Jeano Renoiro filmas ,,Žaidimo taisyklės“ (‘The Rules of the Game’)

Kaskart prakalbus apie pasiekimus kino sferoje neišvengiamai dalį laurų tenka skirti prancūzams. Visų pirma, entuziastų brolių Lumière’ų dėka, Prancūzija tapo kino gimtine.

Kinui vis labiau įsiliejant į žmonių kasdienybę prancūzai toliau išliko vieni iš lyderiaujančių išradėjų – kūrėjų. Būtent Prancūzijoje susiformavusi tarpukario kino tendencija, tapusi grandimi tarp vokiečių ekspresionizmo ir film noir stilių, padarė didžiulę visuotinę įtaką. Trečiajame dešimtmetyje išsivystęs judėjimas, pavadintas poetiniu realizmu, suformavo pagrindus prancūzų Naujajai bangai bei universaliai kino kalbai, kuria vėliau prabilo ne tik Prancūzijos kino ekranai. Nors poetika ir realizmas skamba tarsi du vienas kitam kontrastuojantys stiliai, visgi jungtis tarp magiškumo – lyrikos ir natūralaus – įprasto gyvenimo vaizdavimo tapo tendencinga konstrukcija.

 

Nepaisant to, kad garsus prancūzų kino režisierius Jeanas Renoiras yra poetinio realizmo pasekėjas (pradininku laikomas jaunas režisierius Jeanas Vigo), visgi jis minimas kaip šios bei vėliau susiformavusios prancūzų Naujosios bangos viena reikšmingiausių figūrų. Jeanas Renoiras filmus pradėjo kurti dar nebyliojo kino laikais. Tobulėjant techninėms galimybėms režisierius ieškojo naujų kino kalbos manierų, naujos kino pajautos, taip natūraliai jam prigijo poetinis realizmas. Paskutinis prieš antrąjį pasaulinį karą sukurtas filmas ,,Žaidimo taisyklės“ (‘The Rules of the Game’) nesulaukė pasisekimo premjeros metu 1939 m. Prieškario metu rodytas filmas, pernelyg pajuokiantis ir per kandžiai vaizduojantis visuomenę, buvo uždraustas rodyti iki pat 1959 m., kuomet buvo rekonstruotas ir naujai pristatytas Venecijos kino festivalyje.

 

Poetinio realizmo filmuose būdinga vaizduoti žemesniosios klasės atstovus, išaukštinti paprastus darbininkus pabrėžiant jų svarbą ir sumenkinant buržuaziją. Galima sakyti, kad Jeanas Renoiras panaudojo atvirkštinį poetinio realizmo principą, kuris veda to paties rezultato link. Filme ,,Žaidimo taisyklės“ veiksmas vyksta aristokratų namuose, į centrą įtrauktos abi klasės, tačiau tiek aukštesniosios, tiek ir žemesniosios nariai vaizduojami pašaipiai. Poetiniam realizmui būdingas komizmas šiame filme išnyra ne tik istorijos, bet ir paties kino lauke. Akivaizdžiai išjuoktas žmonių naivumas ir beviltiškumas (neišskiriant veikėjų statuso) papiktino tuometinę prancūzų auditoriją. Taip visuomenės kritikavimas pasiekė maksimumą. Kaip minėta anksčiau, šiam filmui pripažinimas suteiktas tik pasirodžius po Antrojo pasaulinio karo. Grąžinus filmą jo reikšmė įvertinta ne tik istoriniu ar moraliniu, bet ir stilistiniu, estetiniu požiūriu.

 

,,Žaidimo taisykles“ galima laikyti filmu, žyminčiu poetinio realizmo pabaigą. Žinoma, kalbant ir apie filmo istoriją, kiekvienas žaidimas turi baigtis, tad kaip ir būdinga poetinio realizmo filmams pabaigoje pasiekiamas nusivylimas, vieno iš veikėjų mirtis virsta visa ko pasekme. Jeano Renoiro komiška drama kiek nukrypsta nuo standartinio veikėjų vaizdavimo, nes amoralumo atžvilgiu visi yra lygūs. Visgi neatsisakyta tipiškos temos – meilės pinklių. Garsus prancūzų pilotas Andre (Roland Toutain), įveikęs didį skrydį ir grįžęs namo tikisi ne tik visuomenės įvertinimo, bet ir savo mylimosios, aukštuomenei priklausančios Kristinos (Nora Gregor) dėmesio. Kristinos vyras Roberas (Marcel Dalio), įtardamas, jog tarp žmonos ir Andre įsiplieskusi aistra, paspendžia jiems spąstus – pasikviečia draugą pilotą pasisvečiuoti. Prašmatniuose namuose prasideda ne tik šios trijulės, bet ir kitų, paraleliai į pinkles įsisukusių veikėjų žadimas.

