Vietnamo karo reprezentacija Holivudo, dokumentiniame ir vietnamiečių vaidybiniame kine

Vietnamo karo kontekstas

 

Po karinių konfliktų su Prancūzija, maždaug nuo 1954 m. pabaigos  Šiaurės Vietnamas, naudodamasis ekonominiu nusilpimu, siekė sustiprinti komunistų įtaką Pietų Vietname. Tačiau amerikiečiai nenorėjo susitaikyti su galimu komunistų laimėjimu ir talkino Pietų Vietnamui. Komunistų antpuoliai prieš amerikiečius Pietų Vietname, JAV nenoras, kad valdžia pereitų Šiaurės Vietnamo komunistams baigėsi aktyviais kariniais veiksmais, į kuriuos stipriausiai įsivėlė JAV ir jos sąjungininkės Australija ir Naujoji Zelandija. Akivaizdi JAV ir jų sąjungininkų kareivių ir technikos persvara leido pirmiems laimėti didžiąją dalį mūšių. Tačiau dėl augančių nuostolių ir užsitęsusio konflikto JAV gyventojų palaikymas vis mažėjo, jau 1965-aisiais didžioji dalis amerikiečių pasisakė prieš karą. Nuo 1969 m. pati amerikiečių armija pradėjo moraliai žlugti: kareiviai nematė ilgo karo prasmės, tarp kareivių plito narkomanija. JAV, nepaisydama šalies neutraliteto, slapta įvedė savo pajėgas į Kambodžą, o 1969 m. prezidento Nixono įsakymu buvo pradėtas Kambodžos bombardavimas. Karo išplitimas į Kambodžą dar labiau sustiprino antikarines nuotaikas JAV. Armija vis labiau demoralizavosi, o 1970 m. narkotikus vartojo apie 65 tūkstančiai JAV kareivių ir karininkų. Tęsiantis karo nežinomybei ir stiprėjant beprasmiškumo nuotaikoms 1972 m. vasarą suaktyvėjo taikos derybos su JAV ir Šiaurės Vietnamu. Tačiau, negana to, JAV vadovybė vilkino derybas ir toliau bombardavo Vietnamą, naikindama ir žmones, ir gyviesiems būtinus gamtos išteklius. 1973 m. sausio 27 d. buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį amerikiečių kariuomenė turėjo palikti Vietnamą.

Su Vietnamo karo padariniais sąmoningi JAV gyventojai stengėsi kovoti dar vykstant karui. Bandydami atkreipti dėmesį į vidinę ir tarptautinę šalies agresiją, į naudos siekiantį įstatymų leidėjų ir aklą bei nuolankų komandų vykdytojų susipriešinimą, į kareivių, atliekančių pareigą tėvynei luošinimą, į augančias jų priklausomybes bei nemokėjimą sugrįžti į visuomenę akis į akį susidūrus su žmogaus žiaurumu. Tačiau Vietnamo karas amerikiečių sąmonėje pasėjo šiek tiek sąmoningumo, iš kurio vėliau gimė antirasistiniai, feministiniai judėjimai, žmogaus laisvės bei moralės klausimų kėlimas visuomenėje.

 

Kino priemonių bei žanrų pasirinkimas karo reprezentacijai

 

