Tai Audriaus filmas, o ne filmas apie Audrių

Filosofas, knygų apie kiną autorius Nerijus Milerius Leipcigo kino festivalyje pristatė filmą ,,Pavyzdingas elgesys“, kurtą kartu su 2017-ųjų pabaigoje mirusiu režisieriumi Audriumi Mickevičiumi. Filmas buvo įvertintas pagrindiniu „Auksinio balandžio“, tarpreliginės žiuri bei FIPRESCI prizais. Lietuvoje išvysti filmą tikimės pavasarį. O kol kas – pokalbis apie kūrybą, kalinius ir gyvenimą mirties akivaizdoje.

 

Filmą įkvėpė susitaikymo kelionė, kurią Audrius Mickevičius stengėsi įprasminti vaizdais. Papasakokite apie filmo atsiradimą ir kokie buvo pirmieji žingsniai įgyvendinant sumanymą.

Viskas prasidėjo 2014 metais, kai Audrius su operatoriumi Audriumi Kemežiu nuvyko į kalėjimą apžiūrėti erdvių. O pati idėja – įvykis, nulėmęs Audriaus mąstymą apie kalinius ir kalėjimą, buvo jo brolio nužudymas. Vienas nusikaltėlis visai išsisuko nuo bausmės, o kitas gavo santykinai nedidelę bausmę ir dėl pavyzdingo elgesio buvo paleistas po dvigubai trumpesnio laiko.

Audriaus žmona pasakojo, kad ieškodamas atsakymų ir ramybės Audrius išgirdo pranciškonų kunigo Arūno Peškaičio, dirbančio su kaliniais, pamokslą. Peškaitis buvo nuteistųjų iki gyvos galvos Lukiškių kalėjimo kapelionas ir pasakojo, kad tarp jų yra tokių, kurie kalėjime mezga kojines. Audriui pats tas vaizdinys – žudikai, nuteisti iki gyvos galvos, mezgantys kojines, buvo impulsas pradėti kurti filmą. Peškaitis padėjo patekti į kalėjimą, bet patys mezgėjai atsisakė filme pasirodyti.

O mane Audrius pakvietė 2016 metų pabaigoje pasikonsultuoti dėl scenarijaus, jį patobulinti. Audriui reikėjo ir kritikos, ir konstruktyvių pasiūlymų. Iš pradžių perrašėme scenarijų, paskui ėmėme diskutuoti apie pasiruošimą filmavimui ir apie nufilmuotą medžiagą.

Ar dėstydamas filmo medžiagą Audrius nuosekliai laikėsi Elisabeth Kübler-Ross teorijos? Juk realybėje jis rėmėsi šios mokslininkės „Sielvarto teorija“ ir pripažino laipsnišką gedulo kelionę.

Filmo pradžios filmuota medžiaga, kur Audrius su broliu dar visai maži, Audriaus balsas už kadro ir nebegyvo brolio nuotrauka – trys komponentai, bet iki jų ėjome labai ilgai. Audrius konceptualiai rėmėsi psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross teorija apie sielvarto stadijas. Psichiatrė nurodo penkis etapus, pavadintus „Sielvarto struktūra“: 1) neigimas, 2) pyktis, 3) derybos, 4) liūdesys, 5) priėmimas. Audrius modifikavo šią struktūrą, kai kurias stadijas sukeitė vietomis, kai ko atsisakė, pridėjo pradinę šoko ir paskutinę pasišventimo stadijas. Tačiau iš pradžių filmo seką ketino dėlioti visai pagal kitą logiką, planavo pradėti filmą ilgu meditatyviu muzikiniu kadru. Aš siūliau ir visą filmą pabandyti montuoti pagal sielvarto struktūros seką. Priėjome prie minties, kad reikia pradėti nuo šoko, o ne nuo metaforiškų ilgų kadrų. O svarstant, kas galėtų būti tas šokas, Audrius papasakojo, kad didelį šoką jam sukėlė pamatyta brolio byla ir nuotraukos, kai jį rado nužudymo vietoje, – taip atsirado atsakymas, kokia turi būti pradžia.

Ką dar Audrius norėjo pakeisti, bet jau nespėjo?

