Jaunystė

Italų režisierius Paolo Sorrentino yra garsus savo kokybiškais filmais. Jau su antruoju pilnametražiu filmu „Meilės pasekmės“ (it. „Le conseguenze dell’amore“) 2004 m. P. Sorrentino pasirodė Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Didžiausią šlovę režisieriui atnešė drama „Didis grožis“ (it. "La grande bellezza", 2013m. ), kuri buvo apdovanota Oskaru bei 52 kitais apdovanojimais. Po tokio triumfo kitas režisieriaus darbas buvo ypač laukiamas. „Jaunystė“ (angl. „Youth“, 2015m.) - antrasis P. Sorrentino darbas anglų kalba.

Du garbaus amžiaus sulaukę ir ilgą gyvenimą nugyvenę draugai Fredas (Michael Caine) ir Mikas (Harvey Keitel) atvažiuoja į Šveicarijos alpėse įsikūrusį prabangų viešbutį pailsėti ir pasimėgauti atgaivinančiomis kūną procedūromis. Fredas – garsus dirigentas net karalienės Elžbietos II pasiuntinio prašymui diriguoti vieną iš simfonijų princo Filipo gimtadieniui „dėl asmeninių priežasčių“ pasako tvirtą ne. Mikas – režisierius su gausiu filmų bagažu – atvažiavo su savo komanda užbaigti paskutinį filmą, savo „testamentą pasauliui“, nors tai padaryti ir nėra lengva. Po kurio laiko įvykus itin nemaloniam įvykiui tarp Fredo dukters Lenos (Rachel Weisz) ir Miko sūnaus Džiulijano (Ed Stoppard) į siužetą labiau įsilieja ir ji.

Vaizdas šiame filme – nepriekaištingas. Nuo besisukančių 360 laipsnių kampu kadrų  iki nuostabių alpių ir gamtos bendrų planų. Garsas taip pat stulbinantis. Nenuostabu – juk vienas iš personažų yra kompozitorius, pamiršęs savo šeimą ir atsidavęs muzikai. Filmo muzika varijuoja nuo klasikinės iki moderniosios, priklausomai nuo personažo.

Matyt, kiekvienas šį filmą interpretuos savaip ir vienos nuomonės – šedevras šis filmas ar ne – negali būti. Manęs P.Sorrentino nenuvylė ir pateikė pasauliui dar vieną kokybišką, vizualų ir malonų ausiai filmą, kuris verčia susimąstyti, kada gi vis dėl to žmogus išgyvena jaunystę.