Skirtingi žanrų pasirinkimai formuluojamai temai leidžia sukurti ryšį arba, priešingai, išlaikyti distanciją su ekrane vaizduojamais objektais. Siekiant kalbėti apie karą, reikia ypač aiškios režisieriaus pozicijos. Dažniausiai pasakojimas apie karą, jo eigą, aplinkybes ar pasekmes, padarinius bei aukas neleidžia likti abejingam: manipuliuojama žiūrovo jausmais, atstovaujama nekaltųjų pusei (klausimas, ar tokia yra?), nepaisoma „kitos“ pusės, iškraipomi, „pagražinami“ arba slepiami faktai. Kartais žiūrovo žvilgsnis tampa dokumentinių įvykių stebėtojo žvilgsniu, jam nesiūloma įsitraukti į karo eigą, leidžiama brechtiškai atsiriboti nuo įvykių vertinimo arba pačiam pasirinkti, ką pasmerkti, o ką išteisinti. Nutinka ir taip, jog šios dvi pozicijos susimaišo tarpusavyje: toliau manipuliuojama emocijomis, tačiau leidžiama patirti dokumentiškas karo akimirkas arba rodoma „nekaltųjų“ pusė, tačiau žiūrovui leidžiama išlaikyti atstumą ir nesusitapatinti su vaizduojamais įvykiais. Rickas Bergas rašo apie Vietnamo karo reprezentacijos kine galimybes kaip tam tikrą technologinį aparatą, kuriuo konstruojamos vaizdų istorijos, gebančios „ištrinti“ praeities patirtis ir sukurti naujus kolektyvinius išgyvenimus. Kitaip tariant, istoriją galima sukonstruoti (režisieriaus interpretacija jau savaime yra vaizdinio konstravimas) ir pateikti kaip tam tikrą istorinę patirtį. Šis pavyzdys gali būti pritaikomas ne tik konkretaus Vietnamo karo atvejui, bet visiems istoriniams įvykiams. Galbūt galime prieštarauti autoriui ir klausti, ar interpretacija, priverčianti pasirinkti požiūrio tašką, iškraipo istorinius faktus, „pagražina“ įvykius, priverčia pasirinkti pusę, o galbūt priešingai, išlaisvina iš stereotipų? Veikiausiai, tai priklauso nuo konkretaus atvejo, nuo režisieriaus išmonės, pasirinkto žanro bei „atskaitos“ taško, vertinimo. Tačiau aišku viena, jog apie karą kine kalbėti sunku, nes visuomet bus laviruojama tarp „gero“ ir „blogo“ tono, visuomet bus smerkiančiųjų ir teisinančiųjų tiek karą, tiek jo įvykių reprezentaciją.

 

Toliau aptariami filmai susitelkia į Vietnamo karą ir balansuoja tarp pozicijų bei žanrų / stilių. Iš pirmo žvilgsnio režisieriaus Michaelo Cimino filmas „Elnių medžiotojas“ („The Deer Hunter“, 1978 m.) – eilinė veiksmo drama, kurioje Vietnamo karas tiek pat svarbus kiek greta vykstantys santykių konfliktai. Tačiau vaizduodami karą kaip suluošintų žmonių bandymą sugrįžti į visuomenę „Elnių medžiotojo“ kūrėjai pasiekia nuo Holivudo temų ir lengvų metaforų nutolusią kryptį. Tuo tarpu režisierių Joriso Ivenso, Williamo Kleino, Claude’o Leloucho, Agnès Varda, Jeano-Luco Godard’o, Chriso Markero, Alaino Resnais filmas „Toli nuo Vietnamo“ („Loin du Vietnam“, 1968) pasirenka aiškią poziciją. Sukurtas pačiame karo įkarštyje filmas kritikuoja amerikiečių įsitraukimą ir karinius veiksmus Vietname. Vaidybinio vietnamiečių filmo „Mergaitė iš Hanojaus“ („Em bé Hà Noi“, rež. Hai Ninh, 1975) centre atsiduria mergaitė, per karą praradusi savo šeimą. Režisierius išsirenka vieną istoriją iš daugelio ir ją plėtoja karo kontekste. Ir būtent vaiko bandymas suvokti karą tik dar labiau gilina šių įvykių beprasmybę. Panašus efektas įvyksta ir Dango Nhato Minho filme „Kai ateis dešimtas mėnuo“ („Bao gio cho den tháng Muoi“, 1984), moteriai slepiant nuo artimųjų, kad jos vyras žuvo karo metu. Tiesa, pastarasis filmas kiek labiau gilinasi į gyvenimą po karo, bandymus atgaivinti savo rutiną bei kasdienybę tarp nuolaužų ir griuvėsių.

 

 

Ką apie Vietnamo karą pasakoja Holivudas?

