Trumpa išsilaisvinimo instrukcija
Apie dar sovietmečiu susidariusią situaciją Rusijos psichiatrijos ligoninėse žinoma jau seniai. Apie valdžios susidorojimą su disidentais juos „kišant“ į beprotnamius parašytas ne vienas straipsnis. Tačiau šis filmas ne apie tai. Tai pasakojimas apie dviejų merginų Katios ir Julijos bandymą išsilaisvinti iš šios sistemos, istorija apie sistemos paklaidas ir jų kelią į asmenines teises ir laisves.
„Kiti tavo vietoje jau būtų nusižudę. Viskas būtų baigta. Kaip tu sugebi visa tai pakelti? Toliau siekti savo tikslo?“ frazė ištariama viename dviejų merginų dialoge. Julija ir Katia patyrė sunkumų - buvo apleistos tėvų vaikystėje, augo pas giminaičius, vėliau globos namuose, o sulaukusios pilnametystės buvo perkeltos į psichiatrinę ligoninę. Net dešimt procentų pacientų į tokias įstaigas patenka per klaidą. Šios merginos priklauso šiai procentinei daliai. Stebėdamas Julijos ir Katios kasdienybę režisierius Aleksandras Kuznecovas vizualiai pateikia sistemos klaidos kelią atgal: dalyvavimą teisminiuose procesuose, ekspertų tyrimuose ir kasdienį gyvenimą neteisybėje. Merginos tenori turėti padorų darbą, nuosavą būstą ir šeimą, tačiau išėjimo iš psichiatrijos ligoninės procesas trunka išties ilgai.
Aleksandras Kuznecovas yra fotografas gyvenantis Sibiro srityje. Jo darbai ne kartą publikuoti ir užsienio leidiniuose. Fotografijos įtaka akivaizdi ir šiame kūrinyje. Vien tai jog režisierius ir operatorius A. Kuznecovas kelis mėnesius lankėsi šioje įstaigoje pratindamas jos gyventojus prie kameros siekiant veikėjų natūralumo. Per šį laikotarpį išryškėjo ir dvi filmo herojės, kurios bus filmuojamos šešerius metus. Tiksliai išlaikant atstumą tarp kamera užfiksuojamo žmogaus ir pačios kameros, meistriškai sukuriamas stebėtojo efektas. Taip pat kadrai prasmingai jungiami atmosferą kuriančiais poetiškais gamtos ar gyvenamosios aplinkos vaizdais: kelionė nuo namų iki teismo vaizduojama pro automobilio langą matomais Sibiro gamtos vaizdais, kasdienybė – valgyklos ir švenčių linksmybių epizodais.
Filmo pabaigoje Julijai suteikiama laisvė, ji palieka instituciją. Galiausiai ir Katiai pavyksta tai padaryti tik jau nebe filmo siužete. Galima sakyti, kad šis filmais keičia likimus, jo padedamos Katia ir Julija įveikė visas sistemos kliūtis. Šis filmas – tai bandymas kovoti su nuo sovietmečio Rusijoje likusiomis stigmomis, dėl kurių psichinės sveikatos sutrikimų turintys žmonės yra diskriminuojami. Tačiau ar šios problemos neaktualios ir mūsų visuomenei? Juk parolimpinės žaidynės vis dar nėra transliuojamos per televiziją.