„Zils Marijos debesys“

„Zils Marijos debesys“ 2014m. Olivier Assayas. Vaidina: Kristen Stewart (Valentina), Juliette Binoche (Marija), Chloë Grace Moretz (Džoana), Lars Eidinger (Klausas) ir kt.

Manau, visi matę šį filmą sutiks, kad jis narplioja laiko tėkmės, amžiaus skirtumų, vidinių priešybių temas. Tai filmas apie talentingą aktorę Mariją, pradėjusią savo karjerą vos 18-kos. Dabar jai tenka perleisti tuometinį vaidmenį jaunesnei aktorei, o pačiai prisiimti vyresnės, ne tokios patrauklios ir galingos moters portretą. Tačiau Marija dar norėtų vaidinti jaunąją Sigridą, o į jos vietą atėjusi Džoana jai atrodo nesuprantanti scenarijaus, paviršutiniška, pripratusi gauti viską, ko užsigeidžia, be to labiau tinkanti kinui, nei teatrui. Viso filmo metu kirba klausimas, ar susitaikys Marija su jai mestu iššūkiu?

Nors internetinėse asmeninėse ar oficialiose santraukose filmo žanras priskiriama dramai, vargu ar filmas užpildo visus dramai įprastus komponentus, o tuo labiau nevertėtų šio, sakyčiau, autorinio kino sprausti į vieną klasikinį žanrinį suvokimą. Filmas atviras interpretavimui ir nepateikia vienos konkrečios nuotaikos, pastovių charakterių ar numanomo siužeto.

Veikėjai stebina savo įvairiapusiškumu, pavyzdžiui Džoana, kuri susitikime su Marija scenoje mums pasirodo visiškai kitokia, nei tikėjomės, taip pat nustebina ir pačios Marijos susitaikymas su savo principais ir vidine kova. Stiprus veikėjų ir filmo istorijos dvilypumas lydi žiūrovą viso seanso metu. Čia būtų galima išskirti kelis sluoksnius: Marijos vidiniai prieštaravimai bandant įsikūnyti į vaidmenį, jos negebėjimas isijausti ir suprasti savo personažą, nesąmoningas bandymas pakeisti siužeto prasmę, kad galėtų pateisinti savo priešišką nusiteikimą, susitapatinimo baimę. Du veidus turi ir Marijos bei jos asistentės Valentinos tarpusavio bendravimo ryšys, jos puikiai dera ir viena kitą papildo, tačiau kartų skirtumai ir kontraversiška situacijos (būsimojo spektaklio scenarijaus) interpretacija repeticijų metu priveda prie konfliktų. Žiūrovas nebegeba atskirti buitinio dialogo nuo repetuojamo ir bendras vaizdas susisloksniuoja, susimaišo, leidžia gyvenimą prilyginti teatrui, o teatrą gyvenimui. Valentina akimirkom, ne savo noru, tampa Džoana, įsipindama į menamą spektaklio konfliktą, o tai dar labiau padidina įtampą ir nesusikalbėjimą tarp judviejų. Dvisluoksnis ir filmo laikas, realybė. Jis padalytas į spektakliams ir dramoms būdingą struktūrą: prologą, kelias dalis ir epilogą. O kiekvienos dalies pradžia prasideda su lyg didingais Šveicarijos kalnų vaizdais, tarsi supažindindama su aplinka, lygiai taip pat, kaip būdinga dramaturgijai (pjesėms, dramoms ir pan.), realybe tampa spektakliu, kuriame kuriamas spektaklis. Kalnai virsta dekoracijomis, pasigirsta klasikinė, muzika, sklindanti nedegetiniu būdu, tad sudaromas teatrališkas istorijos pateikimo įspūdis. Sumanu, žaisminga ir gana meistriška. Rodos, kai pradedi gvildenti, viskas atrodo vis sudėtingiau... Bet iš tiesų pati pateiktis nėra labai sudėtinga, o pagrindinis dėmesys sutelkiamas vaidybai, istorijai. Todėl filmas maloniai žiūrisi, neatsibosta. Netikėtumo ir gyvumo suteikia aktorių Kristen Steward ir Juliette Binoche derinys. Manau, kad šis pasirinkimas galbūt net nespecialiai, bet labai akivaizdžiai išryškina viso siužeto esmę t.y laiko tėkmę, skirtingą realybės suvokimą, teatro-kino santykį ir pan.
Neįmanoma nepastebėti ir nepasimėgauti ypač nuostabiais ir akiai maloniais, estetiškais, gaiviais vaizdais. Panoraminiai ir gilūs kadrai, filmuoti kalnuose, priveda prie noro tarsi panirti į aplinką, net įkvėpti to tyro oro (būtent čia šviežio oro įkvėpimui Marija su Valentina ieško repetuodamos. Galbūt neveltui?). Pasivaikščiojimo po kalnus scenoje paaiškinama filmo pavadinimo idėja ir pateikiama gana akivaizdi metafora apibendrinanti visą filmo koncepciją. Debesų gyvatė sklendžianti per kalnus puikiai iliustruoja laiko tėkmėje plaukiojančius personažus susiduriančius su įvairiais iššūkiais. Režisierius pripildo visą mizansceną panašiom metaforom, vaizdais, sugretinimais, pasikartojančiais motyvais, kurie vienaip ar kitaip priveda prie tų pačių apmąstymų, todėl filmas turi aiškią kryptį ir mintį, nepaisant minėto dvilypumo, o naudotos meninės priemonės nelieka bergždžiais svajingais pamąstymų pasisvaidymais. Manau, kad tai puiku, nes žiūrovui pateikiama subtiliai „paruošta“ medžiaga, kurią įdomu tyrinėti, ji puikiai apimta ir nei per daug, nei per mažai sukonkretinta.

Galbūt siužetas nepasižymi dideliu įmantrumu, bet profesionalus ir kruopštus aktorių darbas bei šauni režisūra ir operatoriaus įžvalgumas nuostabiai viską sulipdo į tikrai kokybišką, gerą kiną...