 

Režisieriaus Michaelo Cimino filmo „Elnių medžiotojas“ pasakojimas prasideda Maiklo (Robert DeNiro), Niko (Christopher Walken) ir Stiveno (John Savage) išlydėtuvėmis į Vietnamo karą ir Stiveno bei Andželos (Rutanya Alda) vestuvėmis. Tiesa, pastarajam epizodui filmo pradžioje skiriama itin daug dėmesio, o kažkur vykstantis karas ir į jį išvykti besiruošiantys vyrai nėra pagrindiniai filmo akcentai. Net ir vėliau karas vaizduojamas kaip aplinkybė, padedanti dramatiškiau atsiskleisti personažų charakteriams. Sylvia Shin Huey Chong savo straipsnyje kritikuoja tai, jog karas Cimino filme lieka antrame plane, tuo tarpu į pirmąjį, kaip įprasta Holivudui, iškeliami personažai ir jų santykių dramos. Tačiau galima manyti, jog tai režisierius daro sąmoningai norėdamas tik dar labiau išryškinti jaunų vyrų nesuvokimą, kas yra karas ir į kur vykstama; bei pilietinės pareigos idealizavimą. Straipsnio autorė mano, jog Cimino amerikiečius vaizduoja kaip aukas, tačiau galbūt vis tik filme svarbiau yra tai, jog režisierius kritikuoja patį Amerikos požiūrį į savo karius? Filme „Elnių medžiotojas“ nematome politinių sprendimų, nesutarimų tarp valdžios ir Amerikos gyventojų. Veikiausiai, apie tai kalbėti dar buvo anksti (filmas pasirodė 1978 m). Tačiau filme tiesiogiai nesigilinama į „teigiamas“ ir „neigiamas“ kariaujančiųjų puses (nors susidaro įspūdis, jog režisierius smerkia komunistus kaip karo kurstytojus), filme nerodomas net pats karas. Tačiau Vietnamo karo siaubas patiriamas per individualų žmogaus psichikos suluošinimą ir jo socialinę atskirtį. Klausimas, kurį žiūrovas gali suformuluoti „Elnių medžiotojo“ kulminacijoje – kaip grįžtama iš karo? Baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič savo knygoje „Cinko berniukai“ sukaupė Afganistano karo liudijimus: iš karo grįžusių kareivių asmeniškus pokalbius su rašytoja, sūnų netekusių motinų atsiminimus, karo metu kareivių rašytų laiškų, dienoraščių ištraukas. Šie liudijimai atskleidė kitą karo pusę – sutraumuotų, aklai įsakymus vykdančių, žmogaus gyvybės nebesuvokiančių, žudymą žaidimu laikančių jaunuolių patirtis kare. Žuvusių karių motinos padavė Aleksijevič į teismą dėl faktų iškraipymo (dėl saugumo autorė pakeitė karininkų pavardes ar laipsnius) ir kareivių pristatymo visuomenei ne kaip didvyrių, o, veikiau, kaip psichinių ligonių. Tiesa, Aleksijevič už šių faktų atskleidimą apdovanota Nobelio literatūros premija, tačiau kur kas svarbesnis klausimas, kurį rašytoja iškėlė į viešumą – kaip iš karo sugrįžti į visuomenę ir joje vėl funkcionuoti? Kaip atsikratyti nuolat persekiojančios baimės ir nustoti kariauti savo sąmonėje? Atrodo, jog panašūs klausimai užduodami filme „Elnių medžiotojas“, kai po pirmojo susidūrimo su mirtimi žaidžiant rusišką (savi)žudybės ruletę vėl ieškoma tokios pat traumuojančios patirties – bandymo susigrumti su mirtimi ir ją nugalėti. Tad kaip sugrįžti iš karo savimi? Cimino filme aiškėja, jog gyvam sugrįžti iš karo savimi neįmanoma.

