Dvidešimt keturių valandų Odisėja, arba Tiesiog geras laikas

Jei posakį, kuris nuskamba filmo pradžioje „Neskaičiuok viščiukų, kol neišperėjo“ būtų išgirdęs pagrindinis veikėjas Konis (Robert Pattinson), o ne jo brolis Nikas (Benny Safdie), galbūt jiedu gyventų išsvajotame namelyje miško viduryje ir augintų krokodilus.

Deja, tačiau toks geras laikas jiems dar neatėjo.

Suplanavęs vieno iš Niujorko bankų apiplėšimą Konis per anksti patikėjo jį ir jo brolį aplankiusia sėkme. Dieną po nusikaltimo Nikas patenka į pareigūnų rankas. Konis, kuriam pavyko pasprukti, aiškiai suvokia, jog jo protiškai neįgaliam broliui kalėjimas yra mirtinai pavojinga vieta, tačiau paleidimo į laisvę užstatui pavogtų pinigų neužtenka – trūksta dar dešimties tūkstančių dolerių. Tai vienintelis ir sunkiausias Roberto Pattinsono įkūnijamo personažo kliuvinys, „išjudinantis“ siužetą.

Talentingieji „Gero laiko“ režisieriai ir scenarijaus autoriai broliai Benny'is ir Joshas Safdie sukūrė dramaturgiškai tvarkingą ir struktūrizuotą istoriją. Kiekvienas įvykis didina ne tik siekiamo tikslo vertę, bet drauge stiprina ir Konio charakterio atsparumą. Akivaizdu, jog Robertas Pattinsonas, kaip kino aktorius, buvo gerokai „išalkęs“ – jam puikiai pavyko perteikti savo personažo daugiasluoksniškumą, bekompromisį impulsyvumą, sumišusį su brutalumu, kaskart tarsi įšvirkščiantį žiūrovui gerą dozę adrenalino. Pagiriamąjį žodį, be jokios abejonės, reikia tarti neįgaliojo brolio vaidmenį atliekančiam vienam iš režisierių, Benny'iui Safdie. Kone nepriekaištingai įvaldęs kūno laikyseną, veido mimikas bei kalbėjimo manierą, jis nė akimirkai neleidžia abejoti jo, kaip aktoriaus, profesionalumu.

Personažų silpnybės ir trūkumai „Gerame laike“ apeliuoja į realiame gyvenime egzistuojančias prarajas. Jas gilina kadrų stambiaplaniškumas bei koloritas, neoninės miesto spalvos tampa dominuojančiomis filmo klimato detalėmis. Apskritai, siužetas atsitiktinumus paverčia padariniais, kurie dėsningai įsipina į pasakojimo logiką. Broliai Safdie neieško apylankų – veikia tiesmukai, tačiau kontroliuoja scenarijuje glūdintį potencialą ir numato jo poveikį. Visgi „Geras laikas“ būtų gerokai mažiau paveikus, jei ne eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjo „Oneohtrix Point Never“ specialiai sukurtas garso takelis, kuris Kanų festivalyje kone vienareikšmiškai išrinktas geriausiu.

„Noriu gyventi švariai ir žiūrėti į dangų“, pabaigoje dainuoja Iggy’is Popas. „Geras laikas“ – dėsningas, bet nenuspėjamas filmas, kuris neįpareigoja jo nei pamilti, nei neapkęsti, tačiau dar kurį laiką pasilieka sąmonėje išėjus iš kino teatro.

„Ten nepateksiu / Bet tai graži svajonė“.