Erzinanti tyla ar išlavintas skonis?

Peržiūrėjęs filmą likai nieko nepešęs? Su džiaugsmu išdūmei iš kino salės vos tik pasirodžius paskutiniams epizodams? O gal nuo pat pirmos minutės numatei likusį scenarijų ir su panieka smerkei žmones, kurie privertė išvaistyti Tavo ir taip brangų laiką? Jei taip, tikriausiai buvai naujausiame Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“. Nesišypsok ir nemanyk, kad puikiai supratai filmą,  nes dėmesio verti dalykai suvokiami ir pastebimi – ne iš karto.

Tik iš pažiūros niekas
Filme galima aprėpti daugybę temų: nuo prarajos tarp miesto ir kaimo, civilizacijos ir atsilikimo, darnių santykių su svetimais ir artimais, nuo gamtos įtakos žmogaus gyvenimo, nuo asmens ir individo skirtumų iki subyrėjusios šeimos, vaiko laisvės ir likimo, jaunų žmonių meilės ir draugystės, žmogaus sąmoningo pasitraukimo iš gyvenimo ir savanoriško nenoro gyventi.

Tačiau žiūrovas pasimeta tylos, ilgų lietaus, briedžių medžioklės ir miško vaizdinių sraute, savaime neberasdamas ir nebesuvokdamas nei vienos iš šių temų. Ne vienam pasirodę banalūs ir visiškai kvaili veikėjų pokalbiai iš tikrųjų yra nūdienos žmonių spartėjantis atitolimas nuo glaudaus vienas kito ryšio ir nemokėjimas bei baimė tarpusavyje kalbėtis.

Analizuoja opias problemas
Kiekvieną dieną mes kalbamės su daugybe nepažįstamų žmonių, už nugaros palikdami pačius artimiausius – šeimos narius. Neištarti pasisveikinimo žodžiai, nepasiūlyta arbata ar nepaklausti apie savijautą – lyginant su dukters ir tėvo santykiais filme „Ramybė mūsų sapnuose“, yra visiškas menkniekis. Mergaitė (vaidina Šarūno Barto dukra), kamuojama gyvenimo prasmės klausimų ir problemų, susijusių su artimu žmogumi, ieško atsakymų pas tėvą. Žvelgiant į jų pokalbius galima interpretuoti, jog jie vienas kitą net ir per daug nešnekėdami supranta puikiai. Tačiau mergaitės paaugliškas noras pasikalbėti nedingsta viso filmo metu. Todėl užsimezga jos ir berniuko iš vietinių namų draugystė, kuri nors ir neteikia atsakymų į iškilusius klausimus, bet užglaisto atsiradusį tėvo ir dukters nutolimą.

Reprezentuoja ne tik Lietuvos „skurdumą“
Šiandieninės medijos šaukte šaukia apie moterų teises, verčia suvokti moralės normas propaguojant smurtą prieš silpnesnius. Tačiau filme vaizduojami kaimo žmonių šiurkštūs santykiai nugabena į akliduobę. Nejaugi smurtas šeimose vis dar egzistuoja? Ir tai – dažnas atvejis ne tik mūsų visuomenėje. Visas pasaulis kasdien kovoja tiek su agresyviu elgesiu, tiek su alkoholio paspęstais spąstais. Taip ir filme, nesėkmę patyrusi moteris liūdesį skandina alkoholyje, ne tik sau, bet ir aplinkiniams, sukeldama nepaaiškinamą slogumą. Epizodiškai pasirodę kaimo žmonės čia kasdienybę įprasmina su „gaivaus gėrimo stikliuku“, o kaimo moters „vaišės“ jaunai merginai atveria didžiulę prarają tarp gebėjimo spręsti problemas jas analizuojant ir naikinant liūdesį  lengviausiu būdu.

Filme mažai dialogų, bet situacijos ir vaizdai idiliškai sujaukia mūsų vidų, atmerkia akis ir slopina gražaus pasaulio įvaizdį…