Ir nors režisierius nesprendžia esminių Vietnamo karo klausimų, nesigilina į padarinius bei aukas, vis tik Cimino smerkia patį karą kaip traumuojančią patirtį. Filme „Elnių medžiotojas“ karas reprezentuojamas kaip nesuprantamas ir nepažįstamas reiškinys. Susitelkiant į pilietinę pareigą atliekančio kareivio sąmonę, karas tampa stigma, amžina socialine atskirtimi, nuolatiniu baimės, azarto ieškojimu ir bandymais save tiek psichologiškai, tiek fiziškai kankinti. Maiklo, Niko ir Stiveno personažams karas – tai būsena, iš kurios negrįžtama.

 

Kaip Vietnamo karo pasakojimą konstruoja dokumentinis kinas?

 

Režisierių komanda: Joris Ivensas, Williamas Kleinas, Claude’as Lelouchas, Agnès Varda, Jeanas-Lucas Godard’as, Chrisas Markeras, Alainas Resnais sukūrė „Toli nuo Vietnamo“ pačiame karo įkarštyje (1968 m.). Filmas turi aiškią poziciją – kritikuojamas politinių konfliktų sprendimo būdas ginklais, smerkiamos amerikiečių priemonės bei JAV valdžios požiūris į karą kaip galios demonstravimo galimybę. „Toli nuo Vietnamo“ galima laikyti filmu-manifestu dėl aiškių ir griežtų pasisakymų prieš karą tiek vaizdais, tiek užkadriniu balsu. Tiesa, pasak Williamo Johnsono, užkadrinis balsas gali sukelti atmetimo reakciją kaip subjektyvaus stebėtojo nuomonė. O amerikiečiui žiūrovui tai gali atrodyti kaip komunistinė pozicija į ją net neįsigilinus, todėl atmetimo reakcija ne tik galima, bet ir prognozuojama. Tačiau užkadrinis balsas čia ne tik aiškina ekrane matomus vaizdus, bet ir išsako kūrėjų poziciją, kuri tuo metu (1968 m.) amerikiečiams tikrai būtų (o gal ir buvo) sukėlę atmetimo reakciją.

Kita vertus, filme išties daug koliažo principu sumontuotų vaizdų, keičiančių pasakojimo kryptį, pobūdį, intensyvumą, toną. Nenuspėjamas dokumentinis pasakojimas neapsiriboja vien Vietnamo karo padariniais, priešingai, ieško priežasčių, gilinasi į politinius pasisakymus, ieško žodžio ir veiksmo neatitikimo. Williamas Johnsonas pabrėžia tai, jog filmo kūrėjai jautė pareigą pasisakyti prieš karą, ir net jeigu tai nesukėlė masinių visuomenės bruzdesių, galbūt bent jau provokavo žiūrovą kiek atidžiau pažvelgti į patį karą.

Filme „Elnių medžiotojas“ karas vaizduojamas kaip traumuojanti patirtis JAV kariams, o „Toli nuo Vietnamo “ kūrėjų žvilgsnis krypsta į pačią karo širdį – kovojančius, kenčiančius, bandančius apsiginti ir priverstus kovoti vietnamiečius. Nors, kaip ir dera dokumentinei kino kalbai, stengiamasi išlaikyti atstumą su įvykiais, tiesioginė karo vieta jungiama su politiniais, visuomeniniais įvykiais, slepiančiais karą, taip pat bandoma tiesmukai klausti apie Vietnamo karo įtampą bei įtaką tiek žiūrovų, tiek ekrane pasirodančiųjų, tačiau filme tokia pat svarbi ir tyla, pauzės tarp teksto, paaiškinančio matomus vaizdus. Filme susiduriama ne tik su karo pasekmėmis, bet ir su priežastimis, bandoma parodyti, kad atsakymo į šio karo prasmės klausimą tiesiog nėra. Ne veltui tiek ryškių asmenybių atsidūrė filmo kūrėjų sąraše – tai asmeninė pozicija, nuomonė apie galios žaidimus su žmonių gyvybėmis. Galbūt būti teisiam kalbant apie karą neįmanoma, tačiau likti sąmoningam ir nepasiduoti žiniasklaidos bei valdžios įtakoms visgi galima. Tuo keliu jie ir veda žiūrovus, tiesa, pasirinkdami ir palaikydami „nekaltųjų“ pusę. Vietnamo karas Joriso Ivenso, Williamo Kleino, Claude’o Leloucho, Agnès Varda, Jeano-Luco Godard’o, Chriso Markero, Alaino Resnais filme reprezentuoja JAV galios žaidimus, technologijų karą ir už visa tai atsakyti turinčius eilinius žmones.