Audrius įrašė savo balsą, skirtą kiekvienai iš sielvarto stadijų, su tokiu paprastu mikrofonu, aišku, dar tikėdamasis, kad vėliau galės įgarsinti profesionaliai, studijoje. Filmas dėliojosi ir gana intuityviai, Audrius vis klijavo tuos segmentus, nebijojo nukrypti. Galiausiai filmas juk baigiasi pasišventimu – gyventi dėl kažko kito. Sunkiausia buvo su antrąja stadija – pykčiu. Labai daug diskutavome, jis buvo parašęs labai emocionalų pykčiui skirtą tekstą. Bet kai pradėjo vaikščioti į kalėjimą, jokio pykčio ten nebuvo. Su kaliniais klostėsi labai pagarbūs santykiai. Pyktis vien tik iš teksto negali atsirasti, jei vaizdai kalba kitaip.

Galiausiai, kai Audrius jau gulėjo ligoninėje, priešpaskutinis jo skambutis buvo prašymas iš filmo išimti pykčio stadijai skirtą tekstą. Iš karto sutikau. Bet, aišku, tuo metu net nebuvo minties, kad viskas baigsis Audriaus mirtimi. Supratau, kad pykčio stadijos ištrynimas iš filmo yra gilus Audriaus apsisprendimas, bet neabejojau, kad jis pasveiks ir savo filmą pabaigs pats.

Kalbėtis ir stebėti kitus nuteistuosius iki gyvos galvos – lengviau nei pažvelgti brolio žudikams į akis. Ar Audrius ketino su jais susitikti?

Tiesą pasakius, klausiau Audriaus, bet nors jis niekada man tiesiai ir neatsakė, supratau, kad emociškai nenorėjo su jais matytis. Bet juk esmė slypi ne tų žudikų linčo teisme, Audrius juos jau paleido. Filmas kalba apie kalinius, nuteistus iki gyvos galvos, ir jų vietą šiame pasaulyje. Yra labai įvairių nuteistųjų – tikrai yra sėdinčių pelnytai, bet kalėjime yra ir tokių, kurie po dvidešimties metų už grotų kitaip vertina gyvenimą ir savo poelgį. Yra kraugerių, yra ir priešingai – kiekvieno atvejis individualus. Visada reikia matyti individualų atvejį. O Audrius, matyt, netikėjo, kad jo brolio žudikai pasikeitė ir nuoširdžiai atgailauja, todėl ir nenorėjo susitikti. Lukiškių kalėjime jis rado tuos, kurie už savo padarytus darbus atgailauja.

Bet tai nėra asmeninė išpažintis. Filmas kalba apie universalius dalykus, o labiausiai – apie nuteistuosius iki gyvos galvos, tuos žmones, kurie sociume yra palikti visiškose paraštėse.

Audriui ši tema buvo artima iki kaulų smegenų. Svarbu paminėti, kad jis iš karto sakė – nenoriu, kad tai būtų filmas apie mane, tai turi būti mano filmas apie nuteistuosius iki gyvos galvos. Nors filmas ir prasideda nuo asmeninio postūmio (kad ir kaip būtų, temą padiktavo Audriaus brolio nužudymas), bet vėliau jis plečiasi ir pabaigoje tema tampa visiškai universali: kiekvienas gali savęs paklausti – kas skiria mane nuo žmogžudžio? Audrius kartojo, kad jis tarsi nori „užtaisyti“ temą (kaip užtaisomas ginklas), paskui iššauti, t. y. kalbėti ne apie save, o apie kalinius. Taigi Audrius nėra pašalinis stebėtojas, bet pats jis norėjo šauti į kitą pusę – pasitraukti iš filmo centro ir į jį perkelti nuteistuosius iki gyvos galvos. Kai po Audriaus mirties jo prašymu turėjau pabaigti filmą, stengiausi nenutolti nuo jo – tęsiau Audriaus darbą ir bandžiau išvystyti filmo DNR.

O kaip vyko medžiagos atrinkimas? Ar daug liko nepanaudotos? Kas buvo svarbiausia?

