Orlako rankos

Po pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje atsiradęs ekspresionizmo kinematografinis judėjimas pasižymėjo labai ryškia stilistika. Ekspresionizmas Vokietijoje užgimė, kai šalyje vyravo pesimistinės nuotaikos ir tautos savivertė, moralė bei ekonominė padėtis buvo pasiekusi kritines žemumas. Valdžios draudimas importuoti beveik visą užsienio filmų produkciją ir auganti infliacija buvo vieni pagrindinių veiksnių, paskatinusių Vokietijos filmų industrijos produktyvumą, kartu ir šio ekspresionizmo stiliaus atsiradimą. Infliacija  atpigino darbo jėgą , todėl filmų kūrėjai galėjo sau leisti organizuoti masines scenas, įmantrias dekoracijas, kostiumus ir pan. Būtent ekspresionizmas pasižymėjo nerealistinėmis dekoracijomis, iškreiptomis formomis, grotesku, šviesotamsa ir kontrastais. Aktorių vaidyba taip pat buvo hiperbolizuota, kaip ir filmo dekoracijos – emocijos perspaustos, mizanscenoje naudojamas choregrafiškas judesys. Išvardinti avangardo elementai ryškūs ir šiuose ekspresionistiniuose filmuose.

1920 metų Karlheinzo Martino filmas „Nuo ryto iki vidurnakčio“ alsuoja tikra ekspresionizmo dvasia. Jį būtų galima vadinti vienu ryškiausių šio vokiškojo stiliaus pavyzdžių, savo išraiškingumu ir avangardiškumu pralenkiančiu net tokius ekspresionizmo šedevrus, kaip „Daktaro Kaligario kabinetas“. Šio laikotarpio kino kūrėjai daugiausia dėmesio skyrė filmo vizualumui, o tik vėliau ėjo visos kitos išraiškos priemonės. Filmas „Nuo ryto iki vidurnakčio“ pasakoja nelaimingo savo kasdienybėje bankininko istoriją, kai šis, suviliotas ir apžavėtas moters bei jaudinančio gyvenimo, pavagia iš banko, kuriame dirba, pinigus. Filmo erdvė – deformuota, veiksmas vyksta miesto erdvėje, jaučiamas atotrūkis nuo gamtos. Roberto Neppacho kurtos dekoracijos filmuojamus vaizdus paverčia gyvu grafikos paveikslu. Pasirinkta naudoti beveik vien tik dvimačius dekoro ir rekvizito elementus. Pastatų fasadai yra asimetriški ir deformuoti. Banko durys primena pakrypusį portalą, o bankininko namo langų formos neturi nieko bendro su realybe. Antro plano dekoracijos yra taip pat pieštos. Interjero dekore dominuoja kontrastai ir ryški šviesotamsa. Šviesos žaismas taip pat kuriamas ją tiesiog piešiant ant baldų ir sienų. Kasdieniai baldai – stalas, kėdės - yra banguojančių formų. Kambariuose esantys daiktai neatrodo tinkami naudojimui, jie visiškai netikroviški.  Baro kėdžių aukštis siekia žmogaus ūgio aukštį. Aktorių vaidyba perdėta, labai stilizuota, pvz. : bankininko reakcija į vis pasirodančią mirtį, jo dukros ir žmonos liūdesys jam išėjus, lenktynių scenoje vyrai su kostiumais juda itin choreografiškai. Tamsus ir kontrastingas aktorių grimas bei išraiškingos dekoracijos stiprina filmo visumos stilistiką. „Nuo ryto iki vidurnakčio“ laikas – žiema, todėl itin efektingai atrodo, kai filmo gale bankininkas suvokia pinigų nešama blogį ir juos išbarsto gyventojams. Tai labai primena jau keletą kartų matytą siautėjančios pūgos sceną. 

