gyvenimą, kurdamas asmeninį liudijimą apie draugystę, egzilį ir istorijos „tekėjimą”.
Kone visus J. Meko filmus (išskyrus The Brig, 1964) galima apibūdinti kaip impresionistinius (auto)biografinius dienoraščius. Nors, žinoma, filmuodamas išorinį pasaulį, avangardinio kino krikštatėvis iš tiesų filmuoja savo vidinį pasaulį. Atmesdamas dramą, saspensą, linijinį naratyvą, J. Mekas dokumentuoja tai, ką jis pats vadina „mažais, intymiai...
Vladislovas Starevičius - tarp realybės ir pasakos
Kalba yra sudėtingas dalykas. Žodžiai išeina iš žmogaus lūpų savaime, tačiau nėra net menkiausios galimybės, kad jie bus atskirti nuo tam tikros ideologijos, požiūrio, kultūros, manieros. Mano gyvenamuoju laikotarpiu universalumas nustojo egzistuoti. Sunku pasakyti ar jis egzistavo anksčiau, ar tai tebuvo įmantrus žodis, paverčiantis „tiesą“ tiesa, tinkama ir suprantama visiems. Tačiau tiesa nėra taisyklė. Ypatingai tada, kai kalbame apie dvasią paliečiančius dalykus. Kai kalbame apie meną ir supratimą ieškome tiesos, o ne teisingo atsakymo. Tačiau net ir &s...
Lėtumo estetika, nykstančios erdvės ir sustingęs laikas Šarūno Barto filme „Trys dienos“
Šarūno Barto filmai dažnai apibūdinami kaip tie, kuriuose nieko nevyksta, naudojama daug gamtovaizdžių, o veikėjai nieko neveikia, tik žiūri pro langą arba rūko. Aiškiai paveiktas rusų poetinio kino tradicijos, Bartas sukūrė specifinę kinematografinę kalbą, kurią, pasak kritiko Sauliaus Macaičio, apibūdina „rimtas tonas, sulėtintas ir rafinuotas plastiškumas, filosofinė perspektyva, siekianti universalios prasmės, kuri yra pastebima tik kruopščiai stebimos visumos kontekste“. Didžiumą Šarūno Barto, taip pat tokių kino autorių kaip Chantal...
.jpg)
