Praėjusio laikmečio beieškant: Valdo Navasaičio „Kiemas“ ir Lailos Pakalninos „Batas“

„Kiemas“

Gretinti skirtingų autorių kiną yra gana subtilus procesas, reikalaujantis tam tikro atsargumo ir konkrečių aptariamų aspektų. Jaunieji „Skalvijos“ kino akademijos kino kuratoriai jungia dvejus, Latvijos ir Lietuvos, nacionalinio kino kūrinius į dviejų filmų programą rodomą paskutinį gegužės savaitgalį Skalvijos kino centre. Tai filmai, kuriuos vienija to paties istorinio laikotarpio realijos ir artima lokacija. Šalys, išgyvenusios panašius istorinius įvykius, regis susiduria su bendromis problemomis, tačiau filmuose jos pristatomos skirtingomis formomis ir kitokia kino kalba. Žiūrint abu filmus, įdomu stebėti kaip ta pati tema yra plėtojama skirtinguose siužetuose, akcentuojant skirtingas detales.

Lietuvių režisierius V. Navasaitis daugiaprasmiškai atveria žiūrovui duris į „Kiemą“: uždarą, tarsi laike sustojusią sovietinio mentaliteto sukaustytą anų laikų kasdienybę, iš asmeninių patirčių ir atsiminimų atkurtą apatišką atmosferą. Lygiagrečiai (filmai sukurti vienerių metų skirtumu) beprasmybės ir sovietinėje sąmonėje skendinčią visuomenės santvarką vaizduoja ir žymi latvių kino režisierė Laila Pakalnina filme „Batas“ („Kurpe“).

„Kiemo“ pavadinimas ir pats žodis jau savaime suteikia tam tikrus rėmus, iš pažiūros tik lokacinius, tačiau tai siejasi ir su bendra filme jaučiama „įstrigimo“, stagnacijos būsena, kuri yra pagrindinė filmo naratyvo idėja, jos persmelkta ir filmo atmosfera, žiūrovų nepaleidžianti viso filmo metu. Kieme pinasi įvairūs, neteisybės ir beprasmybės kupini veikėjų likimai. Filmas kuria skirtingų personažų grupių kasdienybės portretus: jame atsiskleidžia vaikų tarpusavio bendravimo mikroklimatas, kuriame išryškėja patyčių problema, pasimetusių, nelaimingų ir kupinų vidinių skaudulių jaunuolių būtis; vaizduojama ir vienišų, vyriškos šilumos stokojančių moterų nuovargio kupina kasdienybė bei alkoholyje viską užmarštin skandinantys, viltį praradę vyrai.

Filme naudojama daug stambiu planu nufilmuotų rūkančių gyventojų portretų. Jie akcentuoja melancholišką filmo ritmą, kurį kuria mažos, viena su kita nesusijusios, istorijos. Filmas atsisako nuoseklaus pasakojimo, todėl žiūrovo dėmesys susitelkia į laikmečio kasdienybės stebėjimą ir filme vaizduojamų probleminių situacijų bei jų galimų priežasčių apmąstymą. Tačiau Valdas Navasaitis nesiekia duoti lengvų atsakymų. Filme vaizduojamas įsisenėjęs abejingumas problemoms primena indiferentišką homo sovieticus mąstyseną. Veikėjų gyvenimai paklūsta laiko tėkmei ir nesipriešina jokiems įvykiams – atrodo, kad vienintelis jų siekis yra tik kuo griečiau „pragyventi“ dieną. Tačiau „Kiemo“ herojų žvilgsniuose matyti, kad jų vidus kupinas daugybės klausimų ir egzistencinių dvejonių, gniaužiamų širdyje, pasiduodant viską užgožiančiai kasdienybės rutinai.

