Kameros žmogaus eksperimentai

Dažniausiai sudėjus daug po ranka esančių produktų (visko, kas atliko nuo rimtų patiekalų) į vieną vietą, gali atsitikti taip, kad arba staiga netyčia išrasite picą, arba nelabai pavyks ir teks gelbėtis visokiais espumizanais nuo pilvo uraganų. Gyvenime kaip kine ir atvirkščiai, todėl kulinarinį pavyzdį kartais galima pritaikyti ir filmams.

Amerikiečių operatorės ir režisierės Kirsten Johnson eksperimentinė dokumentika „Žmogus su kamera“ („Cameraperson“ 2016, JAV) rodyta festivalyje „Nepatogus kinas“ yra pavykęs ir netikėtą požiūrį į seniai visiems atsibodusias, skersai išilgai nagrinėtas temas, atskleidžiantis filmas. Nors kaip pati režisierė teigia filmo pradžioje, ji tik pasirinko įvairias situacijas bei kadrus ir sudėjo į vieną filmą, norėdama pažiūrėti, ar jie turi išliekamąją vertę, visgi tai, kaip viskas dera kartu ir kokį krūvį neša, išduoda autorės meistriškumą ir išmonę bei tai, kad šis eksperimentas atliktas labai apgalvotai ir tikro profesionalo. Filme – įvairūs kadrai: nauji ir iš ankstesnių Kirsten Johnson filmuotų filmų. Epizodai iš musulmonų šeimos gyvenimo Bosnijos kaimelyje, šokiai ir vaikų gimimas Afrikoje, pokalbiai su Serbijos – Bosnijos kare nukentėjusiais žmonėmis, neplanuotai antrąkart pastojusia vieniša jauna motina, kitais filmų kūrėjais, taip pat ir kadrai iš asmeninio autorės gyvenimo – Alzheimeriu serganti mama ir paukštelį laidojantys jos dvynukai.

Šiuolaikiniai žiūrovai įpratę nuolat matyti visokias labdaringas akcijas, sukrečiančius reportažus iš karščiausių pasaulio taškų, šiurpą keliančias žinias. Nuolat stebime ir girdime tai taip dažnai, kad pamažu atbunkame. Jei eisite į filmą, tikėdamiesi žiaurių vaizdų, ištaškytų smegenų, kraujo upelių ir kančios iškreiptų veidų, nustebsite (o gal ir nusivilsite), kadangi tokių dalykų pamatyti neteks. Tačiau susitiksite su pačiu žmogumi, o ne apibendrinta ir tolima karo, nepritekliaus ar ligos problema. Keisčiausia akimirka filme, kai žmonės, kurių žiūrovas ir režisierė turėtų gailėti, iš kino ekrano guodžia ir ją, ir apsiašarojusius žiūrovus. Toks sveikas – neteisiantis, atviras, nuoširdus, nesigailintis – pačios autorės santykis su jos kalbinamais žmonėmis, persiduoda ir mums. Manau, kad Kirsten Johnson būtent tai ir norėjo pasakyti: žmogaus nereikia gailėtis, apsiribojant vieno ar dviejų eurų paaukojimu UNICEF ar „Maisto bankui“, o stengtis suprasti ir su juo susitikti, kad ir per kino ekraną. Suprantama, svarbu kitą atjausti, bet, kaip liaudis sako: kas per daug, tas nesveika. Į žmogų pirmiausia reikia žiūrėti kaip į žmogų, o ne priemonę savo gerumui demonstruoti.

Filmas gali atrodyti keistas ir nevientisas, kadangi suklijuotas iš begalės atskirų istorijų, pertraukiančių viena kitą. Man pasirodė, kad jungiamoji visų kadrų ir situacijų grandis – pati režisierė ir operatorė Kirsten Johnson ir jos santykis su vaizduojamais žmonėmis, vietomis. Toks filmo formatas palieka daug laisvės interpretacijoms ir prasmėms, kiekvienas gali jį perskaityti kažkiek kitaip, tačiau tame ir žavesys. Galbūt gilios prasmės ieškotojai pasiges aiškios pagrindinės minties, bet šio filmo tikslas, manau, ne aiškiai perteikti kažkokią konkrečią idėją, o leisti pajausti autorės pasaulį ir perteikti jos požiūrį į jį. Ir taip pat leisti išgyventi aštrias problemas kartu su žmonėmis kitapus Atlanto, Ramiojo vandenynų, kitame žemyne ar kaimyninėje šalyje. Kitaip tariant, šį filmą svarbiausia ne tiek protu suprasti, kiek širdimi.

Man buvo gera matyti filmą, kuriame nebuvo stengiamasi žiūrovo pigiai pagauti ar užkabinti, gerbiant kitų žmonių privatumą, jei jie to pageidauja. Įsiminė epizodas, kuriame lektorius kalba apie nepagarbą žmogui šių dienų žiniasklaidoje ir medijose. Jis kritikuoja per atvirą žuvusių žmonių rodymą ir demonstruojamą žiaurumą, teigdamas, kad tokiu būdu prasilenkiama su žmogiškumu, komerciniais tikslais išnaudojama nedėkinga kito situacija. Jo lūpomis, man atrodo, kalba pati režisierė, savo filmu įrodanti, kad apie skaudžius dalykus galima kalbėti nesiekiant kuo labiau priblokšti ir šokiruoti žiūrovo neregėto žiaurumo pikantiškais vaizdais ar tuo labiau pasipelnyti. Nors ir skaudūs, tačiau be galo jautriai ir pagarbiai nufilmuoti pokalbiai, peizažai lemia viltingą ir poetišką sąskambį. K. Johnson tarsi kviečia nenusiminti ir šalia įvairių liūdnų ir skaudžių situacijų pateikia ir peizažų ar linksmų kadrų.

Montažas bei operatorės darbas nėra labai „švarūs“ – kino kamera dreba ir sukiojasi, o sumontuota yra ir, atrodytų, beprasmių kadrų, pavyzdžiui, laideliai geltoname fone ant stalo. Iš pirmo žvilgsnio, tai galėtų byloti apie neprofesionalumą, bet, iš tiesų, tik tikri profesionalai gali sau leisti tokią prabangą – pasidalinti neprofesionaliais, labai asmeniškais kadrais. Juolab, kad visa tai suteikia filmui tik dar daugiau autentiškumo, organiškumo ir natūralumo. Štai ir pagrindinis skirtumas tarp eksperimento ir „šiaip sau pasibandymo“ – kad eksperimentuodamas sukurtum vertingą kūrinį, turi tai daryti protingai, pasitelkdamas savo intuiciją ir talentą, antraip, tai tebus „menas dėl meno“, kurio tiek daug visur, kad ima darytis bloga kaip po nepavykusių kulinarinių bandymų.