Klasika kvepianti kamelijomis
„Kino klasikos klubas“ ROMUVOJE, seniai iš kino teatrų išnykusių, bet savo vertės neprarandančių filmų serija, šį kartą į atsinaujinusią programą įtraukė filmą „Dama su kamelijomis”, 1936 metais sukurtą režisieriaus George Cukor. Filme vaidina puikios aktorės: Greta Garbo ir Robert Taylor.
Kino filmas pastatytas pagal IX a viduryje išleistą A. Dumas sūnaus novelę „La Dame aux camelias”. Egzistuoja daugybė šio romano pastatymų tiek kine, tiek teatre, daugelis jų pritraukė ryškias žvaigždes, pavyzdžiui, 1921 m. sukurtame nebyliojo kino šedevre vaidino merginų dievaitis Rudolph Valentino, o 1984 m. pasirodė TV filmas su Colin Firth ir Ben Kingsley. „Dama su kamelijomis” į šią programą pateko ne veltui – tai viena gražiausių kada nors sukurtų meilės istorijų, netgi didžiausius cinikus verčianti patikėti nesavanaudiška meile, o iki šių dienų savo įtaigą išlaikantis Gretos Garbo grožis ir jos legenda nepalieka abejingų.
Filmas įtraukia į 19-tojo amžiaus Paryžiaus gyvenimą nuo pat pirmų minučių ir puikiai atlieka savo funkciją – suteikia pasimėgavimą paprasčiausiai stebint veiksmą ekrane ir scenas iš aukštuomenės pasaulio. Misterijų, paslėptų simbolių, minties gelmės ar įspūdingų scenų čia ieškoti neverta, istorija gana akivaizdi ir nepakyla aukščiau melodramos lygio, tačiau tai visgi yra puiki knygos ekranizacija ir nuostabi meilės istorija. Ypatingiausias čia Gretos Garbo – Margaritos Gotjė vaidmuo, kritikų laikomas vienu geriausių šios legendinės moters darbų, o ir pati aktorė yra pasakiusi, jog šis yra mėgstamiausias iš jos filmų. Galbūt Margaritos personažas toks artimas Gretai Garbo todėl, kad jos turi daug bendro – abi užaugusios skurde pateko į aukštuomenę, troško išsilaisvinti iš tokios aplinkos ir vienatve mėgavosi kur kas dažniau nei aplinkinių kompanija. Kiekvienas žiūrovas jaučia aktorės nuoširdumą ir gebėjimą susitapatinti su personažu, kas prideda filmui dar daugiau vertės.
Įdomi detalė yra šios istorijos paralelė su knyga, kurią Armandas padovanoja Margaritai gimtadienio proga. Tai „Manon Lescaut”, 1731 m. išleista tikra, egzistuojanti prancūzo Abbé Prévost novelė. Pasakojama istorija turi sąsajų su Margaritos gyvenimu ir jausmais: tai irgi istorija apie kurtizanę, ji pabėga į Paryžių su mylimuoju, kuris, deja, nėra finansiškai pajėgus patenkinti jos troškimų, kas galiausiai paskatina merginos išdavystę – ji palieka mylimąjį dėl turtingesnio. Manon istorija Margaritą seka tarsi šešėlis, tai iliustracija pasirinkimų, kuiruos galėtų daryti ji pati ir kurių Armandas iš jos tikisi, sulygindamas ją su Manon, tačiau Margaritos meilė yra didingesnė, ji nuoširdi – „Dama su kamelijomis“, prieštaraudama to meto visuomenės įsitikinimui, vaizduoja kurtizanę su tikrais jausmais ir dora širdimi.
Esminis skirtumas tarp filmo ir originalios istorijos yra pabaiga. Visos istorijos versijos baigiasi Margaritos mirtimi, tačiau jos aplinkybės reikšmingai skiriasi. Knygoje ji miršta visų apleista, viena, taip ir nesužinojusi ar mylimasis kada nors perprato tiesą, ar jai atleido – jis niekada nebepasirodo. Filmo scenarijuje, priešingai, Armandas grįžta į Paryžių po savo kelionių jau žinodamas, kaip Margarita pasiaukojo dėl jo gerovės. Praleidęs naktį po jos langais ir tarsi išgirdęs tylų prisipažinimą, išsakytą Gastonui, jog tik Armando ji laukianti, tik dėl to gyvenanti, pagaliau aplanko moterį, ima planuoti šviesią jų laukiančią ateitį… Margarita miršta jo rankose. Verta paminėti paskutinius jos ištartus žodžius – „Galbūt geriau, jei gyvensiu tavo širdyje, kur pasaulis manęs nematys”. Čia girdime ne tik Margaritą, kalbančią su mylimuoju, tai ir pati Greta Garbo, kalbanti su publika – praėjus keleriems metams nuo šio filmo, ji pasitraukė iš kino. Tai, mano nuomone, ir yra laiminga pabaiga. Kas gali geriau pateisinti romantinės dramos žanrą, nei mirtis mylimojo rankose, kas įamžina labiau, nei pasitraukimas būnant viršūnėje?
Šį filmą verta pamatyti kiekvienam dėl nuostabiosios Gretos Garbo, įžvalgų apie to meto aukštuomenės standartus bei paprasčiausiai žavios istorijos. Ir, žinoma, dėl to lašelio romantikos, kurios kartais taip trūksta mūsų kasdienybėje. Tikėkime meile!