„Triumfas“

 „Neliečiamieji“ šiemet minės dešimtąsias metines. Nuo tada prancūziško kino komercinėse lankose pradėjo ryškėti tendencija, kuomet pasakojamos istorijos apie į vieną situaciją atsidūrusių kelių protagonistų pokyčius 180 laipsnių kampu. Gal nuo visiškų apsileidėlių ar atsainiai į gyvenimą žvelgiančių skeptikų iki savo vietą pasaulyje atradusių ryžtingų personų, kurių kelionėmis galop įtikime bei didžiuojamės. Atrodytų, nieko naujo – juk personažų kardinaliu pasikeitimu paremta visa dramaturgija! Bet šičia raktinis žodis yra kelių, nusitaikantis į bendrystės jausmą. Prieš porą metų pasirodęs „Ypatingieji“ su Vincentu Castellu spinduliavo ta pačia „Triumfe“ regima komandinio darbo aura, paremta veikėjų išvien dedamomis pastangomis, vienas kito supratimu, palaikymu. Dėl savo panašių paatviravimų „Triumfas“ yra nuoširdus filmas, arba bent jau siekia tokiu būti. Tačiau koją pakiša techninės spragos ir naujokiška režisūra.

Nuo pat pradžių filmas įgauna pagreitį – nė nespėjus artimiau pažinti herojų, jie patiria pirmuosius laimėjimus. Esame empatiškos būtybės, linkusios džiaugtis kitų sėkme, tačiau tai gerokai sunkiau, jei tiems kitiems dar kol kas neprijaučiame. Dėmesį blaško ir netaktiškas montažas, sujaukiantis istorijos tempą. Galima tik spėlioti, ar kalti dėl pandemijos pakitę filmavimo planai, ar pernelyg ilgas scenarijus, lėmęs nufilmuotos medžiagos perteklių, kurį paskiausiame etape teko šalinti. Tempą taip pat gadina scenų trumpumas. Daugelis jų ant popieriaus neužimtų nė puslapio, išskyrus kiek perspaustą Étienne (akt. Kad Merad) monologą. Matyt, šitaip mėginta pavaizduoti kalėjime greitai bėgančio (kokia ironija) laiko tėkmę, kuri įkandin pabrėžiama reguliariai pasirodančiu praeinančių mėnesių užrašu.

Pastaruosius kelerius metus sunku aptikti filmą, kuris siužeto trūkumų nekompensuotų išbaigta kinematografija. Savo ruožtu „Triumfas“ išsiskiria ganėtinai prastu vizualiniu išpildymu, o labiausiai stinga intymumo, stambaus plano kadrų, leisiančių susitapatinti su personažais kertinėmis akimirkomis. Porą sykių nuskambėjo išties gražūs pasakymai, kurie pateikti padrikais rakursais, lyg eiliniai dialogai. Režisieriaus antrąjį ilgo metro filmą traktuoti kaip debiutą norisi ir dėl nesubtiliai perteiktų veikėjų pokyčių. Pavyzdžiui, skeptiška kalėjimo direktorė (akt. Marina Hands), įsitikinusi, kad įstaigoje pakanka kultūros, akimirksniu pati tampa trupės vadybininke. Arba, kelis sykius viską mesti ketinę trupės nariai tuoj monotoniškai suokia apie išsineštą patirtį, besaikį laukimą ir carpe diem svarbos supratimą. Viskas būtų gerai, jei tokios reikšmingos refleksijos metu personažų veiduose pasirodytų gyvasties, o ne abejingumo. Galų gale, E. Courcol nesuvaldo net aktorių, vaidinusių paskutinio spektaklio žiūrovus – jeigu niurzga, tai visi iki vieno, jeigu ploja katučių – irgi visi iki vieno.

Galima mėtytis ir mažiau svariais argumentais, tarkim, filmas tik dalinai išlaiko Bechdelio testą (tą nebeaktualią atgyveną, neva turėjusią atspindėti moterų reprezentaciją kine, tačiau kupiną spragų, kurias patriarchalinės kino kompanijos prieš kelis dešimtmečius labai lengvai apeidavo). Filmo scenaristai, mėgindami sukurti realizmo ir komplikuoto Étienne gyvenimo iliuziją, įvelia daug pašalinių personažų, kurie istorijai nieko neprideda. Kurti tikrų įvykių ekranizaciją yra drąsus užmojis, bet nevalia jį įgyvendinti šitaip skubotai.

Tiek išpeikus būtina pagirti. „Triumfas“ aprėpia kelias opias temas – gyvenimo neteisybę, ydingą sistemą, nepagrįstai grubų kalėjimo prižiūrėtojų elgesį su kaliniais, ėjimą per kančias į žvaigždes. Didesnę filmo dalį skamba racionalūs dialogai, esti ir keli sąmojai bei nusišypsoti priverčiantys trupės išgyvenimai. Galbūt tai ne pats geriausias prancūziško kino pavyzdys, bet jam būdingas ambicingumas ir tryškimas pozityvu „Triumfe“ galiausiai suspindi.