 

Kaip apie Vietnamo karą papasakoti vaidybinis vietnamiečių kinas?

 

Režisierius Hai Ninhas filme „Mergaitė iš Hanojaus“ (1975) karą, kaip jau minėtas „Elnių medžiotojo“ pavyzdys, taip pat pasitelkia kaip siužeto aplinkybes. Filmas pasakoja apie mergaitę (Kim Xuan) Hanojaus bombardavimo metu praradusią savo mamą su seserimi, tačiau pačiame karo įkarštyje besistengiančią surasti karininką tėvą ir bent kiek suprasti šių įvykių prasmę. Natūralu, jog režisierius neišlaiko distancijos su vaizduojamais 1972 m. įvykiais, tačiau taip pat nesistengiama specialiai manipuliuoti žiūrovo emocija smerkiant karo „kaltininkus“. Atrodo, jog Hai Ninhas filme nerodo kariaujančių pusių, o tiesiog nukreipia kamerą į šioje ginklų ir griuvėsių atmosferoje gyvenančiuosius. Johnas Kleinenas pabrėžia, kad vietnamiečių filmams apie karo įvykius nebūdingas skirstymas į priešų ir aukų vaidmenimis. Ir tai akivaizdu Hai Ninho filme „Mergaitė iš Hanoujaus“, kur karas nėra kvestionuojamas ir pozicionuojamas. Jautrumas filmui kyla jau vien dėl to, kad pagrindinis pasakojimo herojus – vaikas. Laikas „Mergaitėje iš Hanojaus“ šokčioja iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai, grįžtama į prisiminimų laiką, tad galima sakyti, jog Hai Ninhas pasakojimą filme poetizuoja, pakylėja iki metaforų lygmens.

Filme „Kai ateis dešimtas mėnuo“ (1984 m.) režisierius Dangas Nhatas Minhas vaizduoja bandymas grįžti į kasdienybę ir rutiną pasibaigus karui. Moteris (Van Le) rūpinasi savo sūnumi ir uošviu slėpdama, kad vyras (o taip pat juk ir sūnus bei tėvas) mirė kare. Dangas Nhatas Minhas išryškina vidinį moters nerimą, jos sūnaus ir uošvio bandymus sugrįžti į visuomenę. Politinių konfliktų šešėlis filme ypatingai jaučiamas per moters personažą, kuri turi kovoti su karo pasekmėmis. Tačiau režisierius filme taip pat poetizuoja buitį, siekia savo pasakojimu pasiekti apibendrinimus.

Taigi, Vietnamo karas ir jo padariniai tapo neatsiejama istorijos dalimi, kurią vietnamiečių kinas priėmė kaip svarbią, veikiančią aplinkybę, nebandant ieškoti kaltų ar sukelti žiūrovui gailesčio. Kino kalba neprisileidžia pernelyg arti, lieka metaforų lygmenyje, tačiau siūlo susitapatinimą, pasižymi abstrakčiomis intonacijomis, tačiau poetizuodama ir mistifikuodama laiką, erdvę, pasakojimą, nenutolsta nuo žmogaus gyvenimo. Galbūt toks žmogiškas žvilgsnis į savo patirtį sukelia žiūrovo atjautą ar gailestį, siūlo išgyventi mergaitės („Mergaitė iš Hanojaus“) ir moters („Kai ateis dešimtas mėnuo“) patirtis , tačiau nekaltina, neherojizuoja ir nedramatizuoja istorinės praeities, verčiau priešingai, praeitį paverčia patirtimi, nuo kurios galima viską pradėti iš naujo.

