Antraplanis vaidmuo – tik moterims

„Ramybė mūsų sapnuose“

Išėjus iš salės po Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ (filmas buvo rodytas Kanų kino festivalyje, todėl teigiamos emocijos prieš filmą nemažėjo) jaučiau lengvą  susierzinimą. Keista, kad toks kompetetingas ir Lietuvoje bei už jos ribų plačiai žinomas režisierius taip primityviai ir truputį stereotipiškai vaizduoja moterų ir vyrų tarpusavio santykius ir svarbiausia – moters poziciją juose. Ne, joms neteko atlikti įprastai priklijuojamų darbų, tačiau iš vyriškos lyties metamo šešėlio neišžengė nei viena.

Archajiškai vaizduojamos moterys, jų priklausomybė ir nuolankumas vyrams, kėlė didelę pagundą atsistoti ir demonstratyviai palikti salę. Gražu ekrane spindintis jų trapumas, gražu ir elegantiškas silpnumas, tačiau atsakymų ieškojimas būtent iš jo (sugyventinio/ tėčio/ draugo) lūpų yra daugiausiai klausimų keliantis aspektas. Nejau, Š.Bartas charakterizavo  moterį taip, kaip ją ir pats suvokia?  Iš tiesų, nelabai keistas tokio sėkmingo žmogaus požiūris, nors, kaip reikiant egoistiškas. Juostoje nebuvo nei minutės, kad JI (turiu omeny visas filme vaidinusias moteris), su visu savo gėles  primenančiu grožiu, būtų vaizduojama kaip atskiras, nelabai priklausomas nuo vienų ar kitų reiškinių žmogus. Tai labiau dalis kažko – šeimos, santykių, kūrinio atlikėjų – visų dalykų, kuriuose akivaizdžiai tvirtesnė pozicija tenka priešingai lyčiai.

Režisierius pagrindinį vaidmenį  (patį save) pateikia kaip atsakymą. Tai juostoje, mano nuomone, labiausiai išryškinama ir apšvietimu ir nebylia veido mina, visiškai ramiomis akimis. Paliekant problemas (šiuo atveju – moteris) fonine detale. Jos  ieško būdų, kaip įveikti nerimą sieloje ir nugalėti įtampą, tačiau stambus planas, leidžiantis žiūrovui labiau įsijausti į kadro emociją, vis tiek nublankina moterį prieš vyrą, užmeta lengvą šešėlį.  Tarsi norėdamas, kad žiūrovas pamatytų tik atsakymą, problema būtų nesvarbi. Piktoka, bet su šiuo teiginiu iš dalies turiu sutikti  – dilemos skirtingos, o jų sprendinys – beveik analogiškas, gal todėl jis yra taip akcentuojamas.

Ir keista ir nemalonu, kad  išties šiuolaikines problemas nagrinėjanti juosta taip primityviai („Vyras – šeimos galva“), bet kartu ir moderniai, vaizduoja santykius. Koontapoziciška ir kiek nuvilia. Nors galbūt, toks charakterių pateikimas ir buvo Š. Barto tikslas.