Filme nėra jokių emocinių pakylėjimų ar žaismingų scenarijaus vingių, Navasaičiui svarbiausia perteikti žmogaus, tarsi įstrigusio kažkokioje motyvacinėje duobėje ir sustojusiame laike būseną. Manau, kad ši tema yra aktuali ir šiandien. Kaip rašė A.Narušytė, šio filmo recenzijoje, anksčiau žmonės buvo persisotinę sovietinio mentaliteto temos, (Agnė Narušytė „Miręs kiemas: pasakojimo ilgesys“, žurnalas „Kinas“, 1999 m. Nr.3.), ir buvo ištroškę šviežio, nepriklausomo ir pozityvesnio kino. Tačiau šiandien jaunesniam žiūrovui, kuris nepatyrė sovietmečio ir jo propagandos, filmas ir jame perteikiama realybė tampa raktu į praėjusį laikmetį. Būdama gimnazistė, dažnai jaučiu, kad man ir mano bendraamžiams stinga patirties ir žinių apie praeitį, kad galėtume įvertinti tai, ką turime. Mūsų kartai trūksta labiausiai motyvacijos, nors turime atviras galimybes ir plačias perspektyvas keisti, kurti, netgi skelbti revoliucines idėjas ir už jas būti nebaudžiamiems, kaip būtų buvę anksčiau. Dėl to manau, kad Navasaičio filmas jaunajai kartai gali tapti svarbiu įrankiu leidžiančiu palyginti, suprasti ir įsisavinti, kas mes esame šiandieną.

Latvės Lailos Pakalninos filmas „Batas“ visai kitoks. Istorija prasideda netikėtu ir simbolišku įvykiu: pajūryje rusų karininkai randa pamestą moterišką batą, dėl kurio kyla didžiulė suirutė. Netrukus prasideda intensyvios bato savininkės paieškos, tampančios esminiu filmo slinkiu. Filme kuriama realybė dvelkia perkonstruota tikrove, absurdu, pašiepiant priespaudos režimo sistemą. Šioms idėjoms labai subtiliai ir taikliai parinktas dažnai besikartojantis šėšėlio motyvas. Kamera seka ne kareivių kūnus, bet jų šešėlius, o šešėlis čia - netikros realybės ir nepastovumo, iliuzijos simbolis.

Dar vienas kino kalbos elementas, akomponuojantis scenarijams ir sustiprinantis abiems filmams būdingą kritišką žvilgsnį į absurdų kupiną sistemą, yra realybė vaizduojama pro žiūrono okuriarus. Filme „Batas“ už šio sekimui naudojamo įrankio sėdi karininkas ir stebi aplinką. Ši scena nepaprastai komiška, o įtemptas stebėjimas tyrimui neduoda jokių rezultatų - pro stiklus matyti tik nieko nesakantys kiemo, lauko, pastatų vaizdai, ilgiau vyro žvilgsnis užstringa tik prie jaunos moters valančios langus... Šioje vietoje pašiepiama sovietinio režimo sistema ir nuolatinis kontroliavimas, šnipinėjimas. Tai simbolizuoja ir centrinė siužeto linija - bato paieška, neturinti jokios pagrįstos priežasties. Filme pristatomos įvairios amžiaus grupės – filmuojama mokykloje ir sovietiniuose butuose, kuriuose karininkai ieško bato šeimininkės. Šie kadrai išduoda daug detalių iš to meto gyvenimo.

Šį savaitgalį rodomos programos filmus sieja ne tik kasdienybės vaizdavimas, kritiškas žvilgsnis į praeitį, bet ir formos detalės. V.Navasaičio „Kiemo“ pradžią ir pabaigą įrėmina panašūs kadrai. Vos prasidėjus filmui kadre keturių berniukų, sėdinčių priešais sovietinę moters skulptūrą, nugaros, o baigiantis filmui kadre nėra vaikų, yra tik apsnigta, šalta ir svetima skulptūra. Filmą taip pat rėmina ir L.Pakalnina. „Bato“ pirmame kadre išvystame saulėlydžio apšviestą jūros krantą ir pravažiuojantį karinį automobilį. Paskutiniame kadre – tas pats poetiškas vaizdas, tačiau filmuojamas platesniu kampu, atskleidžiant ir pagrindinę detektyvo intrigą.

Nors ir skirtingi savo tonu, pasakojimu ir netgi forma, Lailos Pakalninos filmas „Batas“ ir Valdo Navasaičio „Kiemas“ leidžia žvilgtelėti į praėjusį, naujajai kartai nebepažįstamą laiką. Abu filmai buvo įvertinti tarptautiniuose kino festivaliuose ir laikomi svarbiu indėliu į posovietinį Latvijos ir Lietuvos nacionalinį kiną.