Nepatogus kinas. Cenzūruoti balsai.

Juostelė. Garso registratorius. Ranka, atsargiai  sukanti juostelę, idant  preitį grąžinti dabartin. Ir visą šitą veiksmą stebinčios akys – daug istorijų galinčios papasakoti, tačiau pro  gyvenimiškos patirties pilkšvumą žybsi kažin kokia lengva baimė ir  jaudulys. Žiūrovas supranta –  tos pačios akys, ir tas pats stebintis kūnas tuoj pat turės akistatą su pačiu savimi . Baisiai įdomu, tuo pačiu ir neramu.

Režisierė Mor Loushy suteikia žiūrovui galimybę giliau įbristi į 1967m. Egipto ir Izraelio šešių dienų karo  pelkes, paviešindama iki tol slėptus ir cenzūruotus  iš karo lauko grįžusių karių pokalbius . Tik apie 30%  įrašytų balsų buvo paviešinta, nes visą kitą informaciją  Izraelio kariuomenė uždraudė – kasetes paliko leisdami laiko dulkėms jas vis nešti užmarštin. Tik po daugiau nei 40m. šios dulkės nuvalomos.

„Jie mums nesakė nepalikti gyvų, jie sakė – nerodykit pasigailėjimo“

Visa juosta tartum žaidimas su baime- jau pamačius pirmuosius kadrus iš karo lauko ima tvinkčioti mintys : kokia yra karo koncepcija? Mano nuomone, tai didžiulės baimės ir egoizmo padarinys. Viso filmo metu dėmesys buvo telkiamas ne tiek daug į įvykius, kiek į karininkų emocijas – lyg apsvaiginti jie žudė ir šaudė visus, nepraleidžiant nė vieno priešininkų tautybės žmogaus, nors ir visiškai neginkluoto. Žmonių mirtys ir lavonai tapo tik statistika. Izraeliečiai bijodami prarasti savo suverenumą pradėjo ginti save, lyg avelės, bijančios vilko, tačiau vos pajutę, jog yra pranašesni, tapo vilkais –  viską naikinančiais, bet vis tik, bijančiais, kad su jais nesielgtų taip kaip jie. Todėl tapo bejausmiais mechanizmais-  visiška kontrapozicija žmogiškąjai prigimčiai.  Primenantys šunį, kuris puola, nes pats velniškai bijo.

Vėl stebiu garso fiksatorių ir sukamą juostelę, akys, stebinčios šį veiksmą dabar jau nuspalvintos savigraužos spalvomis – tai juk viskas kas lieka praėjus savotiškam neigiamų jausmų priepuoliui. Dingo šalies euforija ir džiaugsmas, o aukų artimųjų skausmas išliks visada. Bereikšmiai egoizmą patenkinantys užgrobimai pražudė daugybę karių. Tad ko gi iš tiesų yra verta žmogaus gyvybė? „Raudų siena neverta net sūnaus nago, tik laisvė verta gyvybės.“