Telefono skambutis

Birželio pirmąją savaitę “Romuvos” kino centre jau antrą kartą šiemet buvo parodyti praėjusių metų “Oskarams” nominuoti skirtingų pasaulio šalių trumpametražiai filmai. Visi jie verti atsidurti pretendentų į aukščiausio Amerikos kino filmo apdovanojimą sąraše. Visgididžiausią įspūdį palieka, pelnytai „Oskarą“ išplėšęs, „Telefono skambutis“ – britų režisieriaus Mat Kirby kūrinys, kuriam giedoti ditirambus dera vien už talentą kurti siužetą.

Filmo idėja, verčianti jį vertu „Oskaro“ prestižo glūdi paprastoje sandaroje. Kadangi siužeto ir pasakojimo liniją nuo pradžios iki pabaigos sudaro dviejų žmonių, besikalbančių telefonu, dialogas, svarbiausiu tampa jų  čia pat užmezgamas ryšys. Kuriant koncepciją pasiklaujama aktoriumi ir emociniu paveikumu. Tai svarbiausias ir esminis filmo sprendimas. Stambiu planu išryškintos pagalbos linijos savanorės reakcijos kuria žiūrovo santykį į veiksmą, atmosferą ir prasmes, o balsas iš už ragelio įtraukia į vieno gyvenimo vieną istoriją.

Nedidelis kambarys sename pastate. Čia įžengia jauna mergina, su kuria jau spėjo trumpai supažindinti ankstesnė scena jai skaitant knygą autobuso stotelėje. Ji pasilabina su savo kolega, kuriam, kaip paaiškėja, jaučia švelnius jausmus, sėsdama prie savo “darbo” stalo. Nuo čia prasideda telefono skambutis. Pakėlusi ragelį Heter išgirsta verksmą. Vyro balsas ištaria: „Man labai reikia, su kuo nors pasikalbėti. Nieko daugiau neklauskite…“

Heter vaidinanti aktorė Sally Hawkins ir jos įsimintina vaidyba tuoj pat prikausto dėmesį ir verčia žiūrovą neatitraukiant akių nuo ekrano laukti skambučio kulminacijos bei to, kuris paskambino, sprendimo.

Pasitvirtinus nuojautai, jog kitame laido gale šnekantis asmuo išgėrė tablečių, žiūrovas tartum prisideda prie savanorių komandos ir kartu ima neramiai žvilgčioti į laikrodį. Svarbus tampa kiekvienas žodis, kiekviena tirpstanti minutė.

Dar vienas svarbus filmo bruožas – neginčijamas anonimiškumas. Kukli ir intravertiška pagalbos telefono darbuotuoja įkūnija kiekvieną savanorį vardan kitų aukojantį savo laiką, kiekvieną iš tų, dirbančių už dyką pagalbos ir krizių telefono linijose. Anonimiški asmenys, padedantys tokiems pat nepažįstamiesiems. Filmo siužetas tartum galėtų vykti bet kur, bet kurioje šalyje ir bet kuriame mieste. Pagalbos linijos darbo vieta yra bet kuri vieta, taip pat skambinti gali bet kuris žmogus. Kiek savo laiko, pastangų, emocijų, o kartais galbūt maldų dovanoja šie žmonės kas kartą pakėlę ragelį? Lietuva – garsiai ir be gailesčio krikštijama savižudžių šalimi – turėtų šį filmą įtraukti į prevencinę savižudybių programą.

Taiklią ir teisingą dedikaciją pasirinko rež. M. Kirby ir scenaristas J. Lucas, kalbėdami apie filmo svarbą:
“Mūsų Oskaras skiriamas tiems neapdainuotiems didvyriams visame pasaulyje, kurie dirba kaip “klausytojai” savanoriaudami “pagalbos linijoje”, krizės ištiktiems žmonėms. Negaudami už tai jokio atlygio, šie žmonės dorojasi su neįtikėtinai sudėtingomis bei opiomis problemomis ir kebliose situacijose demonstruoja neaprėpiamą gerumą, empatiją ir užuojautą.”

Taip, kaip už skaitančios merginos, už bet kurio pagalbos skambinančiojo driekiasi ilgos ir nuoseklios jų gyvenimo istorijos. Tai gali būti labai kilnus, pasiaukojantis, nesavanaudiškas gyvenimas, arba nepaprastai liūdnas, laimė arba bedugnė.

Trumpametražis fimas, skirtingai nuo pilno metro, perteikia tik įspūdį aktualijos, įvykio ar problemos ir siekia paliesti ar papasakoti kurį nors vieną faktą, epizodą. Tai tarsi akimirksnis, vienas įvykis, kuriam sukurtas filmas. Kaip tik vos akimirksnis skiria tarp gyvenimo ir mirties…