„Kraujas“ – vaizdo ir jausmo cirkuliacija

Pedro Costa, režisierius, kuriam pasaulinį pripažinimą atnešė filmas „Didinga jaunystė“, Lietuvoje iki šiol yra mažai žinomas. Žiūrovai su šios garsios pavardės savininku galėjo susipažinti „Kino pavasario“ programoje - 2006 m. pristatytas jau minėtas filmas „Didinga jaunystė“ („Juventude Em Marcha“) 2012 m. - trumpametražis filmas „Istorinis miestas“ („Centro Historico“), o 2014 m. dėmesio sulaukė „Arklio pinigai“ („Cavalo Dinheiro“). Gerokai ankstesnis filmas „Kraujas“ („O Sangue“, 1989 m.) - tai išskirtinė proga Lietuvos žiūrovams pamatyti debiutinį Pedro Costos ilgametražį filmą.
Filmo siužetas, kaip ir išduoda pavadinimas, remiamas kraujo ryšiu. Pagrindiniai filmo veikėjai, tai du broliai – Vincentas, kuriam septyniolika, ir dešimtmetis Nino. Broliai neturi motinos, o jų santykiai su tėvu pristatomi labai trumpai – jau filmo pradžioje tėvas dingsta - žiūrovas nujaučia, kad jis miršta nuo Vincento rankos. Po šio įvykio broliai nusprendžia gyvent taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, slepiant tėvo dingimą tam, kad galėtų toliau gyventi dviese. Tai atrodė labai logiškas pasirinkimas, nes jiedu ir taip buvo pripratę gyventi vieni – jų tėvas, dar būdamas gyvas, elgėsi neatsakingai, dažnai dingdavo, buvo linkęs į smurtą. Išsaugoti paslaptį broliams padeda sena Vincento draugė, pradinių klasių mokytoja Klara. Akivaizdu, jog tarp jos ir Vincento mezgasi intymus ryšys. Į painią filmo siužetinę liniją įtraukiama daugiau veikėjų: keisti tėvo pažįstami, kurie ateina pas Vincentą atsiimti senų skolų, brolių dėdė, kuris nori išsivežti Nino...
Kuriama labai paslaptinga, netgi nuodėminga filmo atmosfera. Visų pirma, tokį įspūdį suteikia nespalvotoje juostoje fiksuojami vaizdai. Ne veltui šis režisierius laikomas klasikinio kino žinovu. Istorijos dramatizmą bei paslapties jausmą stiprina ilgi kadrai, pauzės, žaismas šešėliais, kuris išraiškingai atsiskleidžia stambaus plano kadruose sustiprindamas veikėjų emocijas bei išgyvenimus. Viena iš įspūdingiausių filmo scenų – tai priešingais kadrais nufilmuotas susidūrimas tarp Vincento ir jo tėvo, palydimas garsiu antausiu, tampa lyg atspirties tašku visam tolimesniam filmo vyksmui.
Pedro Costa šiame filme gilinasi į vidinius herojų pasaulius. Nors pokalbiai tarp jų trumpi, dažnai nelabai iškalbingi, kameros fiksuojami vaizdai tampa kur kas iškalbingesni, nei žodžiai, taip pat paliekama nemažai erdvės žiūrovų interpretacijai. Filmo herojai yra suvaržyti, net išsilaisvinę iš pagrindinio negandų šaltinio– tėvo, broliai lieka savo aplinkos kaliniai, tarsi negalėtų judėti toliau. Filme „Kraujas“ pradeda formuotis autorinis režisieriaus stilius, kuris kartu su pasakojimo motyvais vėliau tapo skiriamaisiais Pedro Costa’os kūrybos bruožais. Galbūt tam įtakos turėjo tai, jog kurti filmus režisierius pradėjo tuo metu, kai Portugalija išsivadavo iš diktatūros priespaudos.
„Kraujas“ – tai sudėtingas, paslaptingas bei iškalbingas P. Costos žingsnis į kino pasaulį, kuris jį pristatė kaip daug žadantį ateities režisierių. Tai filmas, kurį būtina pamatyti norint geriau suprasti garsaus režisieriaus kūrybą bei raidą. Tačiau filmas vertingas ne tik tuo – „Kraujas“ tai visavertė kino patirtis, kurios metu nustebins tiek kinematografiniai, tiek ir naratyviniai režisieriaus sprendimai.
Pedro Costa’os filmą „Kraujas“ žiūrovai galės pamatyti „Skalvijos“ kino teatre balandžio 30 d. (šeštadienį) 16:30, jį pristatys „Skalvijos“ kino akademijos jaunųjų kuratorių kursas.