Beprotybė, karas ir draugystė

„Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („Милый Ханс, дорогой Пётр“)  tai filmas, kuris buvo pripažintas vienu geriausių 2015 rusų kino kūrinių. Ši karinė drama vaizduoja 1941-uosius be heroizmo ar mūšio scenų. Režisierius Alexandras Mindadze kalba apie paprastus rusus ir vokiečius, dirbančius SSRS stiklo fabrike tam, kad sukurtų aukštos kokybės optinį lęšį. Filmas prasideda drama tarp kartu gyvenančių ir nuolatos teatrališkai besipykstančių, rėkiančių, rankomis mosikuojančių ir pijokaujančių vokiečių mokslininkų. Filmo lūžis įvyksta, kai vokietis Hansas (akt. Jakobas Diehlas)  jausdamas artėjančią katastrofą, tarsi išprotėja - fabrike sukelia avariją, kuri nusineša kelias gyvybes, tačiau  įvykdo vyriausybės misiją - sukuria aukštos kokybės lęšį skirtą ginklams, kurie kare vėliau pražudys dar daugiau žmonių. Po šio įvykio filmas tampa nenuspėjamas net ir pačiam intuityviausiam žiūrovui. Kylant įtampai tarp SSRS ir Vokietijos darosi neaišku, kodėl tarp veikėjų Hanso ir vienintelio avarijos liudininko Piotaro (akt. Andrius Dariala), kurie vienas kitam gali sugriauti gyvenimus, užsimezga draugystė. Karo kontekste tai atrodo visai nelogiška. Tačiau galbūt tokiais nenatūraliais charakteriais ir veikėjų veiksmais režisierius atskleidžia, kad karas nėra žmogaus prigimtis.
Įspūdingas ir filmo operatoriaus Olego Mutu  darbas - jis puikiai išnaudoja erdvę (ypač namų aplinkoje), subtiliai pina statiškus, ilgus kadrus su dinamiškomis, neįprastais rakursais nufilmuotomis scenomis. Filme dominuoja perdėtas teatrališkumas, tačiau tylos pauzės tarp rietenų priverčia pasijausti nejaukiai. Išskirtinis ir filmo koloritas – šalti bet harmoningai derantys tonai kuria paveikią filmo atmosferą. Tarp kitų puikių aktorių išsiskyrė Brigita Minichmayr, suvaidinusi sudėtingo charakterio vokiečių darbininkę Gretą.  Ji balansuoja tarp chaoso ir ramybės, beprotybės ir intelektualumo, o jos ekspresyvus vaidmuo atskleidžia daugiametę patirtį teatro scenoje. Tačiau nesistebiu, kad filmas patiko ne visiems. Ilgos scenos, hiperbolizuoti konfliktai ir nenuspėjamas scenarijus - ne kiekvienam žiūrovui. Iš karto ne taip aišku, kad karo tematika tampa pretekstu kalbėti apie draugystę, meilę, humanizmą bei žmogaus būsenas kritinėse situacijose. Pats režisierius viename interviu teigė, kad jį jaudina tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje: ,,Situacija, manau, jau – kritinė. Mane apėmusi nuojauta, kad artinasi kažkokia baisi katastrofa. Tai, apie ką papasakojau savo filmuose „Šeštadienį“ ir „Mielas Hansas, brangusis Piotras“, aktualu ir šiandien.”