Valstybinės laidotuvės (State Funeral)

Šių metų „Scanoramoje“ Sergejus Loznica pristatė dokumentinį filmą „Valstybinės laidotuvės“ („State Funeral“, 2019), kuris jau susilaukė dėmesio Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Šiame filme režisierius imasi vieno Sovietų Sąjungos istorijos momento – Josifo Stalino laidotuvių 1953 metais. Tai yra savaime prasminga, nes vėliau vykusios destalinizacijos metais šis įvykis, nors ir visiškai neištrintas iš sovietinės atminties, liko pridengtas savotiškos amnezijos (o gal labai stiprių pagirių) šydu. Loznica, pasitelkęs beveik nematytą archyvinę medžiagą iš įvairiausiose Sovietų Sąjungos vietose vykusių gedulo mitingų gamyklose ir kolūkiuose, politinių kalbų ir procesijų, padeda šį šydą šiek tiek praskleisti. Na, o praskleidžiant jį, kaip šiam režisieriui jau įprasta, pasimato ir sovietinės visuomenės bruožai, leidžiantys iš naujo permąstyti ne tik sovietinę, bet ir mūsų tikrovę.

„Valstybinės laidotuvės“ yra tipiškas Loznicos filmas ir stiliaus požiūriu. Beveik pustrečios valandos žiūrovas negirdės jokio užkadrinio balso, nematys ir „kalbančių galvų“ – praeities bei dabarties mokslininkų, politikų, aktyvistų ir ekspertų, aiškinančių, ką ir kaip turėtų suprasti. Loznica, kaip visada, išlieka pagarbus, archyvinei medžiagai, su kuria dirba, daugiausiai koncentruojasi į jos montažą bei garsinius aspektus. Toks režisieriaus santykis su medžiaga nepalengvina filmų žiūrėjimo, tačiau kviečia žiūrovą mąstyti ir suvokti tai, kas skleidžiasi ekrane, nors, atrodytų, „nieko nevyksta“.

Ne viename interviu apie šį filmą Loznica yra sakęs, kad jo tikslas buvo savotiška Stalino asmenybės kulto dekonstrukcija, priverčianti permąstyti ir minėto kulto palikimą bei (kas turbūt netgi svarbiau) iš naujo pažvelgti į šiomis dienomis regimą neoficialų, tačiau giliai jaučiamą šio kulto renesansą šiandienos Putino Rusijoje – nostalgiją „tarybiniams laikams“. Dekonstruojant Stalino kultą, Loznicai pasitarnauja puikiai atrinkta archyvinė medžiaga, rodanti ne tik jo simboliką (statulas, paveikslus ir kitus artefaktus), bet ir socialines jo išraiškas.

„Valstybinės laidotuvės“ bene labiausiai įstringa tuo, kad filme matome begalę žmonių – einančių, stovinčių, verkiančių mirusio „vado ir mokytojo“. Loznica perteikia ir kiekybinį, ir erdvinį šio reiškinio aspektą, kadangi minias matome visur, net ir retai apgyventuose tundros tyruose ar Vidurinės Azijos dykumose. Tai sukelia netgi savotišką šiurpulį, kylantį iš suvokimo, kaip visa sistema buvo pajungta ideologinėms iliuzijoms dauginti.

Stalino kulto dekonstravimas yra tik viena „Valstybinių laidotuvių“ pusė. Žinoma, matome dalį šio kulto palaikymo mechanizmų, tačiau šis filmas leidžia praskleisti uždangą ir į platesnį bei kažkuria prasme aktualesnį aspektą – religinį sovietų sistemos pobūdį. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo absurdiška – juk Sovietų Sąjungoje su religija buvo kovojama kaip su opijumi liaudžiai, trukdančiu siekti tobulo komunistinio rytojaus (nors jis tebuvo utopinė fantazija). Tačiau asmenybės kulto iškilimas ir, turbūt dar stipriau, kalbinių bei retorinių formuluočių apeiginis kartojimas, akcentavimas atskleidžia ir kitą medalio pusę.

Stalinas nuolatos minimas kaip „Mokytojas“, kartais – net pranašas. Jis pristatomas kaip išsprendęs visas istorines žmonijos problemas: panaikinęs „nacionalinį klausimą“ bei etninę neapykantą, sukūręs krizių nežinančią ekonominę ir politinę sistemą. Jo vardas yra prijungiamas prie kitų „švč. trejybės“ atstovų – Markso, Engelso, Lenino. Jis pagerbiamas iki šiol nematytu šiaip jau religinėms laidotuvėms būdingu skaičiumi vainikų, atgabentų iš visos SSRS bei jos satelitų ir sąjungininkų. Stalino laidotuvės, per jas sakomos kalbos ir pareiškimai, naudojami simboliai parodo Sovietų Sąjungą kaip vieną didžiulę gedulingų mišių valstybę, o ne „moksliniu komunizmu“ paremtą santvarką. Tai, kad daugiau nei 20 milijonų gyvybių pražudęs tironas susilaukia tokios paskutinės palydos savo mediniame sarkofage (beje, su langeliu!), verčia susimąstyti, ar šiandien (tebūnie ir be žudymų) neturime panašių problemų su naujais asmenybių kultais. Ne išimtis ir Vakarai, neminint konkrečios galingos valstybės, kuriai net ir mūsų parlamente kuriamos draugų grupės. Manau, vien tai daro „Valstybines laidotuves“ aktualiu kūriniu.

Tačiau bene įdomiausias šių visos valstybės „religinių mišių“ aspektas iškyla pabaigoje, kai politinė grietinėlė skaito gedulingas kalbas iš Lenino ir Stalino mauzoliejaus tribūnos. Loznica sumontuoja šabloniškas politikų frazes, nekantravimo šaltyje vaizdus bei per daug neslepiamą aukščiausios sovietų nomenklatūros atstovų žiovulį. Taip jis tarsi parodo kitą bet kokios „religijos“ ir „kulto“ pusę – jos viršuje, dažniau nei mums atrodo, vyrauja cinizmas ir įtampa prieš naują mūšį dėl galios (kas nutiko ir po Stalino mirties), kuria naudojantis vėl būtų galima pavergti masių protus. Tai turbūt ir yra paskutinė vinis į kulto karstą, ir ją Loznica patiki žiūrovui, taip patvirtindamas, kad jis yra ne tik istorinio archyvo montuotojas, bet ir apie dabartį mąstyti kviečiantis kūrėjas.