Audrius norėjo, kad filmas būtų 2 valandų, taigi su gerokai daugiau medžiagos, o dabar likusios 84 minutės. Taip pat norėjo palikti daugiau interviu, tekstų bei muzikos. Jaunystėje jis grojo muzikos grupėje „Ženklas“, tad muzikinis takelis jam buvo labai reikšmingas. Paradoksalu, bet kaip videomenininkas jis nebijojo interviu ir žodžių, priešingai nei aš, kaip filosofas, – kine to privengiu.

Daugiau nei prieš dešimtį metų su bičiuliu filosofu Jonu Dagiu esame išleidę DVD, kur kalbinami filosofai, kino režisieriai, teisininkai. Šiame DVD toks interviu, „kalbančių galvų“ formatas, tiko, bet kine tokio kartoti nenorėjau. Supratau, kad nemažos dalies interviu reikės atsisakyti. Po Audriaus mirties filmavome toliau – pridėjau apie penktadalį naujos vaizdinės medžiagos, reikalingos filmo vizualumui sustiprinti. Kai ko, kaip minėjau, Audrius atsisakė jau būdamas ligoninėje, pavyzdžiui, pykčio. Į pabaigą, kaip sakė jo žmona, jam vis labiau rūpėjo dvasinis pasaulis. Būdamas jau visai silpnas, ligoninėje jis pasikrikštijo. Šviesumą ir paleidimą, susitaikymą galima matyti ir filme.

Mirties tema dominuoja ne tik filme. Postūmis – brolio nužudymas, vėliau operatoriaus Audriaus Kemežio ir paties Audriaus Mickevičiaus mirtys, o premjera – Vėlinių išvakarėse. Kokią mirtį matome filme? Tai kažko pradžia ar vis dėlto pabaiga?

Mirtis tarytum arka jungia filmo pradžią ir pabaigą. Pradedame nužudyto Audriaus brolio tema, baigiame dedikacija mirusiam Audriui. Kita vertus, kurdami filmą stengėmės išlaikyti pusiausvyrą, kad per daug neimtų dominuoti viena linija. Ir kelionėje iš sielvarto, ir gyvenime, ir kalinių kasdienybėje – visada vyksta transformacijos. Taigi tai nėra filmas tik apie mirtį, nors jos ir tiesiogiai, ir perkeltine prasme nemažai, mirtis tarsi įrėmina filmą. Kitaip ir negalėtų būti, nes pats Audriaus mirties faktas paženklina filmą, lemia jo galutinį pavidalą.

Po Audriaus mirties liko jo įrašyti tekstai, bet kad jie nepasimestų filme, reikėjo juos sustiprinti kadrais, kuriuose būtų nufilmuotas pats Audrius, o tokių kadrų nedaug. Taigi buvo akivaizdu – Audriaus balso įrašų daugiau nebus, tekstų nebus, kadrų, kuriuose fiksuotas pats Audrius, daugiau nebus. Viskas, reikia tenkintis tuo, kas yra. Mano tikslas buvo rasti dermę tarp kalinių ir Audriaus linijų, kad viena neužgožtų kitos. Manau, galime sulaukti kritikos, kad filme nėra giliau parodyti du kaliniai, kalintys iki gyvos galvos – Rolandas ir Rimas. Tačiau to padaryti buvo neįmanoma. Vienoje iš pradinių filmo montažo versijų su montuotoju Armu Rudaičiu pabandėme sustiprinti Rimo liniją, bet tada visiškai „pasimetė“ Audriaus balsas. Sustiprinus vieną veikėją pranyksta kitas. Teko viską permontuoti ir ieškoti subtilaus balanso tarp skirtingų figūrų, skirtingų temų.

Manau, filmo specifiką gerai atspindi ir kategorijos, kuriomis jį apibūdinome, pateikdami Leipcigo kino festivaliui – „asmeninis požiūris“ ir „žmogaus teisės“.

Filmas neabejotinai plaukė iš asmeninės Audriaus patirties, todėl ir jo mirtis dramatiškai jį paženklina. Antra vertus, pagrindinis jo požiūrio tikslas – atkreipti dėmesį į tuos nuteistuosius, kurie iš tiesų nori pasikeisti ir grįžti į visuomenę. Taigi mirtis neturėtų būti vienintelė filmo tema.

Nors ir esate bendraautoris, Jums buvo svarbu išlaikyti Audriaus filmo kodą. Kaip tai vyko?

