Nauja forma dokumentuoti šeimos idilę
Filmas Šventė (Festen, 1998) sukurtas jau po Larso von Triero ir Thomo Vinterbergo išleistų Dogmos 95 idėjų. Ir gan įdomu stebėti kaip režisierius laikosi/ apeina savo paties sukurtas taisyklės. Pavyzdžiui, kad ir kalbant apie žanrą - iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai lyg šeimos dokumentavimas, kaip vaikai ir anūkai elgiasi per senelio šešiasdešimtmetį bei kokios paslaptys tvyro šeimos vidiniame pasaulyje. Visgi, Dogomoje 95 parašyta, jog žanriniai filmai yra nepriimtini, tačiau Šventėje galima pastebėti ganėtinai daug juodosios komedijos bruožų, kai juokingos tampa absurdiškos situacijos ar net kiek nepatogios. Pavyzdžiui kaip per sveikinimo tostą vyriausiasis sūnus atskleidžia spaltas tėvo paslaptis bei jį apkaltina sesers žmogžudyste.
Pačiam filmui dokumentikos nuotaiką suteikia filmavimo metodas. Pagal Dogmą 95 - filmuoti galima tik nešiojama kamera. Leidžiamas vaizdo statiškumas ar judėjimas. Nešiojama kamera nufilmuotas vaizdas atrodo, kaip mėgėjo, o ne profesionalo darbas, taip pat filmuojant filmą dažnai judinama kamerą. Taip operatorius sukūrė aliuziją į tai, jog čia ne vaidybinis filmas, o vieno ar kelių šeimos narių nufilmuotos ištraukos ir sudėtos į vieną juostą. Vienintelės detalės suteikiančios filmui netikrumo - greitai šokinėjantis montažas bei filmavimo rakursai - iš apačios, šono, ar muštynių sceną filmuojant iš apačios. Greitai besikeičiančios scenos bei kadrai vienu metu padeda įsijausti į greitėjantį filmo tempą, bet kitu atveju šiek tiek sunku suprasti apie kokį veikėją dabar kalbama ir kas iš vis vyksta filme. Visgi, prie dokumentiško filmo nuotaikos sukūrimo prisidėjo ir kitos Dogmos 95 taisyklės, kaip - jokio dirbtinio muzikinio fono ar dirbtinio apšvietimo ar optinių filtrų.
Režisierius pagal Dogma 95 atsisakydamas laiko atitolimo, paviršutiniškų veiksmų bei filmuodamas tik konkrečioje vietoje daugiau laiko gali skirti plėtoti veikėjų emocijoms bei vidiniam pasauliui
Kadangi filmavimo vieta yra tėvo namai - visi veikėjai yra vienoje didelėje patalpoje, kurioje verda kiekvieno emocijos. Ir galiausiai tik besibaigiant filmui sužinome - kad didžiausią kartėlį tėvui turi jo vaikai, dėl sesers savižudybės. Filmas šiek tiek primena Ingmaro Bergmano Verksmus ir kuždesius (Cries and whispers, 1972 m.). Kai šeima, kuri vienas kito nemėgsta yra priversta susirinkti dėl vienos ar kitos priežasties į vieną patalpą ir visiškai nesugeba suvaldyti pykčio vienas kitam. Ir būtent tas prisirišimas prie vienos vietos ir leidžias veikėjui - atskleisti pyktį, nes tiesiog neturi kur dingti.
Pats filmas sukelia ganėtinai dviprasmiškus jausmus - vienu metu atrodo įdomu stebėti kaip vyksta šeimos gyvenimas, kaip sprendžiami konfliktai, bet tuo pačiu - drebanti kamera, greiti kadrų pasikeitimai bei neįprasti rakursai apsunkina filmo stebėjimą. Ir galiausiai, mano nuomonė absurdiškiausia Dogmos 95 taisyklė - režisieriaus vardas negali būti pristatomas kartu su filmu, o pristatomas, kaip Dogmos 95. Nes visgi, nors režisierius savęs nepristato kartu su pavadinimu bet pats filmas tampa tarsi jo braižu ir atrodo, kad neįmanoma atskirti šio kūrinio nuo režisieriaus.