Edeno sodas – problemų rojus
Ilgai lauktas Algimanto Puipos filmas Edeno sodas (2015) nustebino toli gražu ne visus, nors ir buvo parodyta nemažai iki šiol Lietuvos komerciniame kine nematytų idėjų.
Janinos Survilaitės romanų motyvais sukurta juosta gausi savo profesionalumą padovanojusių aktorių, gebančių parodyti visas veikėjo puses. Deja, net ir tai neišgelbėjo prasto scenarijaus. Nemažai scenų ir dialogų pasirodo dirbtini. Viena jų – senos aktorės Monikos (aktorė Vaiva Mainelytė) ir jos gerbėjo (aktorius Saulius Kizas) susitikimas geležinkelio stotyje ir pokalbis apie traukinius vaiduoklius. Filmas neturi vienos siužeto linijos, paliečiami daug veikėjų ir jų istorijų, dėl to visas filmas tampa maišatimi. Pasimeta pagrindinė filmo minties gija. Atrodo, kad A. Puipa stengėsi į kiekvieną veikėją sudėti kelis personažus iš knygos. Dėl to žiūrovams gali pasirodyti, kad jie nebuvo pilnai atskleisti, o jų poelgiai neįtikinami.
Linda (aktorė Viktorija Kuodytė) – paradoksali pagrindinė veikėja: jos slaugės darbas yra nuolatinis atsisveikinimas su žmonėmis, tačiau neseniai vyrą praradusi moteris vistiek nesugeba jo pamiršti ir judėti toliau. Filmo eigoje jaučiamas nedidelis herojės vystymasis ir tobulėjimas. Ji ima bendrauti su garsiu buvusiu psichoterapeutu (aktorius Juozas Budraitis), kuris yra turbūt įdomiausias filmo veikėjas. Daugiasluoksnis, įvairiapusiškas, mokantis įžvelgti gėrį ir ironiją gyvenime, tačiau vistiek norintis pasidaryti eutanaziją. Linda, nors ir žino kaip visada sunku su mirtimi susitaikyti likusiems, jo nebando atkalbėti, o susitaiko su artėjančia baigtimi. Visame filme jaučiamas stiprus mirties dvelksmas, dauguma veikėjų nori nusižudyti ar greičiau užbaigti gyvenimo dienas.
Juostos laikas – utopinis ateities Vilnius. Jis parodytas šaltas, tamsus ir be emocijų. Tam filme skirta daug dėmesio, nors veikėjų problemos yra dabartinės ir visiškai nesusijusios su ateitimi. Pensionatas, kuriame vyksta visas veiksmas – prabangus dvaras, įsikūręs ant ežero kranto. Kaip ir daugumoje lietuviškų filmų bandoma nenatūraliai pabrėžti Lietuvos gamtos grožį. Senelių namuose išlaikomas praeities dvelksmas taip skiriasi nuo modernistinio žvilgsnio į miestą, nors ir yra įvesta nemažai naujų tradicijų (sutartinai plojama kai miršta žmogus, spragtelint pirštais prikeliami miegantys, per laidotuvės vaikai apsirengia raudonai).
Pensionato gyventojai atvažiavo ramiai ir patogiai nugyventi paskutinius savo gyvenimo metus. Jie sunkiai susitaiko su nykstančiu jų gyvenimo svarbumu, jaučiasi pamiršti ir niekam nereikalingi. Dažnai atvežti savo giminaičių, veikėjai yra vieniši ir melancholiški. Kiekvienas iš jų nori vienaip ar kitaip pabaigti savo gyvenimą negalėdami susitaikyti su realybe ir praėjusiais geriausiais gyvenimo metais. Galbūt šis filmas – tai režisieriaus žvilgsnis į savo ateitį: po kelių dešimčių metų (toks nustatytas filmo laikas) jam bus tiek pat metų kiek ir daugumai veikėjų, taip pat su nagrinėjamomis problemomis susiduria bene kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus. Gal jau pačiam A. Puipai pats laikas į Edeno sodą?