„Nematomas frontas“ ir herojiško tautos pasipriešinimo mitas

„Kas valdo praeitį – valdo ateitį. Kas valdo dabartį – valdo praeitį.“

George Orwell, 1984

Režisierių Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ (2013) – tai, kaip teigiama pačiame filme, partizano, nacionalinio didvyrio Juozo Lukšos-Daumanto (1921-1951) ir jo pasipriešinimo istorija. Tai eksportinis filmas, skirtas edukuoti užsieniečius apie lietuvių pokario anti-sovietinę ginkluotą kovą  (1944-1953). „Nematomas frontas“, kaip ir daugelis kitų tokios tematikos (Vytauto V. Landsbergio „Baladė apie Daumantą“, J. Vaitkaus „Vienui vieni”, A. Maceinos „Paskutinis“ ir kiti) filmų, atvirai heroizuoja, romantizuoja partizaninį judėjimą, ko pasekoje, žinoma, neišvengiama supaprastinimų ir vienareikšmiškumo. Tačiau filmas ir jo recepcja Lietuvoje (2014 m. „Kino pavasaryje“  filmas tapo lankomiausiu lietuvišku filmu) daug ką pasako ir apie  šalies atminties kultūrą, ir ką, perfrazavus Tomą Venclovą, būtų galima įvardinti kaip etninio lietuvio kompleksu, kada individas save suvokia tiktai kaip nekaltą auką arba didvyrišką kovotoją, o dažniausiai ir kaip viena ir kaip kita.

Istorikas Mindaugas Pocius, aptardamas partizaninio karo Lietuvoje nepriklausomybės metų istoriografiją, rašo: „Į akis krenta tai, jog nemažai rašančiųjų sunkiai vaduojasi iš pernelyg emocingo požiūrio į partizanų kovas. Tyrėjų darbuose dažnokai galima pagauti idealizuojantį žvilgsnį į laisvės kovotojus. Partizanas – nepriekaištingas didvyris, beveik tobulas, be nuodėmės, todėl nepajudinamas kaip statula. Ne viename straipsnyje ryškūs sovietinio mąstymo reliktai, kai nutylimi niekuo nepateisinami pogrindžio veiksmai. Nemalonūs faktai ignoruojami, padailinami ar saikingai dozuojami. Tai pavadintume „švytuoklės principu“, kai iš vieno kraštutinumo (sovietiniai šmeižikiški darbai) krentama į kitą kategoriškumą, vienmatiškus vertinimus. <...> todėl dabartiniu metu besąlygiškai herojizuoti partizanus – tai likti legendų ir mitų karalystėje.” Šio idealizuojančio žvilgsnio, kaip jau pastebėjau anksčiau,  neišvengia (tiesa sakant net nebando išvengti) ir  „Nematomo fronto” kūrėjai. Ne veltui filmo protagonistu pasirinktas, ko gero, vienas „švariausių“ bei šviesiausio atminimo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyvių – J.Lukša.  Kaip kad teigia Ingrida Vėgėlytė: „Šiandien J. Lukšos-Daumanto ir visos Lukšų šeimos istorija tapo esmingiausiu pasakojimu apie tikrą meilę ir pareigą Tėvynei, apie Lietuvos ginkluotą rezistenciją. J. Lukšos kovos ir kūrybos, meilės ir net žūties aplinkybių palikimas žadina daugelio menininkų vaizduotę.“

