Dainuojantys lietuje

„Dainuojantys lietuje“

 „Dainuojantys lietuje“ (1952) – miuziklas, kurį privalo pamatyti kiekvienas. Nesvarbu besidomintis žanriniu kinu, ar nežinantis, kas tai yra. Filmo scenarijus buvo parašytas, po to, kai jau buvo sukurtas garso takelis, bet filmo režisieriai Stanley Donen ir Gene Kelly puikiai sugebėjo surežisuoti šį ilgametražį miuziklą. Filmo veikėjų nuotaiką atspindi muzika. Šis miuziklas įdomus, nes atskleidžia Holivudo istoriją – perėjimą iš nebylaus į garsinį kiną ir aktorių gyvenimą.

            Filmo veiksmas prasideda 1927 metais. Pagrindinis filmo herojus Donas Lokvudas  – nebyliojo kino žvaigždė (akt. Gene‘as Kelly). Jis pats nuotaikingiausias personažas, kurio moto yra „Dignity. Always dignity“ (iš angl. Orumas. Amžinai orumas). Filmuojant „The Duelling Cavalier“ , Donas su savo ekrano partnere Lina Lamont (akt. Jean Hagen), kurie yra žiūrovų mylimiausia „kino pora“, sužino apie pirmojo garsinio kino premjerą – „Džiazo dainininkas“ (angl. Jazz Singer). Studijai nutraukus filmavimus, filmas „The Duelling Cavalier“ sekdamas Holivudo tendencijas tampa miuziklu. Tačiau čia iškyla dvi problemos: Lamont balsas, kaip mažos erzinančios mergaitės, o Donas negali pakęsti nei jos, nei jos čaižaus balso. Netikėtai pagrindinis filmo herojus susipažįsta su melodingą balsą turinčia Keti (akt. Debbie Reynolds), papasakojęs visą istoriją, merginai pasiūlo įgarsinti Linos balsą.

Visi žinome – bėda po vieną nevaikšto, taigi Donas ir Keti įsimyli vienas kitą, ir jis nori, jog visi sužinotų, kad „The Duelling Cavalier“ žvaigždė yra Keti, o ne pasipūtusi Lamont. Įdomu tai, jog Donas – tipiškas, pasitikintis savimi, jaunuolis, įpratęs, kad visos merginos jį pamačiusios „alpsta“, o Keti – visiškai kitokia, žavi, bet kiek stačiokiška ir kritiška, savo nuomonę visada pasakanti, kad ir kokia ji bebūtų. Kad ir kokie jie būtų kontrastingi, priešingybės vis dėlto traukia.

            Mano nuomone, pati įspūdingiausia scena būtų ta, kurioje rodoma vaikino (akt. Gene Kelly), atvykusio į Niujorką, meilės ir sekmės istorija. Ji trunka šiek tiek daugiau nei dešimt minučių, bet kainavo penktadalį viso biudžeto! Joje netrūksta nieko -  nei istorijos, nei šokių, nei muzikos. Na, o pats žavingiausias pasirodymas šioje scenoje yra dviejų įsimylėjelių, esančių beribėje, švelnios spalvos erdvėje šokis su šydu.

            Spalvinė filmo gama gana ryški, kartais net atrodanti nenatūraliai. Dažnai primena kokį nors televizijos šou, bet galbūt todėl, kad spalvomis buvo bandoma atkreipti žiūrovų dėmesį į tam tikras detales. Pavyzdžiui, į ryškiai geltonus lietpalčius, kurie vėliau ir tapo vienais iš skiriamųjų filmo bruožų.

            Šį filmą verta pažiūrėti, ne tik dėl to, kad jis nuotaikingas, šviesus, ryškus o ir dėl įspūdingo garso takelio. Dainos „Singin in the rain“, „Good morning“ kuo puikiausiai visiems žinomos. Dainuojantis Kelly – įkvėptas meilės, kaip mažas berniukas besitaškantis balose ir laikydamasis už žibinto stulpo – sužavėjo ne vieną.