„Antra mama“ – maištas prieš visuomenės normas

Pietų Amerikos kinas yra retas reiškinys Lietuvos kino teatrų ekranuose, todėl jau vien tas faktas, kad pasirinktas būtent šis filmas, rodo, jog tai bus originalus, kokybiškas, išskirtinis kūrinys. Jau nekalbant apie tai, kad filmas susižėrė nemažai apdovanojimų: 2015 m. Berlyno kino festivalyje laimėjo ne tik konfederacijos CICAE apdovanojimą, bet iškovojo publikos simpatijų prizą programoje „Panorama“, Sandanso festivalyje jis apdovanotas specialiuoju žiuri prizu,o Sarajevo kino festivalis šią juostą pasirinko iškilmingai atidarymo ceremonijai. Pirmą kartą Lietuvoje parodytas „Kino pavasario“ metu taip pat susilaukė simpatijų, buvo pramintas svarbiausiu ir geriausiu 2015 metų Brazilijos filmu, todėl tiesiog privaloma jį pamatyti.

Filmas mus nukelia į San Paulo miestą, prabangius bei modernumu kvepiančius namus, kuriuose gyvena pasiturinti  šeima. Jos  gyvenimas turėtų būti pažįstamas šiuolaikinei visuomenei: motina – karjeristė, kuri neturi laiko šeimai, tėvas – nusivylęs šeimyniniu gyvenimu, užsidaręs savyje , sūnus Fabinjo – vienišas vaikas, kuriam tenka ieškoti motiniškos meilės bei globos tarnaitės rankose. Būtent tarnaitė Val ir palaiko visą šios šeimos „židinį“. Tačiau net ir būdama šių namų sergėtoja, ji vis tiek lieka nuošalyje, nevisavertė šeimos narė, nepripažįstama žemesnės klasės atstovė. Rutinišką šios šeimos gyvenimą sujaukia Val dukra Džesika – maištinga jauna mergina, kuri atvyksta gyventi kartu. Tvirtos nuomonės, protinga, pasitikinti savimi mergina nelaiko savęs blogesne ir pradeda laužyti nusistovėjusias namų taisykles taip įnešdama i ramų šeimos gyvenimą chaoso, kuris išprovokuoja kitus veikėjus iš naujo pažvelgti į save ir savo įsitikinimus.

Nors filmo siužetas atrodo paprastas, tačiau per vienos šeimos istoriją yra atskleidžiamas didelis spektras problemų, kurios aktualios ne tik Brazilijoje. Nuo paprasčiausių, Europoje jau išspręstų, klausimų dėl nelygybės, žmonių susiskaldymo į klases, filmas pereina ir į asmeniškesnį lygmenį, gilinasi į šeimos, tėvų ir vaikų santykius, žmonių susvetimėjimą, galiausiai  prieinama ir iki amžinųjų klausimų apie materialinių ir moralinių vertybių kovą.

Filmo problematika paaštrinama ne tik puikiu siužetu bei gera aktorių vaidyba, bet ir vaizdais. Dažnai rodoma namo vieta – tamsus, siauras, šaltas koridorius – atspindi šeimoje tvyrančią atmosferą. Filmavimas lyg per sieną, kai iš Val perspektyvos kiti namų gyventojai matomi tik per durų kamputį, bei namų teritorijų padalinimas stiprina nelygiavertiškumo jausmą, „gilina duobę“ tarp skirtingų klasių veikėjų. Miestas, kuriame modernūs pastatai maišosi su senoviniais lūšnynais, ne tik atspindi skirtingą žmonių socialinę padėtį, kuri labai ryški Brazilijoje, bet perteikia ir kartų skirtumus, besikeičiančią žmonių pasaulėžiūrą.

Išbaigta siužetinė linija bei filmo vaizdinė estetika priverčia susigyventi su šia juosta, įsigilinti į ją, permąstyti savo vertybes ir įsitikinimus, todėl galiu drąsiai teigti, jog tai šventė kino mylėtojams, kurios nevalia praleisti.