Graži jaunystė

Turbūt daugelis “žalių“ kino mėgėjų apie Paolo Sorrentino išgirdo pasirodžius ir pelnius didžiausią populiarumą bei simpatijas filmui „Didis grožis“ (La grande bellezza). Šiais metais Kanų kino festivalio programoje buvo pristatyta juosta „Jaunystė“ (Youth) – puikiai atpažįstamu stiliumi žadėjusi malonumą kino salėje.

Istorija pasakoja apie du senus draugus, gerbiamą kompozitorių ir dirigentą Fredą (akt. Michael Caine) bei garsų režisierių Miką (akt. Harvey Keitel), atostogaujančius prabangiame Šveicarijos Alpių kurorte. Jie tingiai leidžia dienas – mėgaujasi viešbučio procedūromis bei vakariniais koncertais, prie stalo restorane stebi spalvingus svečius, vaikščioja po gražaus peizažo apylinkes, slidinėja ir dalijasi jaunystės prisiminimais. Fredas rūpinasi sudaužyta dukros širdimi, o Mikas dar viliasi sukurti filmą.

Režisierius kalba vaizdais – įtraukia žiūrovą į skoningų  ir kontrastingų scenų žaismą. Neperžengiant ribos, subtiliai bei įdomiai parodo net ir tai, kuo paprastai bodimės. Filme galima pastebėti daug simbolių, nors kai kurie taip ir lieka paslaptingu klausimu, kaip, pavyzdžiui, tas juodas lagaminas, pasirodantis dažnoje P. Sorrentino juostoje.

Be švelnaus Alpių peizažo, patrauklios viešbučio prabangos ir visai neblogo garso takelio pats filmo siužetas – menkas, o ilguose veikėjų monologuose jaučiamas dirbtinumas. Lyg buvo tikėtasi kažko daugiau, ypatingos dramos ar atomazgos. Situaciją gelbsti ironiškos potekstės bei šmaikštūs pagrindinių veikėjų dialogai. Taip pat į kalbą vis “įliejamos“ banalokos, bet žiūrovą paperkančios  frazės – seniai žinomos, tačiau užmirštos kasdienybėje jos gražiai suskamba  snieguotų Alpių ar tviskančio vakaro fone.

Taigi, „Jaunystė“ – neabejotinai estetiškas, kontrastingas ir malonus desertas akims, tačiau jo kalbos analizuoti neverta. Verčiau grožėtis kalnais ar klausytis „Paprastos dainelės“ , kuri lyg lengvas potėpis bėgioja filmu.