Artimo ryšys ir kūno suvokimas

Spalio mėnesį vyko jubiliejinis penkioliktas Lenkų filmų festivalis (iki 2014 m. Lenkų kino savaitė). Nuo 2000 m. daugiau nei 15 tūkst. žiūrovų matė beveik 160 lenkų vaidybinių ir animacinių filmų. Šis festivalis yra vertinamas ne vien daugelio žiūrovų, bet ir Lietuvos filmų kritikų tarpe.

Pirmasis šiais metais Kauno kino centre „Romuva“ parodytas Lenkų kino festivalio filmas „Body/Kūnas“(Body/Ciało), – naujausias vienos žinomiausių lenkų režisierių Małgorzatos Szumowskos filmas. Lietuvoje įvairių kino festivalių metu jau buvo parodyti šios režisierės filmai „33 gyvenimo scenos“ (2008), „Jos“ (2012), „Vardan…“ (2013). Filmas „Kūnas“, rodytas šių metų Berlyno kino festivalio konkurse, atnešė autorei apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Sielvartas ir artimo ryšio svarba

Filme „Kūnas“ kalbama apie trijų žmonių (tėvo, dukros ir dukros terapeutės) patiriamo sielvarto išgyvenimą, nenorą pamatyti skaudžios realybės, bei apie artimo ryšio svarbą. Nejungiamais jokio ypatingo siužeto kadrais, vaizduojančiais jų kasdienį gyvenimą, yra piešiamas kiekvieno veikėjo charakteris, kiekvieno vidinė kova su artimo žmogaus netektimi. Mirus žmonai prokuroras pasineria į darbą ir alkoholio liūną. Įpratęs prie kasdienio mirties vaizdo atrodo esąs viskam abejingas, net savo dukrai Olgai, kuri taip pat kenčia dėl motinos netekties. Ji šią netektį išgyvena savaip – tyli užsidariusi savyje, nekenčia savo tėvo, kaltina jį dėl motinos mirties, bet užgniaužusi neapykantą savyje nekalba su tėvu ir alina savo kūną. Būtent tokiu, turbūt net nesąmoningu būdu pasireiškia jos kova su sielvartu – ji naikina, žudo pati save. Jos sveikatos būklei pasiekus kritinę ribą, tėvas nuvežė dukrą gydytis į psichiatrinę įstaigą, net nemėgindamas pasikalbėti su dukra ir pokalbio metu pamėginti suprasti tikrąsias jos ligos priežastis. Toks jo poelgis visiškai nutraukia bet kokią judviejų ryšio galimybę.

Merginai padėti gelbėtis iš anoreksijos ir bulimijos liūno bando įstaigoje dirbanti terapeutė Anna, kuri, be darbo gydant mitybos sutrikimus, užsiima spiritizmu ir bendravimu su mirusiaisiais. Ji padeda dėl netekčių kenčiantiems žmonėms – susiekia su mirusiais artimaisiais ir perduoda gyviesiems jų siunčiamas žinias – ji yra tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Šį gebėjimą savyje ji atrado netekusi savo pirmagimio – ji iki šiol kambaryje laiko vaiko lovelę, žaislų joje. Namuose augina didžiulį šunį – su juo kalbasi, valgo, eina į parduotuvę, miega vienoje lovoje – rūpinasi juo kaip žmogumi, visą savo rūpestį skirdama jam. Galime spėti, kad ji taip pakeičia rūpestį, skirtą savo mirusiam sūneliui, į perdėtą rūpestį augintiniu. Namuose susikurdama dirbtinę, jai priimtiną atmosferą, keistai elgdamasi, bijodama sielvarto sukelto skausmo, ji bėga nuo skaudžios realybės, nenorėdama ir nemokėdama jos priimti bei žengti žingsnį į priekį. Ji mato savo mirusį vaiką, kaip ji pati teigia – jis visada yra su ja. O vairuodama automobilį gatvėje staiga pamato stovintį berniuką – tačiau po sekundės mes matome, kad ten nieko nėra. Tai kelia abejonių jos išskirtiniais gebėjimais susiekti su anapusiniu pasauliu – galbūt tai begalinės kančios sukelti regėjimai? Filme pasakojama istorija neatsako mums į šį klausimą, tačiau kadrai, kuriuose rodomi jos susisiekimų su anapusiniu pasauliu momentai, padeda kurti filmo siužetą, sujungti trijų žmonių patiriamus panašius išgyvenimus į vieną bendrą istoriją.

Tėvas – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo bejausmis ir atsparus bet kokiems išorės įvykiams. Iš jo kasdienybės kadrų, jo elgesio, veido išraiškos, galime pastebėti, kad jis išgyvena neviltį, beprasmybę bei kančią. Jis bando bėgti nuo skaudžios realybės, bando kylančius skaudžius jausmus bei emocijas slopinti kas vakarą gerdamas alkoholį; bet tai nepalengvina jo kančios – jis ir toliau vienišas kenčia ir dar atstumia savo dukrą. Jis bando nustumti savo vienatvę beprasmiškai leisdamas vakarus su kita moterimi, giliai širdyje vis dar tebemylėdamas savo mirusią žmoną, todėl net nesistengia užmegzti jokio tikro ryšio su kita moterimi.

