Hitchcockas / Truffaut

Menininkas, rašęs kino kamera – taip apibūdinamas visiems žinomas saspenso technikos meistras Alfredas Hitchcockas. Turbūt visi, nors kartą esame girdėję šio siaubo, trilerių ir detektyvų genijaus vardą, arba bent jau matę kelias scenas iš jo filmų.
Režisierius Kentas Jones‘as (angl. Kent Jones), New York‘o kino festivalio programos sudarytojas, mus nukelia į 1962m., kai jaunasis režisierius François Truffaut, besižavintis Hitchcock‘o kūryba, pasiūlė jam susitikti 8 dienų trukmės interviu. Kad ir kaip bebūtų gaila, niekas interviu nefilmavo, o išliko tik garso įrašai ir kelios nuotraukos. Truffaut šiais pokalbiais siekė parodyti visuomenei, kad Hitchcockas buvo autorinio kino režisierius, kurio filmų paskirtis nebuvo tik išgąsdinti ar šokiruoti žiūrovą. Jis siekė pakeisti vyraujančias nuomones, nes Hitchcocko kūryboj matė kur kas daugiau, nei „pramoginį kiną“. Interviu metu išsivystę pokalbiai sugulė į Truffaut knygą, kurioje taip pat apžvelgiami ir Hitchcock‘o filmai, tam tikros jų scenos. Ilgainiui tai tapo savotiška „Kino biblija“.
Hitchcockas buvo tas režisierius, kuris dar nepradėjęs filmavimų, jau matydavo savo būsimą filmą. Režisierius neleisdavo aktoriams įdėti savęs, jie, anot jo, buvo paprasčiausios „kino prekės“, jis siekė visiškos jų vaidmenų kontrolės. Aktorius jis net yra palyginęs su banda, kuriai reikia diriguojančio piemens. Kad ir kaip jis elgėsi su aktoriais, žiūrovai jam visada buvo svarbūs, jam rūpėjo įvairios numonės apie jo filmus.
Kentas Jone‘as daugiausia dėmesio skiria bene garsiausiems Hitchcocko filmams „Psichopatas“ („Psycho“) ir „Svaigulys“ („Vertigo“). Apie šiuos du ir visus kitus filmus pasakoja dešimt žymių režisierių. Žinoma, ne visų režisierių pastebėjimai ar įžvalgos yra įdomios, tačiau jos nuoširdžios, kupinos emocijų, pasididžiavimo. Kartais susidaro įspūdis, kad Hitchcockas pernelyg giriamas, kito tokio režisieriaus pasaulyje nėra, tačiau ilgainiui pagyros ima kartotis, darosi nuobodu.
Apmaudu, kad tiek menkai kalbama apie pačią François Truffaut knygą, pagal kurią ir pavadintas filmas. Labai trūko ir ryškesnio Truffaut asmenybės atskleidimo - apie jį pasakomi tik keletas sausų biografinių faktų. Tačiau ir apie patį Hitchock‘ą sužinome nedaug, daugiausia filme skiriama dėmesio jo kūrybai, kitą vertus, tai skatina žiūrovus didžiuoju autoriumi pasidomėti patiems.
Manau, nieko nežinantiems apie šį saspenso meistrą, turėtų būti labai įdomu susipažinti, tačiau mačiusiems nemažai jo filmų, gali pabosti vėl ir vėl kartojamos visiems gerai pažįstamos scenos. Kitą vertus filme buvo labai įdomus skirtingų filmų ištraukų montažas, bei pagrindinė siužetinė linija – radikaliai skirtingų kūrėjų François Truffaut ir Alfredo Hitchchock‘o draugystė, kurioje ima ryškėti svarbus pastarojo autoritetas.