Teatrališkos mizanscenos ir nenutrūkstamo kameros judėjimas atveria du filmo klodus: lyrinį ir natūralistinį. Veiksmiškai perteikta metafora, siejanti dvi veiksmo linijas, t.y., veikėjų meilės žaidimus ir jų pramogą – medžioklę, finalui suteikia daugiau emocingumo. Andre mirtį galima interpretuotuoti kaip per drąsiai į pavojaus zoną puolusio kiškio krytį nuo kulkos. Andre, norėjęs išsivaduoti iš supančio melo ir veidmainystės, sulaužo dangstymosi taisykles ir meilė ištekėjusiai moteriai tampa jo didžiąja gyvenimo tragedija. Vienas iš veikėjų – Oktavas (režisierius Jeanas Renoiras pats įkūnijo vieną iš savo personažų) – apie melą kalba per daug nesureikšmindamas jo blogio. Oktavo žodžiais, meluoja visi: valdžia, radijas, kinas, laikraščiai, todėl nėra ko tikėtis, jog paprasti mirtingieji to nedarytų. Kristinos tarnaitė Lizetė (Paulette Dubost) apie santykį tarp vyro ir moters atsiliepia taip: moteriai išlaikyti draugystės ryšį su vyru – tai tarsi pamatyti mėnesieną vidury dienos. Būtent veikėjų vienpusis mąstymas, savo melo ir veidmainystės pateisinimas priveda juos prie juokingų kalbų ir kurioziškų situacijų. Teatrališka vaidyba, skambios frazės ir vaizdingos metaforos filme formuoja lyrišką istorijos tėkmę.

 

Siekiant sukurti tikroviškumą, filme meniškai kuriama dokumentinė stilistika. Jeanas Renoiras yra laikomas ilgų kadrų vaidybiniame kine pionieriumi. Istorija kuriama be įmantraus montažo, o kameros judėjimo pagalba. Filme nešokinėjama iš kadro į kadrą, rodomas objektas mainomas kameros krypties pasikeitimu, vyrauja bendro plano, gilūs kadrai. Kalbėdama apie gelmę turiu omenyje tai, jog dar tikroviškesnį vaizdą suteikia tuo pačiu metu matomi veiksmai už to, kas vyksta pirmajame plane. Natūraliai aplinkai parinktas apšvietimas (tik išmimtinai vakarėlio scenoje sukurtas šviesų žaismas, panaudotas atmosferai tinkantis šviesotamsos efektas), muzikos ir veiksmo dermė atitinka poetinio realizmo ,,taisykles“. Taigi, filme esama ne tik poetiškosios, bet ir realistinės išraiškos.

 

Nors šiais laikais poetinis realizmas prisimenamas tik kaip tarpsnis to, kas išsivystė iki šių dienų, tačiau šios tendencijos bruožai gana aiškūs ir juos galima įžvelgti ne tik 3-4 dešimtmečio prancūzų kine. Kalbant konkrečiai apie Jeano Renoiro filmą, kuris patenka ir į patį poetinio realizmo kūrybos periodą, visa tai pastebėti taip pat nesudėtinga. Visgi, būtų klaidinga manyti, jog ,,Žaidimo taisyklės“ yra tik principus atitinkantis filmas. Žinoma, jame esama sukurtas taisykles atitinkančių savybių. Kontrastai tarp tiesos ir melo, realybės ir iliuzijos, meilės ir neapykantos, šviesos ir tamsos lydi viso filmo metu. Tragedijoje esama komiškumo, veikėjai vaikosi nepasiekiamos meilės. Taip pat vaizdas kuriamas realistiškai. Visgi šiame filme nėra susikoncentruojama tik į darbininkų klasę, personažai daugialypiai, nesusikirstyti į geruosius ir bloguosius, t.y., kaltuosius ir aukas. Darbininkų ir aukštuomenės statusai, jų reprezentacija bei mąstymas pernelyg nesiskiria. Taigi, kaip ir istorijoje palikta vietos interpretacijai, taip ir vertinant Jeano Renoiro filmą galima ieškoti ne tik atitikimų, bet ir nukrypimų nuo poetinio realizmo.