Požiūris į kūną

Taip pat filme tyrinėjama požiūrio į kūną tema. Tėvui kūnas, net ir bjauriai išdarkytas įvairių kriminalų metu – jau įprastas, kasdienis vaizdas, dirbant prokuroro darbą bei aiškinantis kriminalų priežastis. Jam tai jau nesukelia nei pasišlykštėjimo, nei baimės, nei jokių kitų emocijų. Kad išryškintų tėvo nejautrumą, režisierė pateikia jo priešingybę – jauną padėjėją, dirbantį kartu su juo, kuris būdamas nusikaltimo vietoje ir matydamas išniekintą kūną reaguoja itin jautriai – negali nei susikaupti, nei ramiai, nedrebančiomis rankomis užrašyti nusikaltimo faktų. Vis tik drąsiai teigti, kad tėvas yra nejautrus kasdieną matomiems vaizdams, negalime – galbūt viena iš priežasčių, kodėl matome jo veide įsisenėjusį skausmą ir kodėl jis skęsta alkoholio liūne, yra kasdieną jo darbo metu sukeliamas šleikštulys. Kuomet tėvas pagaliau sutinka padedamas terapeutės Annos, seanso metu susiekti su savo žmona, jis vis tik lieka skeptiškas ir netiki galimybe susiekti su dvasių pasaulį. Žmogus pagal tėvą ir tėra kūnas: miršta kūnas – miršta žmogus; telieka lavonas ir nieko daugiau.

Tuo metu dukra niekina savo pačios kūną – nekęsdama tėvo, nekęsdama esamos situacijos, vienatvės, sielvarto, ji nekenčia pati savęs. Nevalgymo ir persivalgymo periodais ji, palengva alindama savo kūną, niekina ir pačią save. Anoreksija – tai ne tik manekenių, norinčių pasiekti ir išlaikyti tobulą figūrą, liga. Iš tiesų tai – psichinis sutrikimas, kurį gali sukelti daugybė faktorių. Šios merginos atveju, pagrindinė priežastis yra itin skaudi motinos netektis, prie kurios ji galbūt buvo pernelyg prisirišusi, bei artimo ryšio su tėvu neturėjimas, vengimas spręsti iškilusius konfliktus. Vienintelis tikras būdas pasveikti – surasti tikrąsias ligos priežastis, jas pripažinti ir pašalinti. Filme parodoma nemažai tinkamų būdų kaip su šia liga reikia kovoti – įvairios šokio, muzikos, neapykantos bei pykčio paleidimo terapijos, kurios leidžia merginoms pažinti ir priimti save bei atpažinti neigiamas emocijas, jausmus ir juos paleisti.

Visomis šiomis terapijomis su merginomis užsiima terapeutė Anna, kuri į kūną žvelgia dar visai kitomis nei tėvas ir dukra. Jai kūnas – tai sielos namai. Todėl ir jos atliekamos terapijos yra susijusios ne su tiesioginiu kūno gydymu, merginų mokymu pakeisti požiūrį į savo kūną, o su vidinių skausmų atpažinimu, jų iškėlimu į paviršių ir paleidimu. Ji moko anoreksija sergančias merginas susitaikyti pačioms su savimi, surasti vidinį balansą, harmoniją, nes tik tada jos galės pasveikti. Taip pat jos gebėjimas bendrauti su mirusiais ir noras padėti čia esantiems ir kenčiantiems jų artimiesiems susiekti su jais parodo akcentavimasį į dvasinius išgyvenimus, parodo, kad jai sielos pasaulis yra kur kas svarbesnis ir gali tapti net tikresnis už išorinį, realybėje egzistuojantį pasaulį.

Ironijos atspalvis bei stalo metafora

Nepaisant niūrios filmo temos – sielvartas, vienatvė – režisierė visą istoriją kuria su ironijos atspalviu. Nuo pat pirmo filmo kadro – kuomet pakaruoklis staiga atsistoja ir nusvyruoja savais keliais – iki pat paskutinio kadro – kuomet terapeutei – spiritistei Annai knarkiant, tarp tėvo ir dukros iš absurdiško laukimo ir sėdėjimo prie stalo jiedu pradeda juoktis ir taip ironiškai tarp judviejų pagaliau užsimezga ryšys. Malonus jis ar ne – nežinia, bet – ryšys. Žengtas pirmasis žingsnis į artimą tėvo ir dukros ryšį, bendravimą.

Režisierė Małgorzata Szumowska turi savitą stilių ir jį galime užčiuopti ir šiame filme. Kaip ir 2012 metais sukurtame filme „Jos“ (2012), vyrauja panaši tema – artimo, tikro ryšio svarba ir chaosas, sumaištis, kuri kyla žmogaus gyvenime dėl šio ryšio trūkumo. Taipogi vyrauja švelnios ironijos kupinas pasakojimo stilius bei gana švarūs ir estetiški kadrai, neįmantrus kameros darbas.

Režisierė ypatingai mėgsta naudoti stalo metaforą – tiek filme „Kūnas“, tiek anksčiau sukurtame „Jos“ – sėdėjimas prie stalo yra kaip tam tikras ritualas, kurio metu, esant itin ribotoje vietoje, kuomet nepatogiai jausdamasis prie šalia sėdinčiųjų negali tiesiog pasitraukti, o turi ramiai sėdėti, kuomet nenuslėpsi savo emocijų, nuotaikos ir minčių, nes tavo akys neišvengiamai susitiks su šalia sėdinčiojo akimis – tuomet tarp žmonių neišvengiamai užsimezga ryšys. Ir palengva, vystantis bendravimui, jis perauga į tikrą ir prasmingą dviejų žmonių („Kūnas“) ar net visos šeimos („Jos“) ryšį.