Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ – tarp realybės ir fikcijos

Julija Šilytė
2015-11-25
„Ramybė mūsų sapnuose“

Kino filosofu tituluojamas  režisierius Šarūnas Bartas pristatė aštuntąjį savo ilgo metro filmą – „Ramybė mūsų sapnuose“. Svaigus lėtumas, kadrų estetika, filmo asmeniškumas įtraukia į filmo tėkmę ir, atrodo, plauki melancholijos upėje, nesuprasdamas realybės apibrėžties. Tiesa, retkarčiais gauni švelnų pliaukštelėjimą per kaktą dėl neorganiškos dramaturgijos ar scenarijaus.

 

Drąsus režisieriaus sprendimas sukti asmenišką (na, ne autobiografinį) filmą pasiteisino vien dėlto, kad žiūrovas įtraukiamas į Š. Barto kaip režisieriaus ir kaip veikėjo asmeninių istorijų sąveiką taip kuriant meninį kiną su dokumentikos potėpiais.

 

Savaitgaliui į kaimo sodybą išvykę Vyras (akt. Šarūnas Bartas), jo Dukra (akt. Ina Marija Bartaitė) ir Mylimoji (akt. Lora Kmieliauskaitė) desperatiškai ieško susivokimo. Dukra – vieniša, bando suvokti realybę. Mylimoji stengiasi išsikalbėti ar ištylėti santykių problemas. Bemirkstanti saviapgaulėje, netikėtai užklydusi Sena Pažįstama (lyg iš „Eurazijos aborigeno“ atvykusi akt. Klavdija Koršunova). Iš prisiminimų išnirusi Jekaterina Golubeva. Šios gležnos moterys, kamuojamos būties klausimų, remiasi į šeimos patriarchalinį petį – Vyrą. Jis – lyg vaikštanti enigma, turbūt mažiausiai atskleistas personažas.

 

Oponuojant šiai, sakyčiau, sofistikuotai šeimai atskleidžiama ir kita gyvenimo pusė – paprasti kaimo gyventojai su primityviais santykiais, žemesniąja kalbos maniera ir brutalumu, kylančiu iš nelaimingumo. Vagiantis, iš namų bėgantis, beviltiškai gerbūvio ieškantis sūnus. Užsisklendusi, baimėje tūnanti, gilaus, bet tuščio žvilgsnio savininkė – jo motina. Smurtaujantis, mėgstantis išgerti vyras. Tokia paprasta kaimo šeima tampa vidine protagoniškosios šeimos išraiška – tai, ką šie išreiškia savo veiksmais, pastariesiems greičiausiai verda viduje.

 

Įdomus aktorių pasirinkimas taip pat davė filmui spalvų. Neprofesionalūs aktoriai suteikė autentikos ir buvo gera manipuliacijos priemonė realiam-fiktyviam siužetui. Būta ir nesusipratimų, pavyzdžiui, L. Kmieliauskaitės veikėjos pokalbio su kaimo moterimi, kaimyne (akt. Aušra Eitmontienė) scena, kur būtent neprofesionalumas pakišo koją aiškiam filmo vystimuisi. O prabangiu BMW iš Rusijos atriedėjusios profesionalios aktorės įsiveržimas į filmo tėkmę buvo tikras gyvybingumo pliūpsnis, tikra atgaiva. Jos užspaustos ašaros, nusuktas žvilgsnis, ištylėtos akimirkos bei galiausiai prasiveržusios emocijos ir skaudžios problemos buvo taip tikra. O jos lūpomis, atrodo, kalbėjo pats Bartas, lyg norėjęs sudėti ten visą kūrinio kulminaciją.

 

Labai pradžiugino operatoriaus Eitvydo Doškaus vizualiniai sprendimai, prisidėję ir kūrę visą šią trapią, gležną, svaigią atmosferą. Kaip kad efemeriška Dukros scena, kuomet ji iš už medžio lajos žvelgia į Tėvo ir jo Mylimosios santykius ir paskui greitai dingsta daugelio lajų apsuptyje. Tas žvilgsnis pro rakto skylutę, stebėtojo pozicija – išjaustas ir puikiai užfiksuotas momentas. Tikrai būta estetinio pasigerėjimo – puikios spalvos, įžvalgūs kameros rakursai.

 

Ši kino juosta yra artima dėl temos aktualumo. Ji kalba apie mus: mūsų skaudulius, nesupratimus, baimes, susikurtas iliuzijas ir lėkimą nuo nežinia ko. Bartas nagrinėja augančią žmogaus degradaciją, pažymi jaunystę kaip žavų, naivų, tyrą reiškinį, akis akin sako: „Mylėk atmerktomis akimis.“ Ir giliai įkrenta į pasąmonės užkaborius, nuskaidrina. Tai lėtas kinas, galbūt dėl to įtraukiantis ne visus, bet, be abejo, ryškiai žibąs lietuviškojo kino kontekste.