Kitokia lietuviško kino samprata
Naujausias Šarūno Barto filmas kelia gana dvipusę viešąją nuomonę, tačiau tam įtakos turi ir žiūrovo iki tol turimas bendras kontekstas. Subjektyviai išgyvenus filmą ir įsijungus salės šviesoms, klausimus, o ne atsakymus, iškėlusi režisieriaus išpildyta vaizdinė idėja, lengvai neapleido. Tačiau pamiršti jos ir nesinorėjo.
Pirmiausia, filmas žavus savo nuotaika. Dauguma Šarūno Barto filmų, kad ir kur nuvestų siužetas, turi melancholišką atmosferą. Tai yra būdingas režisieriaus kūrybos bruožas: paimti žiūrovą už rankos ir vesti per filosofinius filmo kelius. „Ramybė mūsų sapnuose“ nėra išimtis. Dėmesys gamtos vaizdų detalėms ir prislopintas filmo koloritas, sukuria lengvą atšiaurumą. Toks jausmas apima žiūrint skandinavų filmus, jaučiamas artimas šiaurės vėjas. Šiuo aspektu, filmas išeina iš lietuviško konteksto, ir tampa šiaurietiško filmo pavyzdžiu.
Tačiau žvelgiant iš kito rakurso, filmas turi filosofiškumo. Apie tai, kas aišku ir suprantama, kitaip tariant, ką esame įpratę matyti filmuose, čia nėra kalbama. Svarbiais eleentais tampa pauzės, ilgi žvilgsniai, veido išraiška ir balso tonas. Per šiuos bruožus, žiūrovui yra atskleidžiamos vidinės veikėjų nuotaikos, kurios yra sudėtingos. Tik remiantis trumpomis pokalbių nuotrupomis, menkomis jų detalėmis, galima bandyti suvokti kokia yra pirminė filmo tema, ką režisierius nori pasakyti. Tai yra labai abstraktu, todėl žiūrovas įgauna didelę laisvę ir tematiką gali interpretuoti savaip. Šiuo požiūriu jis yra šiek tiek apgaunamas, galima tik nujausti apie ką kalba filmas, tačiau iki galo tai nėra atskleidžiama. Tokiu būdu, Šarūnas Bartas, paskatina kvestionuoti, kokią svarbią reikšmę turi tiesiogionė kalba filme.
Kitas svarbus aspektas – aktorių vaidyba. Aktoriai, niekam ne paslaptis, yra režisieriui artimi žmonės. Todėl sunku surasti aktoriaus ir asmenybės ribą, o tai paskatina dvigubo konteksto probleminių klausimų kėlimą. Vis dėlto, emocija, kurią perduoda aktoriai, yra natūrali. Personažų kalboje, žodžiuose ir gestuose yra atmetamas hiperbolizavimas ir paliekamas vidinis išgyvenimas, „nuoga“ emocija. Tai yra vienas iš retų atveju lietuviškame kine, kuomet vaidyba įtikina. Ji nėra perkrauta, ji nėra aklai perimta iš teatro, ji yra saikinga ir normuota, tačiau to užtenka, kad filmas taptų paveikus ir sužavėtų.
Patirtis, kurią režisierius suteikia filmu „Ramybė mūsų sapnuose“, yra visiškai nauja lietuviško kino kontekste. Forma, kuri yra pasirinkta, nėra priimtina kiekvienam žiūrovui, todėl filmas gali pasirodyti per sudėtingas ar nesuvokiamas. Tačiau filosofinė režisieriaus pozicija filmo atžvilgiu, publiką paskatina diskutuoti apie naują lietuviško kino viziją. „Ramybė mūsų sapnuose“ yra didelis ir kokybiškas žingsnis į priekį ne tik vietiniame kontekste, bet ir arčiau šiaurietiško kino.