Gražus ir skausmingas Pedro Costa’os pirmasis filmas „Kraujas“

Sekti kūrėjo kelią nuo pat pirmųjų filmų ar retrospektyviai prisiminti kūrybos pradžią lyginant su vėlesniais darbais bei susiformavusiu braižu yra nepaprastai įdomu. Žiūrovai, kurie susižavėjo „Didingos jaunystės“ („Juventude Em Marcha“, 2006), „Istorinio miesto“ („Centro Historico“, 2012), „Arklio pinigų“ („Cavalo Dinheiro“, 2014) režisieriaus darbais, turi išskirtinę galimybę pamatyti pirmąjį ilgametražį Pedro Costa’os filmą „Kraujas“ („O Sangue“, 1989).
Pedro Costa - žiūrovus, kūrėjus ir kino kritikus krūptelėti priverčiantis režisierius. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje jis dirbo ne vieno portugalų režisieriaus asistentu, o jau 1989 m. sukūrė savo pirmąjį ilgo metro filmą. Jo debiutinis filmas įdomus ir stiprus. Juntamas noras eksperimentuoti kinu, apeiti konvencionalaus kino kvartalą. O ekspermentuoja viskuo, kuo gali. Režisierius žaidžia apšvietimu: atrodo, kad tas savotiškas šešėlių, pusšešėlių ir jų formuojamų tekstūrų pasaulis yra kitoks, nei realybėje. Jis teikia ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet ir distanciją, tuo pačiu perduoda nesenos Portugalijos istorijos nuoskaudas, kolektyvinę pasąmonę. Costa žaidžia ir garsu: pašnibždomis tariamais dialogais, turtingais gamtos garsais bei muzika, kuri pabrėžia atmosferą. Filme „Kraujas“ jau ryški Costa’os kūrybai būdinga kruopšti kadrų kompozicija, fotografiškumas – kino juostą sukarpius po kadrą, būtų galima eksponuoti kaip fotografijų parodą, kuri puikiai atspindėtų filmo formuojamą žinutę.
Pats siužetas kalba apie našlaičius, jų tarpusavio santykį, tvarkymąsi su negandomis. Tai dviejų brolių - septyniolikmečio Vicento ir dešimtmečio Nino istorija. Kai su vyresniojo sūnaus pagalba „gydymui“ dingsta sunkiai sergantis tėvas, šeimoje paradoksaliai atsiranda daugiau darnos, tačiau išsivadavimas nuo tėviškos kontrolės atneša kitas negandas. Vicentą dėl tėvo skolų persekioja du senyvi vyrai, neduodantys ramybės net kertant kalėdinę eglutę, ar Naujųjų metų išvakarėse. Tuo tarpu berniukų dėdė nori įsivaikinti/pasiimti Nino. Šeima yra ir tik Vicento draugė Klara bando ieškoti jungčių tarp jų trijų. Šią brolių istoriją galima perskaityti metaforiškai kaip jaunosios tautos vadavimąsi iš istorijos peripetijų. Režisierius apmąsto portugalų identitetą, kuris geriau nei bet kur kitur atsiskleidžia jaunuosiuose herojuose, jų pastangose išsivaduoti iš vyresniųjų įtakos ir reikalavimų. Negyjant gilioms autoritarinio rėžimo paliktoms žaizdoms, tokia filmo kūrimo metais buvo ir pati Portugalija.
Režisierius nekuria vien tuščio, estetinį pasigėrėjimą skatinančio, vaizdo - jo siužetas įtraukia ne tik protą, bet ir visus jutimus, suteikia estetinio ir intelektualinio peno. Pedro Costos kūryba nėra skirta kiekvienam žiūrovui, tačiau tai puikiausias ne tik Portugalijos, bet ir visos Europos autorinio kino pavyzdys. „Kraujas“ supažindina ne tik su keistai gražiu, bet ir skausmingu Portugalijos pasauliu bei vienu svarbiausių visų laikų režisieriumi.
Pedro Costa’os filmą „Kraujas“ žiūrovai galės pamatyti „Skalvijos“ kino teatre balandžio 30 d. (šeštadienį) 16:30, jį pristatys „Skalvijos“ kino akademijos jaunųjų kuratorių kursas.