Rašykite, tapykite, keliaukite!

Italų režisierius Paolo Sorrentino ištrina kūdikystę ir vaikystę. Visiškai pašalina paauglystę ir jaunystę, o senatvę, kaip svarbiausią žmogaus egzistencinės būties etapą, iškelia į viršūnę. Panašiai, bet skirtingai lietuvių režisierius Algimantas Puipa leidžia kadaise jaunyste ir energija spinduliavusiems aktoriams didžiajame ekrane atsiskleisti jau senatvėje.

Filmas JAUNYSTĖ – nieko apie jaunystę

Ar esat kada žvilgtelėję į kalnus? Vaizdas iš arti primena mus dabartyje, nors ir nežymiai skelbdamas apie ateitį, o vaizdas tolumoj mums nelabai gerai įžiūrimas ir aiškus, todėl tampa panašus į praeities šešėlį. Taip du šiuos vaizdinius galima sugretinti su dviem žmogaus gyvenimo etapais. Ir taip vienas iš pagrindinių filmo ,,Jaunystė“ herojų pasakoja apie senatvę ir jaunatviškas dienas žaviai merginai. Dvi asmenybės, nepaisant judviejų įpročio nutylėti kai kuriuos faktus, save laiko geriausiais draugais ir priklauso tai pačiai – kūrybos – sferai.

Tai filmas apie du menininkus (dirigentą ir režisierių), po ilgų gyvenimo metų vis dar traukiančius ramiai pasivaikščioti ir aptarti gyvenimo kasdienybės, vis dar nebijančius išbandyti savęs slidinėjant kalnais, besirūpinančius savo vaikais ir vis dar kūrybiškus, linkstančius į pašnekesius apie abiejų šlapinimosi problemas. Didžiosios Britanijos karalienės sūnus dievina dirigento muziką, o režisierius visos kino juostos metu, su intarpais kuria savojo filmo pabaigą ir pavadinimą. Didesnės prasmės arba kažko, kas labai priverstų susimąstyti, sukrėstų filme nėra.

Tačiau galvoje atsiranda dvejonė: kodėl savą amžių nugyvenę žmonės tampa lyg ir izoliuoti, keliaudami į tą pačią vietą nepailsėti ar atstatyti formos, o nesėkmingai mėgindami atsitraukti nuo viso gyvenimo?

EDENO SODAS – gyvenimas iliuzijose

Ir štai lietuviškajame kine senoliai, jau nugyvenę savus gyvenimus, sirgdami įvairiausiom ligom, negalėdami gyventi taip, kaip gyveno anksčiau ploja už vienas kito mirtį. Kiek liūdnas ir lėtas filmas nekalba apie jaunystę, veikiau kalba apie beprasmybę sulaukus galo. Visą gyvenimą lydėjusios veiklos- darbas, karjera, šeima išgaruoja ir pasilieka glūdėti tik mintyse, o nuvargęs kūnas nebepajėgia veikti toliau, todėl gyvenimas tampa panašus į iliuziją. Kiekviena diena niekuo nesiskiria nuo naujos, nebent negirdėta liga ar mirtis praskraidina kasdienybę. Tačiau filmas nedvelkia visiška depresija.

Pensione įsidarbinusi slaugytoja, ką tik išgyvenusi vyro mirtį ir iš jo palaikų pelenų pasidariusi žiedą kartu su vietos, kuri iš filmo pavadinimo sprendžiant vadinama Edeno sodu, gyventojumi atsitiktinai susitinka bare. Atgimsta energija, atsiranda jaunatviškas impulsas elgtis drąsiai. Nesėkmingai, tarsi iš prancūziško kino kvietę taksi, prisidengę ,,pasiskolinimo“ žodžiu jiedu pavagia automobilį. Atsiranda filmą paįvairinančių juostų: užsimezga romanai, norisi kurti detektyvą ir galvoti apie buvusį naujos slaugytojos gyvenimą, anonse ir filme nuskambėjusi aktoriaus Juozo Budraičio frazė kviečia nelaukti ir gyventi rašant, tapant bei keliaujant.

Ir kodėl mes vis taip bijome senatvės? Du režisieriai skirtingai kurdami kino juostas atsako, jog senatvės bijome lygiai taip, kaip ir nežinomybės.