Žmogus futliare
Paprašysiu jūsų užsimerkti. Įsivaizduokite, kad jūs sėdite prie lango. Jaukiai sėdėdami, niekieno nepasiekiami, jūs stebite pasaulį. Ramybė. Jūs – stebėtojas, tačiau ne dalyvis. Tarsi traukinio vagone, pravažiuodami matote prabėgantį savo gyvenimą. O dabar – atsimerkite.
Regis, iš šio sapno taip ir nepabudo Šarūno Barto veikėjai filme „Ramybė mūsų sapnuose“. Jie taip ir neišlipo iš traukinio. Liko užsidarę savyje. Žmogus futliare – puikiausia sąvoka, apibūdinanti du šio filmo veikėjus. Vyras ir moteris. Moteriškas ir vyriškasis futliarai.
Vyras. Perprasti šį žmogų trijų dienų neužtenka. Galbūt net viso gyvenimo. Realybė jam, rodosi, svetima, jis nenori būti jos dalimi. Visiškas atsiskyrimas nuo jį supančių žmonių – žmonos bei dukros. Savojo, uždarojo pasaulio pamatą, galbūt, padėjo pirmosios žmonos mirtis. Tačiau mąstant už filmo sienų, tai galėjo įvykti dar anksčiau. Bet juk taip visą laiką būti negalėjo. Jei yra naujoji žmona, galime suprasti, kad kažkuriuo momentu bei kažkurį laiką, jis nebuvo abejingas pasauliui – juk sugebėjo pamilti bei įsileisti naują žmogų į savo gyvenimą. Galbūt, dabartinė būsena vystėsi palaipsniui. Į šį veikėją žiūrėti sunku. Apmaudu, kad jis toks nutolęs nuo šeimos, kad jis trumpam uždaręs duris, jų taip ir nebepravėrė.
Moteris. Meno pasaulio žmogus, tad vien dėl to realybė jai – sudėtinga. Vyro atšiaurumas, distancija (juk tai ji vis bando prabilti) dar labiau gniuždo jos vidinį pasaulį. Atvirkščiai nei vyras, kuriam vadinamas futliaras jau seniai, tarsi antra oda, žmona nenori nutolti nuo pasaulio, bijo vienatvės. Ir tik todėl ji apsilanko pas anytą, norėdama pasišnekėti. Čia matome aiškų kontrastą, galbūt galime sakyti – kaimo ir miesto žmogaus. Pirmasis siūlo degtinės, o antrasis kalba apie klasikinę muziką. Tai priverčia pastarąjį verkti. Pastebėtas drugelis ant sutrūnijusio lango tampa moters pastangų, įžvelgti pasaulyje nors truputį grožio ir gėrio, simboliu. O gal, drugelis – tarsi ji pati, įstrigęs supuvusiame pasaulyje. Įstrigęs ir visiškai bejėgis.
Vis dar nepabudę. Vis dar snaudžiantys ir alsuojantys į traukinio stiklą. Kartais vienas su kitu prasilenkdami. Dialogai kabo ore. Jei kas ir pasakyta, rodos, niekada nepasieks adresato. Atsitrenkia į stiklą ir lieka kyboti ore – žiūrovams. Tad prasidarykite langą ir priimkite šį filmą.
Visi gyvena atskiruose planetose. Kartais jos susiduria, tačiau niekada nesusilieja.