 

Išvados

 

Filmų „Elnių medžiotojas“, „Toli nuo Vietnamo“, „Mergaitė iš Hanojaus“, „Kai ateis dešimtas mėnuo“ režisieriai atstovauja skirtingiems požiūriams, tačiau nė vienas iš jų nepateisina karo. Holivudinis, dokumentinis bei vietnamiečių vaidybinis žvilgsniai renkasi skirtingus atspirties taškus, temas, vaidmenis. Filme „Elnių medžiotojas“ karas reprezentuojamas kaip nesuprantamas ir nepažįstamas reiškinys ir traumuojanti patirtis. Susitelkiama į pilietinę pareigą atliekančio kareivio sąmonę, kuriai nebeįmanoma integruotis į visuomenę. Trauminė patirtis verčia iš karo sugrįžusį žmogų save tiek psichologiškai, tiek fiziškai kankinti, ieškoti baimės ir naujų susidūrimų su mirtimi. Cimino filmo personažamas karas – tai būsena iš kurios nebesugrįžtama. Tuo tarpu dokumentiniame filme „Toli nuo Vietnamo“ Vietnamo karas rodomas kaip JAV galios demonstravimas, tam tikras technologijų karas, slepiant nuo visuomenės jo tikrąsias priežastis ir pasekmes. Filme-manifeste jungiami/montuojami įvairūs epizodai: nuo dokumentinių karo vaizdų iki afišų, reportažų tiesiogiai arba metaforiškai susijusių su Vietnamo karo įvykiais. Filmo režisierių Joriso Ivenso, Williamo Kleino, Claude’o Leloucho, Agnès Varda, Jeano-Luco Godard’o, Chriso Markero, Alaino Resnais požiūris į karą – asmeniškas ir griežtas, tačiau kitoks jis neįmanomas fiksuojant patį karo įkarštį.

Vietnamiečių vaidybinis kinas Vietnamo karą vaizduoja kaip neatsiejamą savo istorijos dalį.

Filmuose „Mergaitė iš Hanojaus“ (rež. Hai Ninh) ir „Kai ateis dešimtas mėnuo“ (rež. Dang Nhat Minh) su karu susigyvenama, jis vaizduojamas kaip svarbi, veikianti aplinkybė. Poetizuodami ir mistifikuodami laiką, erdvę ir pasakojimą režisieriai nenutolsta nuo žmogaus gyvenimo, savo personažus įkurdindami karo šešėlyje. Žmogiškas žvilgsnis į savo patirtį tam tikra prasme sukelia žiūrovo atjautą, siūlo susitapatinti su filmų personažais, tačiau kūrėjai susitaiko ir nedramatizuoja istorinės praeities. Režisieriai, praeitį paversdami patirtimi, išvengia sentimentalumo ir nelaukia žiūrovo gailesčio.

Šie skirtingi pavyzdžiai iš Holivudo, dokumentikos ir vietnamiečių vaidybinio kino neleidžia apibendrinti pasirinktų žanrų ir krypčių, kino priemonių galimybių kalbant apie Vietnamo karo vaizdavimą. Svarbios ir filmo kūrimo aplinkybės: „Toli nuo Vietnamo“ – tai kovos laukas, o „Kai ateis dešimtas mėnuo“ – jau atėjęs susitaikymo laikas. Svarbi distancija ir kalbėjimo tonas: akivaizdu, kad „Toli nuo Vietnamo“ negali būti nuosaikus ir be pozicijos. Svarbūs teminiai akcentai: filme „Elnių medžiotojas“ susitelkiama į trauminę karo patirtį ir bandymus sugrįžti iš karo į visuomenę. Tad kalbėjimas apie karą (ir net nesvarbu, koks tai karas) reikalauja tvirto kūrėjų asmeninės pozicijos žinojimo, pasirinktų ir išgrynintų atspirties taškų, konkrečių klausimų, į kuriuos ieškoma atsakymo arba kuriuos norima užduoti žiūrovui / visuomenei.