Ieškoti šviesos
2010 metais pasirodžiusi švedų režisieriaus Babak Najafi drama „Sebė“ – atspindintis tikrovę nuo buities iki pat veikėjų veido raukšlių filmas.
Pagrindinis veikėjas – penkiolikos sulaukęs Sebastianas (akt. Sebastian Hiort af Ornäs). Mokykloje jis neturi draugų ir yra patyčių objektas. Po pamokų Sebė iš metalo laužo konstruoja įvairius daiktus – tai jo pomėgis ir prieglobstis nuo sunkios kasdienybės. Paauglys gyvena su mama, kurią myli ir vertina kaip vienintelį artimą žmogų bei trapaus gyvenimo ramstį.
Sebastiano mama Eva (akt. Eva Melander) – praradusi aistrą gyvenimui ir nelabai laiminga moteris. Netekusi mylimo vyro ir negerbiama darbe, nusivylimą bei kartėlį išlieja ant sūnaus, netgi provokuoja konfliktus. Rodos, Eva nemyli Sebės, nori jo atsikratyti ir išvaryti iš namų. Tik motiniški instinktai, atslūgus pykčiui, iššaukia gailestį, meilės apraiškas ir trumpas džiaugsmo akimirkas.
Sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai – dažna tema ir problema, tačiau vyrauja stereotipas, jog dėl to kalti maištaujantys paaugliai. Šiame filme viskas parodoma kitu kampu – pats Sebė yra geros širdies ir, trokšdamas ramybės, nenori pyktis su mama. Tačiau ji kaltina sūnų dėl nenusisekusio savo gyvenimo nesuprasdama, jog skaudina Sebę.
Dar viena tema, verta apmąstymo – vaikų (ne)auklėjimas. Kenis (akt. Kenny Wåhlbrink), vaikinas, besityčiojantis iš Sebės mokykloje, įkūnija kenkėjišką figūrą, savo baimes bei nepasitikėjimą dangstančią smurtu ir bandos jausmu. Namų aplinkoje Kenis visai kitoks – išauklėtas ir ginamas rūpestingos mamos. Tuo tarpu Sebė vienas stovi prieš visą pasaulį, mama jį labiau engia negu auklėja, tačiau šio vaikino moralė yra daug aukštesnė negu Kenio. Galbūt todėl, jog Sebė, esantis arčiau gyvenimo lūžio vietos, moka jį pasverti.
Apskritai, filmas kelia daug klausimų – kaip pabėgti nuo vienišo ir nelaimingo gyvenimo, ir ar galima tai padaryti be šaknų, vienam ir jaunam žmogui? Ką daryti, kai norisi palikti, bet skaudu net būti paliktam? Visa tai lydi gailestis ir pyktis dėl neteisybės.
Manau, jog filmas skirtas tiek paaugliams, tiek jų tėvams, nes čia gvildenamos abiejų pusių problemos, kurios, pasirodo, yra labai glaudžiai susijusios.
Kalbant apie filmo techninę pusę, nustebino tai, jog pagrindinį vaidmenį atlikęs Sebastian Hiort af Ornäs nebuvo profesionalus aktorius – savo rolę jis atliko išties gerai. Antra, patiko garso takelis – retas, tačiau labai emocionalus. O pilkšvai melsvi atspalviai filmui pridėjo įtaigaus niūrumo, po kurio akys ieškojo šviesos. Tai yra gerai, ieškokite ir patys būkite šviesa.