„Nematomas frontas“ puikiai atitinka dabartines promilitaristines, etnonacionalistines nuotaikas viešajame diskurse ir valstybės organų priimamuose įstatymuose. Filmas turėtų tiek „nušviesti“ Vakarus-JAV apie partizaninę kovą prieš sovietų okupantus, apie neblėstantį lietuvių laisvės troškimą, tiek neramumų Ukrainoje kontekste skatinti, ugdyti pačių lietuvaičių pilietiškumą, ryžtą ginti fizinę tėvynės nepriklausomybę Rusijos agresijos akivaizdoje. Taigi neatrodo, jog kūrybinei komandai  būtų rūpėjusi istorinio laikotarpio analizė, būtų siekta diskutuoti su oficialiąja-monumentaliąja atmintimi, išskleisti trauminės patirties įtakas šiandienai ir ect. Greičiau filmu siekiama kurti jaudinančią istoriją, kurioje tiek J. Lukša, tiek  rezistencinis judėjimas reprezentuojami  fragmentiškai, vienareikšmiškai. Pavyzdžiui,  „Nematomas frontas“ lieka nebylus J. Lukšos gyvenimui iki antrosios sovietinės okupacijos (išskyrus tokius faktus, jog Lukša Kaune studijavęs architektūrą), filmu siekiama Lukšos gyvenimą pateikti kaip klasikinę dramą – asmeninių ir valstybinių interesų susikirtimą. Pats pokario rezistencinis judėjimas atrodo tarsi atsiradęs iš niekur,  apie pirmąją sovietų ir nacių okupacijas tik užsimenama, nors pats J. Lukša rašė: „Mus vedė ta pati kovos dvasia, kuri pasireiškė 1941 m. birželio sukilimu, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“. Žinoma, tokiu būdu (ką anglų istorikas  R. G. Collingwoodas pavadintų „žirklių ir įklijavimo“ metodu) filme siekiama išvengti bet kokių galimų naratyvo komplikacijų, nutolti nuo atvirukinio, vientiso pasakojimo. Taip pat „Nematomas frontas“ nesigilina kaip Baltijos šalių pasipriešinimo dalyvius nesėkmingai savo tikslams bandė panaudoti JAV ir D.Britanijos žvalgybos. Filme naiviai teigiama jog JAV-Vakarų nusigręžimą nuo Baltijos šalių okupacijos lėmė komunizmo plėtra Azijoje.

„Nematomas frontas“ prasideda dokumentiniais 1991 sausio 13-osios ir su ja susijusių įvykių kadrais, tokiu būdu vedamos akivaizdžios paralelės tarp sausio 13-osios (kaip aukščiausio tautos realizavimosi taško) ir pokario rezistencijos, kas dar labiau pabrėžiama filmo pabaigoje. Režisieriai naudoja dokumentinio kino kanonui įprastą-tradicinę „kalbančių galvų“ strategiją, kalbinami įvykių liudininkai, žmonės, bent kiek pažinoję Lukšą ar susiję su pokario rezistencija, trėmimais, taip pat pateikiama ekspertų nuomonė (istoriko S. Sužiedėlio, eksprezidento V. Adamkaus). Filmo naratorius – užkadrinis „visažinio“ vyro balsas (D. Udrys),  vietomis A. Mamontovas jaudinančiai skaito ištraukas iš Lukšos dienoraščių ir laiškų mylimajai N. Bražėnaitei. Taip pat „už kadro“ nuolat girdima jaudinanti muzika, koreliuojanti su Lietuvos kaimo vaizdeliais vasarą, žaliuojančiais rugių laukais bei apleistomis medinėmis sodybomis. Siekiant kuo atraktyviau pateikti informaciją, filme taip pat naudojamos archyvinės nuotraukos, animuoti politiniai žemėlapiai, inscenizacijos (re-enactment‘ai), ištraukos iš V. Landsbergio filmo „Baladė apie Daumantą“ (1995).

Visgi „Nematomas frontas“ lieka monumentaliosios istorinės atminties ribose, partizaninio karo dalyviai atvirai heroizuojami, o pats istorinis laikotarpis supaprastinamas. Filme gausu įvairių minties, estetinių ir retorinių klišių, akivaizdu, jog Jonas Ohmanas ir Vincas Sruoginis dokumentinį kiną traktuoja tiesiog kaip ideologiškai angažuotos minties perdavimo priemonę. Liūdniausia tai, jog toks praeities reprezentacijos vienareikšmiškumas, „plokštumas“  siūlo ir tokio pat pobūdžio dabarties suvokimą.