Po Audriaus mirties praėjus vos mėnesiui, kartu su filmo prodiusere Rasa Miškinyte vykome į Triestą Italijoje. Ten pristatydamas filmą sakiau, kad neabejotinai tęsiu Audriaus liniją, bet filmas bus kiek greitesnis, nei buvo sumanyta iš pradžių. Ritmas išties kiek greitesnis, tačiau tik iki tam tikros leistinos ribos. Audrius neabejotinai buvo „lėtojo kino“ išpažinėjas. Montuodamas supratau, kad niekur nenuskubėsi, pats filmo kūrimas diktavo savo tempą. Jau ne kartą esu citavęs filmo galutinio montažo režisierę bulgarę Emą Konstantinovą: „Neįmanoma pakeisti filmo DNR, jo lėtumą ar greitumą lemia jo prigimtis.“ Neabejoju, kad kiekvienas profesionalus montuotojas, žiūrėdamas paskirus kadrus, sakytų – va, šitas galėtų būti trumpesnis keliomis sekundėmis, o šitą čia reikėjo nukirpti. Bet montuodami su Ema galutinę filmo versiją aptarėme kiekvieną sekundę ir jos reikšmę filme. Vienur sutrumpinęs sekunde ar dviem per daug, kitur prarasi balansą ar ritmą.

Antra vertus, pratęsti Audriaus darbą kūrybine prasme nebuvo taip jau sunku, nes pats Audrius nuolat keitėsi, o dalį kūrybinių ir stilistinių sprendimų spėjome gerai aptarti. Audrius buvo atviras dialogui, priimdavo tuos mano kūrybinius pasiūlymus, kurie ir jam pačiam atrodė būtini ar tinkami. Priėmė ir keletą mano pasiūlymų, susijusių su filmavimo stilistika. Todėl jo „kodas“, kaip sakote, nebuvo man nepažįstamas ar svetimas, svarbiausia buvo rasti balansą tarp to, ko, deja, teko atsisakyti, ir ką buvo būtina nufilmuoti ir pridėti.

Jūsų filmas tapo Leipcigo kino festivalio laureatu. Kokie atsiliepimai ir atgarsiai iš ten?

Per visas peržiūras salės buvo pilnos, nors gal tai ir nestebina, nes Leipcigo kino festivalis jau išsiugdęs savo žiūrovą. Savaime suprantama, daugelis klausimų per įvairias diskusijas buvo susiję su Audriaus mirtimi ir tuo, kaip reikėjo užbaigti filmą. Tačiau neliko nepastebėti ir nuteistieji iki gyvos galvos. Retas ketina tapti žudiku – kartais tiesiog taip nutinka. Kartais į tai atveda menkiausias atsitiktinumas. Džiaugiuosi, kad žmonės perskaito ir tą filmo kodą – kas mus skiria nuo žudiko? Tai labai plona riba. Rolandas, vienas iš kalinių, yra sakęs (nors į filmą ta frazė ir nepateko): „Visada nekenčiau žudikų, o dabar suprantu, kad pats esu nekenčiamas, nes aš būtent toks.“ Vienas iš žiuri narių beveik tais pačiais žodžiais pakomentavo filmą – mes galime nekęsti, bet mus nuo žudikų skirianti linija kartais yra kone permatomai plona.

Kodėl knygoje padėti tašką lengviau nei filme?

Padėti techninį tašką nėra labai sudėtinga. Tačiau parašius ir išleidus knygą ji gyvena savo gyvenimą, mažai apie ją tegalvoju, o štai filmas nuolat sukasi mintyse. Po knygos kažkaip nekyla klausimų, – bent jau man, – ką galėjau padaryti kitaip, ko dar trūksta ar per daug. O mąstant apie filmą, nors puikiai žinai, kad dėl esamų aplinkybių negalėjai nieko daugiau padaryti, graužia kažkoks kirminas, kad galėjo būti kitaip, kad galėjau dar tą ar aną padaryti geriau. Kiek supaprastindamas pasakyčiau taip: gal kokie penki procentai filmo, ne daugiau, ir galėjo būti padaryti geriau. Tie keli procentai nuolat persekioja. Vis dėlto Audriaus žmona Irutė filmą atpažįsta kaip tą, kurį ir kūrė Audrius. Tai man didžiausias įvertinimas.