 „Orlako rankos“ - tai austrų režisieriaus Roberto Wiene nebyliojo kino šedevras. Šis režisierius buvo vienas svarbiausių kino ekspresionizmo judėjimo veikėjų. Filme „Orlako rankos“ linijinio naratyvo būdu pasakojama istorija apie tai, kas nutinka ponui Orlakui, kai šis praranda savo rankas traukinio avarijoje. Vėliau jam persodinamos tariamo žudiko rankos ir sužinojęs šią informaciją filmo protagonistas pradeda jausti paranoją bei žudiko esybę savyje. Kadangi su naujomis rankos jis nesugeba skambinti kartu su žmona pianinu, jie nebeturi iš ko gyventi, todėl paprašo pagalbos tėvo, kuris vėliau yra nužudomas, o pats Orlakas yra šantažuojamas, nes pirštų atspaudai žmogžudystės vietoje tariamai rodo, kad įvykdyta būtent to nusikaltėlio rankomis, kurios jam buvo persodintos. Tačiau paaiškėjus aplinkybėms filmas baigiasi sąlyginai laimingai. Filme atsiskleidžiantys ekspresionizmo motyvai geriausiai pastebimi interjeruose, dekoracijose ir aktorių vaidyboje. Robertas Wiene nesibijo vaizduoti ganėtinai natūralių peizažų, kas šiek tiek prieštarauja ekspresionistinei atotrūkio nuo gamtos pozicijai. Šviesa filme kontrastinga, naudojama aštri šviesotamsa. Interjerai filme įvairūs. Miegamieji pakankamai subtilūs ir paprasti, tačiau Orlako namų valgomasis pasižymi vertikaliais langais, neproporcingomis kėdėmis, kurių atlošai netradicinės formos. Svetainėje esantis fotelis itin didelis, banguojančių formų, primenantis jūrą. Namų erdvės savo dydžiu ir tuštumos pojūčiu stiprina nelaimės nuojautą. Klinikos, kurioje buvo persodintos rankos, interjeras estetiškas ir ganėtinai minimalistinis, tačiau didelės ir tuščios erdvės pojūtis išlieka. Filme jaučiamas ir gotikinės architektūros paveldas. Orlako tėvo namų koridoriai – arkiniai. Prieangyje stūksančios kolonos yra tarsi užuomina į tai, kad įkvėpimo buvo semtasi ir iš Antikos. Ryškiausias ekspresionizmo bruožas šiame filme - aktorių vaidyba. Pagrindiniai aktoriai: Kondratas Weidtas, atliekantis Orlako vaidmenį, ir Aleksandra Sorina, vaidinanti jo žmoną. Jų veido išraiškos smarkiai hiperbolizuotos, ypač išgąsčio ar liūdesio scenose. Dažnai aktorių judesiai primena šokį. Scenoje, kurioje Orlakas sužino apie savo rankas, aktorius su peiliu rankose juda sunkiai suvokiamu būdu, tai primena lėtą ir statišką šokį.  Filme taip pat yra ir gyvųjų paveikslų. Viena estetiškiausių scenų, kuri primena labiau dailės kūrinį nei filmą: Orlakas perka žudiko, kurio rankomis naudojasi, egzekucijos dienos laikraštį, o visas spaudos kioskas yra nukabintas laikraščiais. Meilės scenos tarp Orlako ir jo žmonos taip primena atgijusius romantiškus įsimylėjėlių portretus. Kostiumai filme gana subtilūs, išskyrus šantažuotojo. Šis veikėjas turi ekspresyvias metalines pirštines. Režisierius filme pasitelkia ir inovatyvių tam laikui technikų, kai vaizduoja Orlako sapną ar haliucinaciją: priešais jį išdygsta milžiniška žudiko galva. Visos šios detalės pastiprina filmo naratyvą, kuris dažniausiai ekspresionistiniuose filmuos nėra toks svarbus, kaip minėti aspektai. Vaidyba, dekoras, kuriama nuotaika padeda perteikti šio filmo idėją apie žmogaus įtikėjimo galią.

Šie du ekspresionizmo srovei priklausantys filmai pasižymi ryškiu dekoratyvumu, iškreipta perspektyva, perdėta aktorių vaidyba. Būtent toks ekspresionizmas ir buvo to meto Vokietijoje. Tačiau labai aiškiai galima pastebėti, kad filmas „Nuo ryto iki vidurnakčio“ šią stilistiką išnaudoja kiek drąsiau, beveik visiškai nevaizduoja gamtos, o dekoracijos pasirinktos vien dvimatės. Roberto Wienes „Orlako rankos“ yra kiek subtilesnis pavyzdys, mažiau dekoratyvumo, pasaulis yra arčiau realybės.  

Ekspresionizmas to meto Vokietijos mene – ir kine, ir dailėje , ir literatūroje– atspindėjo besikaupiančias visuomenės nuotaikas. Tas meno „nerimas“ buvo tarsi netolimos ateities pranašas...